DMYTRO KULEBA – Ukrainos užsienio reikalų ministras 2020–2024 m. Šiuo metu jis yra Harvardo universiteto Belferio mokslo ir tarptautinių reikalų centro vyresnysis bendradarbis.
Nuo liepos pradžios Rusijos bepiločiai orlaiviai ir raketos itin intensyviai atakuoja Kijevą. Oro pavojaus sirenos kaukia dieną ir naktį, įspėdamos gyventojus apie artėjančias atakas ir versdamos žmones slėptis po žeme. Daugelis dronų buvo numušti, tačiau ne visi, o didžioji dalis balistinių raketų prasiveržė pro oro gynybą, naikindamos pastatus ir žudydamos civilius. Iki šiol žuvo apie 100 žmonių.
Bombardavimai tapo tokie intensyvūs, kad pastarosiomis savaitėmis ukrainiečiai „Instagram“ ir „TikTok“ ėmė dalytis niūriu juokeliu: „Ačiū Dievui, kad gyvenu Kijeve – bent jau nereikia planuoti ateities.“
Kijevas jau beveik penkerius metus gyvena karo sąlygomis, todėl jo gyventojai yra įpratę prie sunkumų. Tačiau toks pesimizmas – naujas reiškinys. Pirmąją 2026 metų pusę stebėtojai džiaugėsi tuo, kas atrodė kaip lūžio taškas kare. Po metus trukusio varginančio Rusijos veržimosi Ukraina išmoko veiksmingiau vykdyti tikslius vidutinio ir ilgojo nuotolio smūgius, leidžiančius atakuoti Rusijos taikinius toli už fronto linijos. Dėl to Maskvos pažanga sustojo. Rusija, jau praradusi daugybę karių, ėmė patirti nuostolių, kurie atrodė sunkiai pakeliami. Daugelis analitikų pradėjo svarstyti, kad Kremlius netrukus gali nebeturėti kito pasirinkimo, kaip tik siekti susitarimo.
Tačiau naujieji Ukrainos pajėgumai negalėjo užtikrinti pergalės. O šią vasarą Rusija smarkiai padidino balistinių raketų naudojimą ir pradėjo dislokuoti naujus greitus, ilgojo nuotolio reaktyvinius dronus. Ji taip pat išplėtė atakuojamų taikinių geografiją. Anksčiau Rusijos kariuomenė didžiąją dalį savo smūgių sutelkdavo į miestus ir miestelius prie fronto linijos, ypač Ukrainos rytiniame Donbaso regione. Tačiau dabar ji pradėjo masiškai bombarduoti miestus šalies gilumoje – pirmiausia Kijevą. Rusijos smūgiai pasiekia net vietoves prie vakarinės Ukrainos sienos.
Visi šie pokyčiai kartu atskleidžia naują Rusijos pergalės teoriją. Maskva nebesiekia laimėti vien užimdama miestus ar silpnindama Ukrainos energetikos infrastruktūrą. Vietoj to ji siekia sugriauti visą Ukrainos ekonomiką ir palaužti gyventojų moralę, terorizuodama miestų centrus. Jos tikslas – padaryti gyvenimą miestuose tokį nepakeliamą, kad iš jų trauktųsi gyventojai ir verslas, taip pat nutraukti logistinius ryšius tarp didmiesčių. Maskva skaičiuoja, kad tai dar labiau kurstys ukrainiečių pyktį ant savo vyriausybės dėl jos nesugebėjimo jų apsaugoti, silpnins ilgai puoselėtą šalies vienybę ir vidinį ryžtą.
Nėra jokios garantijos, kad šis planas bus sėkmingas. Ukraina yra didelė, decentralizuota ir gerokai pajėgesnė bei atsparesnė, nei mano daugelis jos rėmėjų. Tačiau šalies ekonomikos padėtis sunki, o vyriausybė susiduria su biudžeto deficitu, kurį būtina padengti išorės parama. Maskva tikisi, kad ši pagalba nebus suteikta pakankamai greitai. Ji mano, kad kaina, kurią Vašingtonas ir Europa yra pasirengę mokėti remdami Kijevą, yra ribota, o kaina, kurią Rusija pasirengusi mokėti už Ukrainos užkariavimą, – ne.
