2023 m. rugsėjo 17 d. Kaune, Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje vyko arkivyskupo metropolito Juozapo Jono Skvirecko (1873–1959) 150-ųjų gimimo metinių proga skirta atminimo valanda. Renginyje savo mintimis apie arkivyskupą J. J. Skvirecką dalijosi Kauno arkivyskupas emeritas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, Kauno arkikatedros klebonas, mons. dek. teol. lic. Vytautas Grigaravičius bei muziejaus vedėja Irena Petraitienė.
Po to renginio dalyviai aplankė Kauno arkikatedros bazilikos kriptą kurioje yra palaidoti iš Zamso (Austrija) šv. Vincento seserų vienuolyno 1998 m. pargabenti arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko palaikai.
Juozapas J. Skvireckas gimė 1873 m. rugsėjo 18 d. Rimkūnų kaime, Pumpėnų parapijoje, Panevėžio apskrityje. Jo tėvas Vincentas ir mama Elzbieta Krasauskaitė buvo mažažemiai ūkininkai, turėjo puodų dirbtuvėlę. Juozas skaityti ir rašyti išmoko iš slapta laikomų lietuviškų spaudinių.
1885–1892 m. mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje ir baigė ją su pagyrimu. 1892–1896 m. studijavo Žemaičių dvasinėje seminarijoje. 1899 m. Kauno katedroje buvo įšventintas kunigu. 1900 m., parašęs darbą „Comparationes inter eloquentiam ethricorum et christianorum“, apgynė teologijos magistro laipsnį.
Trumpai pabuvęs vikaru, paskirtas dirbti Žemaičių kunigų seminarijoje. pradėjo dėstyti Šventojo Rašto įvadą, Senojo ir Naujojo Testamento egzegezę, lotynų kalbą ir katekizmą. 1909 m. seminarijoje skiriamas prefektu, po dvejų metų pakeliamas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku.
1902 m. mirus vyskupui Antanui Baranauskui, pradėjusiam versti Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą, teko imtis vertimo kaip geriausiam tuo metu šios srities specialistui Lietuvoje. 1906 m. išspausdinama vertimo dalis – Evangelija ir Apaštalų darbai. Visą gyvenimą vertė į lietuvių kalbą Šv. Raštą. 1911–1938 m. išleido 6 tomus, populiarino ir rašė komentarus.
1913–1914 m. ėjo naujo periodinio leidinio Lietuvos kunigams „Bažnytinė apžvalga“ redaktoriaus pareigas.
1919 m. kovo 10 d. popiežius Benediktas XV kun. J. Skvirecką nominavo Ceramo tituliniu vyskupu ir paskyrė Žemaičių vyskupo pagalbininku. 1919 m. liepos 13 d. Kauno katedroje iškilminga vyskupo konsekracija buvo pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje. Konsekravo Seinų vyskupas Antanas Karosas.
Aktyviai dalyvavo katalikų aukštojo mokslo institucijų kūrime – rūpinosi Teologijos‑filosofijos fakulteto įsteigimu Lietuvos universitete, 1922 m. vežė į Romą patvirtinti fakulteto nuostatus. Parengė Lietuvos bažnytinės provincijos institucinio sutvarkymo projektą. Rūpinosi teisiškai įforminti Bažnyčios ir valstybės santykius, siekė Lietuvos vyriausybės ir Apaštalų Sosto konkordato (pasirašytas 1927).
1919–1926 m. buvo Žemaičių vyskupijos ganytojo pagalbininkas ir generalinis vikaras. Aktyviai įsitraukė į katalikų aukštojo mokslo institucijų kūrimą, buvo vienas Lietuvos katalikų mokslo akademijos iniciatorių ir vadovų (iki 1926 m.).
1925 m. prisidėjo prie Lietuvos bažnytinės provincijos institucijos rengimo. 1926 m. balandžio 5 d. paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu.
1927 m. netoli Kauno įsigijo buvusį Linkuvos dvarą ir jame įrengė pavyzdinę sodybą su skulptūromis, gėlynais ir vynuogynais. Čia išlikę vertingų memorialinių statinių, prie kurių sukūrimo prisidėjo skulptorė sesuo Leonarda (tikr. Marijona Šmulkštytė): Šv. Jono Krikštytojo koplyčia Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo 10-mečiui, Kristaus Karaliaus kompozicija Lietuvos krikšto 550 m. jubiliejui.
Linkuvos dvaro ūkyje, mėgo žemės darbus, sodino ir augino vynuoges ir rožes. Laisvalaikio minutėmis mėgo dirbti medžio darbus, drožinėti. Taip pat mėgo groti fleita. Buvo abstinentas; be to, daug rašė straipsnių katalikiškai spaudai aktualiais klausimais, visokeriopai rėmė katalikiškas organizacijas: Šv. Kazimiero, Katalikių moterų, Šv. Zitos draugijas, ateitininkų ir pavasarininkų sąjungas.
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, laikėsi visiško nebendradarbiavimo su sovietais nuostatos.
1941 m. birželio pabaigoje su vyskupu V. Brizgiu pasirašė raštą, ginantį Lietuvos piliečių žydų teises.
1944 m. buvo priverstas išvykti į Vakarus. 1944 m. jis ir kiti ten pasitraukę Lietuvos ganytojai paprašė Šventąjį Tėvą paskelbti šv. Kazimierą ypatingu Lietuvos jaunimo globėju sustiprinant sovietinio ateizmo persekiojamą lietuvių jaunimą. Tremtyje saugojo 1948 m. birželio 11 d. popiežiaus Pijaus XII paskelbtą bulę, tik gerokai vėliau pasiekusią Lietuvą.
1945 m. įsikūrė Šv. Vincento seserų vienuolyne Zamse (Austrija) ir toliau stengėsi dalyvauti Bažnyčios gyvenime: susirašinėjo su Apaštalų Sostu, rūpinosi Lietuvių kolegijos Romoje steigimu ir veikla, rašė pastoracinius laiškus pasitraukusiems tautiečiams. Lankėsi Romoje, norėdamas informuoti Apaštalų Sostą apie Bažnyčios padėtį okupuotoje Lietuvoje bei katalikų rūpesčius išeivijoje. 1959 m. gruodžio 3 d. mirė Zamse ir buvo palaidotas vienuolyno koplyčioje.
1998 m. lapkričio 25 d. arkivyskupo palaikai buvo pargabenti į Lietuvą ir lapkričio 28 d. palaidoti Kauno arkikatedros kriptoje.
Autorius yra LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas.
