Deja, valdžia, jei gali, tiktai atima
Kadaise vienu alsavimu giedoję himną, šiandien „giedame“ BVP (bendrąjį vidaus produktą) ir PVM (pridėtinės vertės mokestį). Skaičiai, ir dar prastai valdomi skaičiai, tapo mūsų kelrode žvaigžde. Tokiomis, ne „kino cechui“ būdingomis mintimis dalijasi Nacionalinės premijos laureatas, vienas geriausių lietuvių kino režisierių Arūnas Matelis, privertęs visą pasaulį išgyventi mažųjų ligoniukų dramą filme „Prieš parskrendant į žemę“. Šią vasarą jis buvo išrinktas Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku.
– Visa, ko imasi režisierius Arūnas Matelis, daro stipriai ir talentingai. Ką jis tikisi nuveikti šioje nedėkingoje vietoje?
– Kaip sakydavo Henrikas Šablevičius: net musė, įkritusi į pieną, turi šansų išsigelbėti, jei, plastėdama kojytėmis, suplaks grietinę… Jei ko nors imsies, nebus taip, kad nieko nesidarys, jau dabar pasidarė – jau pirma akcija, kur tarp kitų pagrindinių iniciatorių buvo ir Kinematografininkų sąjunga, su šimtais kitų organizacijų, tūkstančiais meno kūrėjų sukėlė tokį rezonansą, kad valdžia liovėsi kalbėti, jog atims 18 milijonų eurų iš kultūros.
– Tokio aktyvumo ženklai kūrybinėse sąjungose – veikiau išimtis nei kasdienybė.
– Nenoriu kalbėti už kitas sąjungas, bet taip, egzistuoja ir netikėjimas valdžios geranoriškumu, noru bendradarbiauti ir pačių galimybe ką nors pakeisti. Kinematografininkų sąjungoje yra ir tokia problema kaip aukos kompleksas. Sąjungos patalpos, kur dabar kalbamės, yra posovietinės, pavargusios ir tik paskolintos laikinai, bet taip buvo ne visada. Nepriklausomybės pradžioje Kinematografininkų sąjunga buvo įsikūrusi labai gražiose patalpose prie Katedros aikštės, bet supratingai jas užleido, o paskui buvo kilnojama iš vietos į vietą, kol galų gale, be ceremonijų pardavus Lietuvos kino studiją su visomis turėtomis kino patalpomis, poilsinėmis, liko be nieko ir šiandien priversta rūpintis, kaip išgyventi, nes valstybės paramos savo interesų atstovavimui užtenka tik pusei metų. Žinoma, yra kūrybinių sąjungų, kurioms tai nėra taip skaudu, nes jos nebuvo tokios altruistinės ir nuo sovietmečio turi didžiulius pastatus gerose vietose, turi kūrybos namus, leidyklas, galerijas, jos gali gyventi vien iš nuomos, na, o iš kinematografininkų nepriklausomos Lietuvos valdžia viską, ką buvo galima, pasiskolino ir nieko negrąžino. O kadangi mes nieko neturim, mums belieka revoliucijas kelti.
– Kiek girdžiu, sakysim, dailininkai vis skundžiasi ir skundžiasi, kad prarado teisę eksponuotis ŠMC, bet…
– Ko gero, teisių turi tiek, kiek atsikovoji, niekas tau teisių neduoda. Buvau nuėjęs į Meno kūrėjų asociaciją, sako, mes prašom, bet mūsų ministrė nepriima… Kaip tai gali būt? Beveik penkis tūkstančius kūrėjų vienijančių organizacijų, beveik esminio „kultūros lauko“ (kaip gražiai vadina ministrė), nepriima. Anksčiau, būdavo, pas ministrą patekt – jokia problema. Jie, priešingai, ieškojo dialogo ar bent tarėsi. Sakau, gerai, jeigu klausimai svarbūs Lietuvai, o kultūros ministrė tokia užimta, neturi laiko, tai eikim pas prezidentę, eikim į Seimą, ten, kaip sakyta, bus galios centras kultūrai – tik nenuleiskit galvos. Darant kiną – tas pat: tau neduos teisių daugiau, nei gali duoti pardavimo atstovas, distributorius, koprodiuseriai ir kt., – už kiekvieną vietą, už kiekvieną teisę sumontuot savą filmo versiją, už teisę daryt tokį filmą, kokį nori, turi kovoti. Nepriklausomybės metai parodė, kad, deja, valdžia nieko niekur neduoda, jeigu gali, tik atima. Valdžios vyrai atims iš sunkiausiai sergančių, net vaikų, bet niekados nesumažins investicijų palatoms, kur eina patys gydytis. Visiškai aišku, tuo atveju mes turime jiems pasakyti: valstybė esat ne jūs, valstybė net labiau esam mes. Jeigu jūs manote, kad reikia pinigų keliams, bet nežinote, kur tie keliai turi vesti (užtat tik einam, bet niekur nenueinam), mes, irgi valstybės piliečiai, manome, kad jūs neteisūs. Jūs sakote – „mes meną remiam, kultūrą remiam“, nors net 1 proc. biudžeto netenka kultūrai. Kultūros industrijos sukuria 5 proc. BVP – tai beveik dukart daugiau negu žemės ūkis; tai klausimas – Lietuva remia kultūrą ar kultūros industrijos remia Lietuvą? Sakote, „mes kiną remiam“, – taip, iš tikrųjų remiate, bet tik 60 proc. ir tik tam laimingajam, kuris laimėjo išsvajotą paramą, bet mes, norėdami daryti jūsų remiamą kiną, turime nors iš po žemės gauti papildomų 40 proc. savų lėšų. Tai kas ką remia? Štai jums paradoksas: kelerius metus valstybės užsakymu statėm filmą apie Radvilas („Radviliada“) ir valstybė reikalavo, kad mes 20 proc. jo gamybai reikiamų lėšų prisidurtume iš šalies. Valstybė užsako savo istorijai svarbų filmą ir tu turi dar „susimokėti“, paaukoti savo lėšas, ieškoti jų vietoj kūrybos? Kokia to prasmė, jei Lietuvoje nėra jokio mechanizmo toms lėšoms pritraukti? Tad ieškoti gali tik koprodukcijos, t.y. partnerių užsienyje.