LAIKYDAMIESI IŠ VISŲ JĖGŲ
Niekas Ukrainoje niekada nebuvo apsaugotas nuo Rusijos invazijos padarinių. Žmonės iš kiekvieno miesto ir regiono kovojo ir žuvo gindami savo valstybę. Parduotuvėse visur trūksta prekių, o ekonomika susitraukė. Vis dėlto invazija nepalietė visos šalies vienodai. Žmonės, gyvenantys netoli fronto linijos, nuolat susiduria su bombardavimais ir artėjančios okupacijos grėsme, o gyvenantieji užnugaryje kartais gali tiesiog nekreipti dėmesio į karą.
Dabar tai keičiasi, nes Rusija vis dažniau taikosi į vietoves, esančias toli nuo mūšio lauko. Pavyzdžiui, Kijeve gyventojai anksčiau patirdavo po kelias dronų ir raketų atakas per savaitę – jos trikdė gyvenimą, tačiau ne tiek, kad neleistų miestiečiams gyventi įprasto kasdienio gyvenimo. Dabar Rusija nuolat siunčia į sostinę dronus ir raketas – dieną ir naktį.
Rugpjūčio 27 d. Kijeve per vieną dieną buvo paskelbtas rekordinis skaičius – 13 oro pavojaus signalų. Rugsėjo 8-osios naktį vienas oro pavojaus signalas truko dešimt valandų – nuo 19.39 iki 5.40 val. Po dviejų savaičių niekas nepasikeitė: rugsėjo 23 d. Kijeve buvo paskelbta 11 oro pavojaus signalų, o kitą rytą vienas jų truko devynias valandas.
Dar prieš mėnesį mes, gyvenantys mieste, eidavome miegoti tikėdamiesi didelės naktinės atakos, tačiau žinodami, kad po jos greičiausiai prasidės įprasta darbo diena. Šiandien gyvename nuolat gaudžiant sirenoms ir tvyrant chaosui.
Iki šiol Kijevui teko didžiausia Maskvos bombardavimų našta. Tačiau Rusijos atakos vis dažniau smogia ir kitiems iki šiol gana saugiais laikytiems miestams. Liepos 30-osios naktį Rusija paleido daugiau kaip 20 sparnuotųjų raketų į Lvivą – miestą, esantį vos už 45 mylių nuo Lenkijos sienos, – pražudydama 35 metų policininką ir sužeisdama 38 žmones. Rugsėjo viduryje dronai pasiekė Vakarų Ukrainos miestą Lucką ir padegė keleivinį geležinkelio vagoną. Rusija taip pat atakavo Ivano Frankivską, Ternopilį ir Stryjų – miestus, esančius Ukrainos gilumoje. Visoje šalyje Maskvos pajėgos naikina sandėlius, farmacijos produktų paskirstymo centrus ir duomenų centrus, užtikrinančius interneto ryšį. Vieną dieną jos gali imtis naikinti ir įrenginius, nuo kurių priklauso Ukrainos nuotekų sistemų veikimas.
Oro atakų siaubas išsekino Ukrainos visuomenę. Žmonės daro stebuklus, kad ekonomika ir toliau veiktų, ir prisitaiko prie vis sunkesnių sąlygų. Už tai jie pelnytai sulaukė pagarbos visame pasaulyje. Tačiau svarbu suprasti, kad ukrainiečiai laikosi todėl, jog žino: kapituliacija gyvenimą tik dar labiau pablogintų – tai liudija Rusijos elgesys okupuotose teritorijose.
Vis dėlto jie gali nepajėgti taip laikytis amžinai. Šiuo metu nėra jokių ženklų, kad šalis būtų priartėjusi prie lūžio taško. Tačiau niekas negali pasakyti, kur tas taškas yra.
