Zita Šličytė: Susitikime Vilniuje. Prie J. Marcinkevičiaus

Mano karta Lietuvos istoriją mokėsi iš plonyčio vadovėlio, kurio tik dvidešimt puslapių buvo skirti laikotarpiui iki 1940 metų aptarti. Kitas beveik šimto puslapių tekstas garbino Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką, kuri savo valstybingumą, pasak vadovėlio autoriaus, sėkmingai realizavo tik Tarybų Sąjungos sudėtyje.

Įsibėgėjus išplėstinės komunizmo statybos epochai, talentingas poetas Justinas Marcinkevičius per dvylika 1968 m. vasario mėnesio dienų sukūrė dviejų dalių dramą – poemą „Mindaugas“. Tai buvo tikras sovietmečio stebuklas!

Drama netrukus buvo suvaidinta Vilniaus ir Klaipėdos teatruose, kurių lankytojai patyrė tikrai stulbinantį dvasinį sukrėtimą. Nors mobilizuojantį šūkį „Tegyvuoja Tauta, laisvai bendraujanti su savo istorija!“ J. Marcinkevičius ištarė tiktai beveik po dviejų dešimtmečių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitinge Vingio parke (1988.08.23), karalius Mindaugas iš knygos puslapių ir nuo teatrų scenos lietuviams kalbėjo: „Lipdau lipdau, o galo vis nėra. O gal Tėvynę reikia visą laiką lipdyt ir kurti, ir kurti, ir lipdyti? Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta…“

O ką lipdėme mes, tarybiniai žmonės? Lietuvą ar tautiškumą smaugiančią Rusijos imperiją? Tas klausimas budėjo, nes 1970 m. pasirodė poeto J. Marcinkevičiaus 10-ties giesmių drama „Katedra“, dedikuota Vilniaus miesto 650-osioms metinėms. Dar po penkmečio Lietuvoje suskambėjo jo trijų dalių giesmė „Mažvydas“. Tarybines mokyklas baigusi mūsų karta džiaugsmingai drauge su Mažvydu skiemenavo ir skandavo „Lie-tu-va“. Ne tai, ko mus, pokario vaikus, mokė mokyklos suole.

Tada, 1979 metais, pasirodė maldaknygės dydžio J. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinys „Skrendančios pušys“. Rinkinio pabaigoje lietuvių širdis sudaužė sakralinis klausimas: „Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?“

Tame rinkinyje Poetas paskelbė ir draminės trilogijos („Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“) santrauką, nes jam, kaip ir Lietuvos karaliui Mindaugui, „ūmai širdis susopo – jis pamatė: tam darbui, kur apsiėmė, nėr pabaigos“.

Pabaigos pradžia prasidėjo maždaug po dešimties metų… O prieš tai reikėjo suvienyti Tautą po Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sparnais. J. Marcinkevičius buvo LPS iniciatyvinės grupės narys. Poeto žodis laikraščio „Atgimimas“ pirmajam numeriui (1988.09.16) pakvietė atgimti Žmogui ir Tautai. „Žemė, kurią iš savo protėvių paveldėjome, yra mūsų. Vadinam ją Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapio neišnyktų“, – rašė Jis.

LPS Steigiamojo suvažiavimo (1988.10.22) darbą J. Marcinkevičius pradėjo tokiais žodžiais: „Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui. Esam čia todėl, kad suprantam, jog mūsų pastangos ir pasiryžimas yra tiktai didelio, sunkaus ir nepabaigiamo darbo pradžia.

Tiksliau pasakius, tęsinys to darbo, kurį šimtmečiais tyliai ir kantriai dirbo mūsų tėvai ir protėviai. Tad ir LPS formuoja ir kuria save kaip demokratinį visos Tautos, visos liaudies judėjimą, išaugantį iš mūsų istorijos, iš tolimos ir ne taip tolimos praeities, iš šviesiausių nacionalinio gyvenimo tradicijų.

Pagaliau supratom, kad vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla arba sako netiesą, kurių kalba ir dvasia išstumtos į gyvenimo pašalę, liūdnai ir beviltiškai vysta, kurių suverenitetą bei valstybinį savarankiškumą ir toliau negailestingai trupina stambiosios socialistinės monopolijos, neregėta ūkinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo centralizacija.“

LPS Steigiamasis suvažiavimas išrinko Sąjūdžio Seimą, kurio narius pakvietė į Sporto rūmų sceną bendrai nuotraukai. Visiškai atsitiktinai toje nuotraukoje stoviu šalia Poeto.

