Spalio 9 dieną lrs.lt svetainėje buvo paskelbtas pranešimas spaudai, informuojantis, jog Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis įregistravo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) įstatymo Nr. I-108 2 straipsnio pakeitimo projektą, kuriuo „siūlo depolitizuoti komisijos veiklą ir jai taikyti naujus formavimo principus“.
Taręs, jog Seimo Švietimo ir mokslo komitetas „strigdo lietuvių kalbos komisijos formavimo procesą“ ir dėl to „didžiausia valdančioji partija atsisako iki šiol vyravusios tradicijos kalbos komisiją sudaryti tik iš nepriklausomų mokslininkų ar lituanistų“, TS-LKD frakcijos seniūnas nepasikuklino ir pasidalijo dar ir savo „vertinimu“, jog „VLKK politizacijos siekį“ lemia trijų raidžių raidžių rašymas asmenvardžiuose.
Pasak G. Landsbergio, „VLKK ne kartą yra išsakiusi moksliškai pagrįstą teigiamą nuomonę, kuria remiantis siekiama įteisinti šių raidžių naudojimą asmenvardžiuose, tačiau tai nepriimtina komiteto pirmininkui ir vienam iš valdančiosios daugumos lyderių“.
Ir, žinoma, susirūpino „grėsme“, kuri neva kyla VLKK, mat ji galinti „netekti visuomenės pasitikėjimo, kad lietuvių kalbos politikos įgyvendinimas yra grįstas mokslu“. G. Landsbergio šventu įsitikinimu, taip gali nutikti tik vienu atveju – „dėl siaurų asmeninių įsitikinimų“.
Beje, klausantis tokių Jono Jablonskio, dažnai vadinamo bendrinės lietuvių kalbos tėvo, tegul ir z kartos palikuonio, „įžvalgų“, kyla visokių klausimų.
Pavyzdžiui, ar tai, kad TS-LKD frakcijos seniūno užuominomis nurodyti asmenys, rinkėjų valia Seime šiuo metu einantys jiems patikėtas pareigas, atstovauja dar ir kitiems kone 70 tūkst. Lietuvos piliečių, pasirašiusių už TALKOS pasiūlytąjį „asmenvardžių klausimo“ sprendimą, G. Landsbergio akyse nors kiek „praplatina“ tuos neva „siaurus asmeninius“ įsitikinimus, ar suteikia jiems ir „visuomeniškumo“?
Kokie „moksliniai kontrargumentai“ leidžia G. Landsbergiui teigti, jog įstatymo pataisa, už kurią pasisako 70 tūkst. Lietuvos piliečių, susibūrusių į TALKĄ ir kuri atspindi tuos neva „asmeninius“ dviejų įsitikinimus, politizuos naująją VLKK ir trukdys jai „įgyvendinti lietuvių kalbos politiką, grįstą mokslu“ (ypač jei turėsime omeny, kad siūloma pataisa niekuo nesiskiria nuo įstatymo, padėjusio išspręsti vadinamąjį „asmenvardžių rašymo dokumentuose klausimą“ vienoje kaimyninėje šalyje, dar daugiau – kita kaimyninė šalis tokio sprendimo nekvestionavo, atvirkščiai, pritarė, o Europos Žmogaus Teisių Teismas dar ir palaimino)?
Galų gale – ar asmens įsitikinimai apie tai, koks valstybinės kalbos statusas turi būti įtvirtintas valstybėje, yra tik asmeniniai ir todėl būtinai vertinami kaip siauri? Ir kokie turi būti „asmeniniai įsitikinimai“, kad jie būtų jei ne „platūs“, tai bent „platesni“ už „siaurus“? Ar „platūs“ kai kurių valstybės pareigūnų ir tarnautojų asmeniniai įsitikinimai užtikrintų, jog tolesnis lietuvių kalbos politikos įgyvendinimas bus būtinai „grįstas mokslu“, o ne ideologiniais ar politiniais motyvais?…
Kaip ir buvo galima tikėtis, toks profaniškas „rūpestis“ lietuvių kalbos politikos įgyvendinimo „mokslingumu“ neliko nepastebėtas.
Dr. Aldonas Pupkis, vienas iš lietuvių kalbos sąjūdžio dalyvių ir metraštininkų, reaguodamas į tokį TS-LKD frakcijos seniūno neišmanymą ar tendencingą VLKK pozicijos iškraipymą (G. Landsbergis: „VLKK ne kartą yra išsakiusi moksliškai pagrįstą teigiamą nuomonę, kuria remiantis siekiama įteisinti šių raidžių naudojimą asmenvardžiuose“), savo veidaknygės paskyroje replikavo – net ir neįvardydamas tiesiogiai, kaip tokias manipuliacijas vertina, mokslininkas savo poziciją išsakė vienareikšmiškai:
Komisija NIEKADA nėra išsakiusi tokios nuomonės, – gerb. partijos pirmininkas turėtų jausti pareigą bent paskaityti Komisijos išvadas. VLKK teikia daryti išimčių tik nedidelei daliai pavardžių, bet ne urmu įsivesti tas tris raides (kodėl, pavyzdžiui, ne penkias ar aštuonias?).
Visuomenę tuo klausimu Landsbergis klaidina jau ne nuo šiandien, kartais nepamatuotai ir netiksliai remdamasis net Jablonskio autoritetu.