DRAUGAS, KURIAM REIKIA PAGALBOS
Siekdama išvengti žlugimo, Ukrainos vyriausybė turi nedelsdama imtis kelių konkrečių priemonių. Pirma, parlamentas turi skubiai priimti įstatymus, būtinus tam, kad būtų galima gauti Kijevui kitų šalių jau pažadėtas lėšas. Šie įstatymai daugiausia numato didesnius vidaus tarifus ir mokesčius. Pavyzdžiui, Ukrainos kreditoriai reikalauja panaikinti mokesčių lengvatą, taikomą mažos vertės importui iš užsienio internetinių prekyviečių, ir pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinti siuntas, daugiausia iš Kinijos, kurių vertė mažesnė nei 150 eurų (maždaug 170 JAV dolerių). Tokias priemones sunku taikyti gyventojams, kurie dėl karo spaudimo sparčiai skursta. Todėl jos nėra populiarios visuomenėje, o įstatymų leidėjai dažnai atidėlioja jų priėmimą. Tačiau padėtis pernelyg pavojinga, kad būtų galima ir toliau delsti.
Vyriausybė taip pat turi gerinti viešųjų pirkimų sistemą, ypač saugumo ir gynybos sektoriuose. Šios sistemos problemos, pavyzdžiui, iš anksto apmokėtos, tačiau ištisus mėnesius neįvykdomos sutartys, nėra sisteminės, tačiau Ukraina negali sau leisti net ir tokių klaidų. Todėl šalis turi užkirsti kelią tokioms schemoms, kaip 2025 m. lapkritį atskleista kyšininkavimo schema valstybinėje branduolinės energetikos įmonėje. Nors ji nebuvo susijusi su gynybos išlaidomis, tokie atvejai gali sukelti didelius korupcijos skandalus. Ukrainos Nacionalinis antikorupcijos biuras ir Specializuotoji antikorupcijos prokuratūra pastaraisiais metais padarė didelę pažangą kovodami su korupcija ir nagrinėdami bylas, kurios tiek pareigūnams, tiek visuomenei parodė, kad Ukrainoje niekas nėra apsaugotas nuo baudžiamojo persekiojimo už korupciją. Tačiau vyriausybė gali imtis ir papildomų priemonių kyšininkavimui mažinti.
Vis dėlto Ukraina pati gali padaryti tik tiek, kiek leidžia jos galimybės. Kad ir kiek reformų Kijevas įgyvendintų, liūdna tikrovė yra ta, kad jam nepakanka lėšų savo poreikiams finansuoti. 2026 m. rugsėjį vyriausybė apskaičiavo, kad 2027 m. jai reikės 52 mlrd. JAV dolerių išorinio finansavimo, tačiau šiuo metu garantuota tik 20 mlrd. JAV dolerių.
Iki šiol Jungtinės Valstijos ir Europa padėdavo Kijevui patenkinti biudžeto poreikius dotacijomis ir paskolomis. Tačiau Vašingtonas aiškiai pareiškė, kad daugiau finansinės paramos Kijevui neteiks. Europos Sąjunga 2026 ir 2027 metams skyrė apie 100 mlrd. JAV dolerių paramos, tačiau nenori skirti daugiau, nes jos valstybės narės pačios susiduria su finansiniu ir politiniu spaudimu.
Akivaizdžiausias sprendimas būtų ES perduoti Ukrainai įšaldytą Rusijos turtą, kurio vertė siekia apie 300 mlrd. JAV dolerių. Bloko valstybės narės iš esmės pritaria šių lėšų panaudojimui Ukrainos naudai. Tačiau didžioji jų dalis laikoma Belgijos vertybinių popierių depozitoriume „Euroclear“, o Briuselis baiminasi, kad turto perdavimas gali sukelti teisminių procesų, dėl kurių Belgijai galiausiai tektų atlyginti Maskvai prarastas lėšas. Europos Centrinis Bankas ir Belgijos valdžios institucijos taip pat nuogąstauja, kad Rusijos rezervų konfiskavimas galėtų pakenkti euro pozicijoms ir Belgijos, kaip patikimos finansų jurisdikcijos, reputacijai.