Gražiausiais Tautos atgimimo 1989 metais buvau išrinkta Tarybų Sąjungos liaudies deputate. Ir ten, „Blogio imperijos“ sostinėje Maskvoje, vėl atsidūriau šalia Jo, Lietuvos valstybingumo atkūrimo pranašo J. Marcinkevičiaus. Pirmajame Liaudies deputatų suvažiavime Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimų atstovų iniciatyva buvo sukurta komisija, kurią suvažiavimas įpareigojo politiškai bei teisiškai įvertinti Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutartį.

Ta sutartis nebuvo ypatinga, tačiau kartu su ja buvo pasirašyti du slapti protokolai, kuriais Stalinas ir Hitleris savo įtakos sferomis pasidalijo nepriklausomas Europos valstybes.

Komisijoje Lietuvai atstovavo: Kazimieras Motieka, Vytautas Landsbergis, J. Marcinkevičius ir aš, Zita Šličytė.

J. Marcinkevičius tuo metu buvo ne tik Tarybų Sąjungos liaudies deputatas, bet ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (tarybiniai įstatymai tokios dvigubos deputatystės nedraudė). Siekdamas sustiprinti mūsų komisijos pozicijas Maskvoje, 1989 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į tuometinį Respublikos politinį elitą, ragindamas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatus sukurti komisiją, kuri politiškai ir teisiškai įvertintų Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes Lietuvai.

„Manau, kad nedviprasmiškas 1939–1941 m. TSRS sutarčių su Vokietija ir jų pasekmių įvertinimas šiandien reikalingas dar ir todėl, kad oficialioje Tarybų Sąjungos spaudoje pasirodė publikacijų, teigiančių, jog slaptieji protokolai nubrėžė fašistinei ekspansijai ribą Rytų Europoje, taigi, kaip rašoma rugpjūčio 11 d. „Pravdoje“, jie buvo nukreipti ne prieš Lietuvą, Latviją, Estiją, o priešingai – apsaugojo, apgynė šias valstybes nuo hitlerinės okupacijos. Ciniška ir begėdiška logika: pagal ją išeitų, jog plėšikas nekaltas, nes jis užgrobė tą, ką galbūt būtų užgrobęs kitas plėšikas“, – kalbėjo J. Marcinkevičius.

Jis buvo LPS programos ir idėjų sėkmingo įgyvendinimo valdžios institucijose įkvėpėjas. Poetas 1988 m. lapkričio 18 d. Aukščiausiosios Tarybos sesijoje pasakė turiningą ir jaudinančią kalbą, kurioje išdėstė programines LPS nuostatas. „Kalbame apie kalbą, savo dvasios ir minties namus, norime apgaubti juos globa ir rūpesčiu, pasiryžę įstatymu sutvirtinti tų namų pamatus, nušveisti langus ir užlopyti stogą.

Istorija niekada neatleistų mums, jeigu nepadarytumėm šito, jeigu nepasinaudotume savo prigimtine ir konstitucine teise. Tai būtų tas pat, lyg kad leistumėm sugriūti Atėnų Akropoliui. Pasaulis pasmerktų mus, jeigu neapsaugotumėm nuo kasdieninės erozijos savo senos ir mokslui reikšmingos kalbos, jeigu leistumėm šiam turtui sunykti, apaugti piktžolėmis, sudūlėti. Siūlau patvirtinti lietuvių kalbą Lietuvos TSR valstybine kalba ir atitinkamu straipsniu papildyti Lietuvos TSR Konstituciją.“

Galvojau (naiviai): štai dabar mes jau beveik amžini, niekas neatims iš mūsų kalbos ir Lietuvos. Pasirodo – nė velnio! Patys atimame ją iš savęs.

Tą 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos TSR Konstitucija buvo papildyta 77-1 straipsniu, suteikiančiu lietuvių kalbai Lietuvos TSR valstybinės kalbos statusą. Prisimindamas tai, 2007 m. lapkričio 5 d. Rašytojų klube vykusioje diskusijoje Poetas ir Akademikas J. Marcinkevičius kalbėjo: „1988 m. lapkričio 18 d. man teko kalbėti teikiant to meto Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai siūlymą patvirtinti lietuvių kalbą valstybine – po 50 metų! Tą dieną buvau laimingiausias žmogus. Galvojau (naiviai): štai dabar mes jau beveik amžini, niekas neatims iš mūsų kalbos ir Lietuvos. Pasirodo – nė velnio! Patys atimame ją iš savęs.