– Ar nėra taip, kad vadinamoji koprodukcija, tie svetimi pinigai tam tikra prasme ir perka mūsų kino kūrėjus?
– Iš dalies taip, ir tai yra didžioji problema. Kai tokios finansavimo taisyklės, kai turi atnešti pinigų iš šalies, nieko kito nelieka, kaip tik įtikinti pasaulį, kad tavo filmas yra bendražmogiškas ir kad verta jiems prisidėti prie to filmo, suprantant, kad kiekvienas prisidėjimas yra tavo laisvės ir brangaus laiko kūrybai, gamybai praradimas. Taip, Europa reikalauja koprodukcijos ir tų procentų, bet kas mums trukdo kovoti su Europa ir tom taisyklėm? Kas mums trukdo Europai pasakyt: gerai, jūsų sąlygos tinka didelėms šalims ir didelėms industrijoms, tačiau tokia jūsų procentų proporcija naikina mažąsias kino šalis, kur mažai kino teatrų ir pinigų, bet gal tie, kurie džiaugiasi Europos mokama alga, linkę galvos nekeldami kartoti, kad taip liepė ES. Gal niekas Europai nepasakė, kaip turi būti, gal niekas nepaaiškino, kad Europai bus negerai, jei nebus lietuviško kino, Europai bus negerai, jei nebus latviško kino, – Europai bus negerai, juk jai svarbu įvairovė. Reikia ją įtikinti elgtis taip, kad įvairovė plėstųsi. Ar kas nori Europos kaip Tarybų Sąjungos? – aš tokios nenoriu ir niekas nenori, tik kodėl tie, kuriems priklauso, nesugeba įtikinti, nežinau.
– Tad gal apskritai šiandien nėra jokios prasmės kalbėti apie nacionalinį kiną?
– Tokioje nedidelėje šalyje kultūra ir menas turi turėt kitokias sąlygas negu didelės šalies kultūra. Lietuvių kalba nei knyga, nei filmas, tegu ir sėkmingas, beveik negali sėkmingai išeiti į kitą šalį. Ir ne vien tik dėl vertimo, kalbos, bet kartais ir dėl temų, kurios gali būti labai aktualios mums, bet neaktualios kaimynams. Ir Kino centras kino bendruomenės ir politikų akyse kitokio svorio įgytų, jei jo valdymas būtų daug atviresnis, nepriklausytų tik nuo vienų ar kitų valdininkų matymo, jei rastųsi, kaip yra visur Europoje, kino instituciją ir jos kino strategiją kuruojanti taryba, sudaryta iš autoritetingų, daug nuveikusių Lietuvos kino kultūrai žmonių. Kuri diskutuotų ir kartu nubrėžtų prioritetus, strategiją, ir turėtų dialogą su politikais, atsakingais už Lietuvos kultūrą. Gal tada neatsidurtume tokioje apgailėtinoje situacijoje kaip dabar: valstybės šimtmečio proga Estija jau seniai turi filmus, o kitąmet numato kas mėnesį visose Europos valstybėse išleisti į kino teatrus po vieną filmą, o mums lieka džiaugtis, jei kitąmet greičiausiai antroje metų pusėje pavyks sukurti filmus. Jei šimtmečio filmai būtų pradėti kurti bent metais anksčiau, jie būtų pasirodę šiemet rudenį, ir mes būtume turėję visus metus pasakoti sau ir pasauliui savo istorijas, geras blogas, talentingas, mažiau talentingas (iš kur tik talentingų rasis, jei gauni progą vieną filmą per dešimtmetį susukt). Argi reikia didžiulio proto pradėti viską laiku? Kur buvo Lietuvos politikai prieš trejus ketverius metus? Gal manė, kad nebebus šimtmečio? Ar nebus jų valdžioje ir jiems nusispjaut?