Vašingtonas savo ruožtu nori, kad šis turtas liktų įšaldytas ir galėtų būti naudojamas kaip derybinis svertas Maskvos atžvilgiu. Tačiau jeigu ES valstybės nepajėgs pačios patenkinti Ukrainos finansinių poreikių, joms teks nepaisyti JAV nuogąstavimų ir išsklaidyti Belgijos abejones, kartu prisiimant galimas teisines ir finansines pasekmes. Net jeigu jos nuspręstų, kad gali pačios skirti daugiau lėšų, pasirinkimas, kieno pinigus naudoti – savo ar Rusijos, – turėtų būti akivaizdus.
ORO ATAKŲ SIAUBAS IŠSEKINO UKRAINOS VISUOMENĘ
ES taip pat turėtų atsisakyti tabu finansuoti Ukrainos karių atlyginimus. Nors Europos lėšomis Kijevas galėjo įsigyti įvairių ginklų, žemyne jau seniai laikoma nepriimtina šiomis lėšomis dengti karinio personalo išlaidas. Europos požiūriu ši taisyklė neturi prasmės: nėra moralinio skirtumo tarp šaudmenų pirkimo ir atlyginimo mokėjimo tiems, kurie tuos šaudmenis naudoja. Tačiau Kijevui šis skirtumas yra reikšmingas. Ukrainos karių atlyginimų mokėjimas yra viena svarbiausių ir brangiausių vyriausybės užduočių. Šiais metais šalis rengiasi kariškių atlyginimams išleisti 35 mlrd. JAV dolerių. Tai kelia didžiulę įtampą Ukrainos pareigūnams ir pareikalauja nemažos dalies šalies mokestinių pajamų. Jei bent dalis karių atlyginimų būtų finansuojama iš išorės, Kijevas galėtų jaustis užtikrinčiau dėl savo karinio biudžeto ir daugiau išteklių skirti visai ekonomikai stiprinti.
Žinoma, Europa taip pat turėtų daugiau padėti Ukrainai gaminti ginklus. Tačiau ši pagalba turėtų būti geriau subalansuota. Šiuo metu, pavyzdžiui, didžioji dalis diskusijų apie ginklų tiekimą Kijevui sukasi apie papildomas oro gynybos raketas ir dronų perėmimo priemones. Nors stiprinti oro gynybą būtina, Ukrainos dangaus apsauga negali būti vienintelė strategija – dėl paprastos aritmetikos. Jungtinių Valstijų „Patriot“ sistemų raketų perėmėjų atsargos mažėja, o šalis per metus jų gali pagaminti daugiausia 840 ir šį kiekį turi paskirstyti savo reikmėms bei visiems partneriams. Tuo tarpu Rusija kasmet pagamina daugiau kaip 1 200 naujų balistinių ir kvazibalistinių raketų, be to, savo arsenalą papildo raketomis iš Šiaurės Korėjos.
Galiausiai ukrainiečiai tikriausiai sukurs oro gynybos sistemas, kurias bus galima gaminti greičiau ir pigiau nei dabartines – panašiai kaip jie sukūrė pažangius atakos dronus. Tačiau iki tol Kijevas turi aplenkti Maskvą ir apriboti jos galimybes kelti chaosą iš oro. Tai reiškia, kad reikia smogti Rusijos ginklų gamybos objektams, paleidimo sistemoms ir logistikos infrastruktūrai.
Vakarų sostinės savo ruožtu galėtų skubiai aprūpinti Kijevą didesniu kiekiu tolimojo nuotolio ginklų ir panaikinti politinius bei techninius jų naudojimo apribojimus. Tokie apribojimai nėra apdairumo išraiška. Jie leidžia Maskvai naudoti Rusijos teritorijos gilumą kaip saugų prieglobstį ir stiprina Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsitikinimą, kad jis gali tęsti karą nepatirdamas papildomų pasekmių.
SAVITARPIO PAGALBA
Daugelis Vakarų pareigūnų puikiai supranta, ko reikia Ukrainai ir ką jie turėtų daryti. Tačiau po beveik penkerių karo metų jie vis dažniau reiškia nepasitenkinimą būtinybe toliau remti Kijevą. Kai kurie lyderiai, įskaitant JAV prezidentą Donaldą Trumpą, netgi priešinasi didesniam spaudimui Putinui ir tikisi įtikinti jį sudaryti susitarimą.