Davidas Crystalas knygoje „Kalbos mirtis“ cituoja vieną kalbininką, renkantį duomenis apie mirštančias kalbas. Pakartosiu šią citatą: „Kada nors, kai mes visi būsime tik istorija, bus aišku, kad kova už mažų kultūrų ir kalbų išsaugojimą buvo kova už pačių brangiausių dalykų, darančių mus žmonėmis, išsaugojimą.“

Tos diskusijos metu Akademikas atkreipė dėmesį, kad: „Esame kalbinio imperializmo puolami, jam nėra valstybių, nėra sienų. Nori to ar nenori, bet objektyviai jam patarnauja – gan uoliai patarnauja – ir kai kurie garbūs kalbininkai ir net pati Valstybinė kalbos komisija. Tarytum mums dar neužtektų kiekviename žingsnyje rėkiančių viešųjų užrašų agresijos. Pilnu balsu deklaruojame savo paklusnumą ne gimtajai kalbai, o politikos ir kalbos biznieriams, verslo arba karjeros interesams.“

Galime įsivaizduoti, kaip J. Marcinkevičius įvertintų Seimo 2020–2024 m. kadencijos teisėkūrą ir Konstitucinio Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarimą!

J. Marcinkevičiaus darbas Lietuvos TSR Aukščiausioje Taryboje 1985–1990 metais – unikalus Tautos interesams atstovaujančio parlamentaro pavyzdys. Drįstu tvirtinti, kad Tautos reiškiamas pasitikėjimas Poetu, jo autoritetas ir darbas, lėmė tokius Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimus, kuriais įtvirtinta Respublikos įstatymų viršenybė prieš Tarybų Sąjungos įstatymus (70 straipsnis), Lietuvos TSR nuosavybė į žemę, jos gelmes, vidaus ir teritorinius vandenis, miškus ir kitus gamtos išteklius (11 straipsnis).

Lietuvos TSR pilietybė (31 straipsnis). Jis įtikinančiai kalbėjo apie tarybinių valstybės simbolių pakeitimą tautiniais. Pripažinus lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą, V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ tapo Lietuvos TSR himnu, o tautiška vėliava – valstybine (Lietuvos TSR Konstitucijos 168, 169 straipsniai).

J. Marcinkevičių pagrįstai galima vadinti Lietuvos valstybės Konstitucinių pamatų statytoju ir kūrėju. Net pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, 1992 m. pavasarį jis parašė naujausių laikų Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės tekstą – gražiausią brangakmenį konstitucinių vertybių karūnoje.

Mylimas Poetas ir išmintingas Akademikas mus paliko 2011 m. vasario 16-ąją, mūsų brangiausios valstybinės šventės dieną. Praėjus daugiau negu dešimčiai metų nuo tos liūdnos datos, Tauta nori įamžinti savo Didžiavyrio atminimą. Ir iš tikrųjų, laikas.

Trisdešimt metų pagrindinė ne tik sostinės, bet ir visos Lietuvos aikštė – Lukiškių aikštė – tįso bedvasė ir atšiauriai svetima. Sušildykime jos plotą Tautos lėšomis pastatytu paminklu J. Marcinkevičiui. Negalima net įsivaizduoti labiau tinkamos vietos lietuviškumo dvasią puoselėjusio ne tik istorinių dramų, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos 1992 m. spalio 25 d. Tautos referendumu, autoriaus atminimo įamžinimui. Juk labai norėtume susitikti su J. Marcinkevičiumi ilgaamžėje istorinėje Lietuvos valstybės sostinėje – Vilniaus mieste. Lukiškių aikštė jau 30 metų ištikimai tokių susitikimų laukia.

Pats J. Marcinkevičius 1990 m. vasario 16-ąją, atidengiant atstatytą paminklą LDK kunigaikščiui Kęstučiui Prienuose, kalbėjo: „Paminklas gyvas tik tarp žmonių. Priimkite Kęstutį į savo tarpą, eikite prie jo su savo džiaugsmais ir rūpesčiais, eikite pažiūrėti į amžinąją mūsų upę – Nemuną, amžinąją mūsų žemę – Lietuvą. Ir į save: nes kiek rasime tos Lietuvos savyje, tiek jos bus ir pasaulyje.“