– Jei neklystu, Kino politikos taryba prie Kultūros ministerijos, į kurią esat įtrauktas ir jūs, ir turėjo būti patariamasis balsas formuojant kino politiką?
– Mano pavardė ten buvo ir net, rodos, yra dabar. Bet manęs ten nėra, nes čia labai seni duomenys. Bet ir kam ši taryba reikalinga, nesuprantu, nes jokių įgaliojimų ji neturi. Susirinkusi pasišneka sau, o ministerija ar Kino centras daro ar gali daryti, ką nori. Girdėjom, kad teikia naują kino įstatymą, bet mes jo nematėme – gal kas kur savo rate pakalbėjo, bet niekas su mumis kaip su didžiausia Lietuvos kino asociacija dėl jo nesitarė. Kino žmonės negavo, kaip buvo įprasta, galimybės nei išdiskutuoti, nei išsisakyti, nei rasti konsensusą: gal jis labai geras, gal net idealus, gal neturėsim nė vienos pastabos, bet paprastai taip nebūna… Mums reikia labai objektyvaus arbitro, kurio sprendimais mes pasitikėtume, nes jei 20 žmonių nori daryt filmus, o gali daryti tiktai du ar trys, tas pralaimėjimas yra labai skaudus, nes pralaimi ne tik tuos metus, kada rašei scenarijų, tu prarandi pasitikėjimą savimi ir dar būsimus kelerius metus, – toji kaina žiauriai didelė. Mes turim pasitikėti ne tik kad Kino tarybos prie Lietuvos kino centro sprendimai yra sąžiningi, bet kad ir jos požiūris į menininką yra garbingas, nes po jų sprendimų tik 10 proc. potencialių režisierių lieka laimingų.
– Ir tie patys dažniausiai vertybinius kriterijus aukoja komercijai…
– Jeigu groji kokiam restorane, groji ne tai, ką nori, bet ko nori tie, kurie valgo kepsnius. Gal kartais gali tie norai sutapti, bet… Jei darai kiną ir negauni jokios paramos, ir nori nebankrutuoti, darai, kad ateitų žiūrovas, galvoji tik ko nori jis: tebūnie, grosiu gal man pačiam ir prastą repertuarą, bet bent savuoju smuiku, būsiu savo profesijoje ir galbūt kada nors sukursiu tą vienintelį savo filmą. Kinas tiesiog negali orientuotis į svarbesnius žmogiškus dalykus, į kino kalbos atradimus, jeigu kultūra nėra valstybės dėmesio lauke, jei ji nėra prioritetas. O argumentų, kad ji tokia būtų, yra daug, net bendrąja prasme. Vienas jų yra tas, kad kultūra keičia žmones, jie tampa ir kūrybingi, ir empatiški, ir užjaučiantys kitą, ir išgyvenantys istoriją, ir menantys, kad, sakysime, buvome ne vergų tauta, bet aukšto rafinuoto skonio, subtili, išdidi, sumani, karinga, viena subtiliausių, daug pasiekusi tauta… Galėtų politikai savęs paklausti, ar Estija žengia daug kur priekyje ne dėl savo ypač didelio ir pagarbaus dėmesio kultūrai.
– Vėl užminėt didžiausią mįslę: kas nutiko lietuvio savimonei?
– Aš irgi apie tai galvoju. Po Baltijos kelio man atrodė, einam tais senais gerais pėdsakais, kai Lietuva nepabijojo su 5 tūkst. karių stot į Ulos mūšį prieš Maskvos kariuomenę ir jį laimėt, bet netrukus mes kažką praradome, kažko išsigandome… Kas per Sąjūdžio mitingus stovėdavo ant pakylos ir sakydavo tiesos žodžius, be Justino Marcinkevičiaus? Daugiausia meno žmonės; ir himną mes, o ne PVM ar BVP skaičius giedojome. Kokie buvome drąsūs – malūnsparniai skraidė virš galvų, mes didžiavomės galėdami drauge būti, eiti, mes dalijomės vienu jausmu ir staiga… staiga… aš nežinau. Išsigandom reketininkų, nepabijoję tankų, užleidom vietas kitiems, supratę, kad politikai gali daryt, ką nori, nes jie yra valstybė, kurių kontraktas baigiasi kas ketveri metai. Daugelis išsigando būti savimi, sakyti ne vien sau, bet visai bendruomenei svarbius dalykus. Skaičiai, ir dar prastai valdomi skaičiai, tapo kelrode žvaigžde… Net nežinau, ar mes, valstybė, šiandien turim kryptį, kur mes einam. Pagaliau, net jeigu sutartume dėl krypties, kiek būtų gebančių ir turinčių valią tai padaryti?