Tačiau realybė tokia, kad diplomatija negalės sustabdyti konflikto. Net jei Kijevas sutiktų atiduoti Rusijai vis dar jo kontroliuojamą Donbaso teritoriją, kaip reikalauja Maskva, Kremlius liktų nepatenkintas. Daugelį metų Putinas ideologiškai įsipareigojo pajungti visą Ukrainą, vėl ir vėl ją puldamas, kol pavyks ją kontroliuoti. Dabar jis faktiškai įkalino save nuolatinio karo būsenoje. Rusijos prezidentas pertvarkė šalies ekonomiką ir politinę sistemą pagal karo poreikius, nukreipdamas investicijas į ginklų gamyklas ir iškeldamas karo šalininkus į svarbiausius valstybės valdžios postus. Todėl karo nutraukimas jo režimui galėtų kelti didesnę grėsmę nei kovų tęsimas ir jų plėtra.
Kai kurie Vakarų lyderiai vis dėlto yra linkę nusigręžti nuo Kijevo, manydami, kad Ukrainos likimas jų vyriausybėms nėra itin svarbus. Tačiau toks požiūris klaidingas: padėti Ukrainai galutinai užbaigti karą yra naudinga NATO. Pirmiausia verta palyginti ekonomines sąnaudas. Naujausias Norvegijos tyrimas, kurį atliko Osle įsikūrusi konsultacijų bendrovė „Corisk“ ir Norvegijos tarptautinių reikalų institutas, parodė, kad Rusijos pergalė Europai per ketverius metus kainuotų apie 1,3–1,8 trln. JAV dolerių. Tuo tarpu pakankamos paramos Ukrainai kaina per tą patį ketverių metų laikotarpį siektų apie 570–910 mlrd. JAV dolerių.
UKRAINIEČIAI TIKISI ĮRODYMŲ, KAD KELIAS Į NARYSTĘ ES YRA NEGRĮŽTAMAS
Rusija taip pat gali smogti NATO teritorijai – galbūt net dar nepasibaigus dabartiniam karui. Galų gale Putino ambicijos neapsiriboja vien šia kaimynine valstybe. Jau 20 metų Rusijos propaganda vaizduoja Vašingtoną ir visą Europą kaip šalies priešus. 2021 m. gruodį, kai JAV pareigūnai mėgino užkirsti kelią karui, Putinas pateikė Jungtinėms Valstijoms sutarčių projektus, kuriuose, be kita ko, reikalauta, kad NATO karinis buvimas būtų sumažintas iki 1997 m. Aljanso plėtros ribų. Dabar Putinas vykdo įvairias provokacijas prieš NATO valstybes, įskaitant dronų siuntimą į Aljanso teritoriją. Todėl daugelis aukšto rango Vakarų pareigūnų pagaliau įspėja, kad Rusijos ataka prieš ES valstybes yra visiškai įmanoma. Nors Rusija, norėdama pradėti tokią operaciją, gali ir nelaukti, kol pasieks savo tikslus Ukrainoje, jei ji vis dėlto lauktų, kilęs konfliktas būtų ypač pražūtingas. Ukrainos kariuomenė šiuo metu yra vienintelis realus atsvaras Rusijos karinei galiai žemyne, o tokiu atveju ši galia būtų nukreipta prieš pačią Europą.
Tuo tarpu pagalba Ukrainai jau dabar padėtų NATO perimti daugybę žinių ir gebėjimų, dėl kurių Kijevo pajėgos tapo tokios veiksmingos. Ukrainos gynybos įmonės sukūrė daug naujovių, kuriomis jau dalijasi su savo partneriais ir kurių galėtų perduoti dar daugiau. Tačiau Ukrainos įmonėms trūksta kapitalo ir saugių vietų, kuriose jos galėtų plėsti gamybą. Pavyzdžiui, šiuo metu finansuojama tik apie 30 proc. Ukrainos gynybos pramonės gamybos pajėgumų. Todėl Europa turėtų steigti daugiau bendrų įmonių su Ukrainos gamintojais ES teritorijoje, sudaryti papildomas ilgalaikes pirkimo sutartis su Ukrainos gamintojais, kurios padėtų pritraukti privatų kapitalą, ir suteikti Ukrainos bendrovėms visapusišką prieigą prie Europos gynybos finansavimo programų, tokių kaip ES iniciatyva „Saugumo veiksmai Europai“ (SAFE).
Tai padėtų Kijevui gaminti daugiau ginklų, o išskirtines Ukrainos karo inžinierių žinias ir patirtį perkelti į Europos gamyklas. NATO kariuomenės taip įgytų praktinių žinių, kaip kovoti su didžiausiu savo priešininku, už nedidelę dalį sumos, kurią dabar išleidžia ginkluotei. Tai leistų Europai pakelti savo gynybos pramonę į visiškai naują lygį.
Trumpo administracija aiškiai pareiškė, kad tiesiogiai daugiau neinvestuos į Ukrainos gynybos pramonę. Tačiau Kijevas jau naudoja savo sukauptas žinias ir patirtį, kad padėtų tobulinti JAV ginkluotųjų pajėgų gebėjimus, įskaitant konsultacijas dėl bepiločių orlaivių naudojimo kare su Iranu. Keli aukščiausio rango JAV pareigūnai, tarp jų Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas Danas Caine’as, yra pareiškę, kad Vašingtonas turi daug ko pasimokyti iš Ukrainos. Todėl atėjo laikas administracijai ir Kongresui skatinti privačias JAV investicijas į Ukrainos gynybos sektorių.
Geriausias būdas dar glaudžiau integruoti Ukrainos gynybos inovacijas į Vakarų karines struktūras, žinoma, būtų priimti Kijevą į Vakarų institucijas. Kalbant apie NATO, artimiausiu metu tai greičiausiai neįvyks, atsižvelgiant į JAV ir Vokietijos prieštaravimus. Europos Sąjunga, priešingai, vis dar teigia, kad Ukraina taps jos nare, tačiau iki šiol neaišku, kada ir kaip tai įvyks. ES turi suteikti daugiau aiškumo abiem šiais klausimais.
Ukrainiečiai nesitiki rytoj įstoti į Europos Sąjungą. Tačiau jie tikisi reguliarių įrodymų, kad kelias į visateisę narystę yra nuoseklus ir negrįžtamas. Šalies žmonės gyvena viltimi, kad dabartines kančias patiria dėl ateities – ramaus ir oraus gyvenimo, kuriuo jau gali mėgautis kitų Europos šalių piliečiai. Aiškus kelias į narystę ES sustiprintų jų ryžtą.
IŠTVERMĖ
Daugelį metų Vakarų lyderiai nesugebėjo suprasti Maskvos mąstymo. Dabar, kai NATO pareigūnai svarsto, kaip remti Kijevą artimiausius šešis mėnesius, Putinas aiškiai parodė, kad pertvarko savo valstybę ilgalaikei konfrontacijai. Jis siekia palaužti Ukrainos moralę, sugriaudamas šalies ekonomiką ir pakirsdamas išorinę paramą jai. Jis kišasi į Europos politiką, siekdamas atitraukti ją nuo Ukrainos. Jei Jungtinės Valstijos ir Europa nori, kad Rusijos prezidentas pralaimėtų, jos turi sukaupti valią ir pasiryžimą jį pranokti.
Ukrainiečiai tebėra pasiryžę tęsti kovą. Nepaisant niūrios padėties, šalis turi viską, ko reikia, kad išgyventų žiemą. Tačiau pavasarį paliaubų nebus. Todėl atėjo laikas Europai ir Jungtinėms Valstijoms užtikrinti, kad ukrainiečiai turėtų viską, ko jiems reikia ne tik išgyventi, bet ir atsakyti ugnimi. Jos turi veikti kartu su Ukraina, kad įrodytų, jog Rusijos pergalės teorija nepasiteisins, – ir padėtų Kijevui vėl tapti miestu, kuriame žmonės galėtų planuoti ateitį.
foreignaffairs.com
