Šis straipsnis – ne apie tai, kas teisus. Jis apie tai, ar dar galime grįžti prie bendrapilietiškumo.
Ar gali prasidėti pilietinis karas šalyje, kuri neturi jokių kaimynų? Iš pirmo žvilgsnio – ne. Juk visuomet atrodo, kad konfliktams reikia kurstytojo, spaudimo, interesų, ginčų dėl sienų ar noro platesnio geopolitinio siekio pasidalinti įtakų zonomis. Jei nėra kaimynų, nėra ir išorinių grėsmių. Vadinasi, neturėtų būti ir pilietinio karo?
Tačiau jeigu tai įmanoma, ką tai pasakytų apie mus kaip žmones? Turbūt tai reikštų, kad pilietinis karas nėra politinis fenomenas, o psichologinis žmonių bendrabūvio dėsningumas ar net gamtos duotybė, verčianti grupę tam tikromis sąlygomis pasidalinti į dvi priešiškas, kovojančias grupuotes.
Gamtos moksluose šis fenomenas aprašytas kaip kolonijos dalijimasis (fissio coloniae – lot.). Kodėl? Viena iš priežasčių labai paprasta – kolonija nebegali talpinti visų, nes nebeužtenka išteklių. Atsiranda nauja „centrinė figūra“, kuri natūraliai ima burti aplink save dalį kolonijos. Mokslininkai tai aiškina kaip evoliuciškai susiformavusį mechanizmą, leidžiantį bendruomenei išlikti, kai vienoje vietoje susidaro per didelis tankis, per didelė konkurencija ar per silpnas bendras koordinavimo signalas.
Tokiais atvejais kolonija nebesugeba funkcionuoti kaip vientisas organizmas. Viduje atsiranda kelios „centrinės figūros“, keli elgesio modeliai, kurie tarpusavyje nebesuderinami. Gyvūnų elgsenos tyrėjai tai vadina fission faze – lūžio momentu, kai bendruomenė iš inercijos dar laikosi kartu, bet realiai jau yra padalyta į dvi sistemas.
Kolonijos dalijimasis nėra konfliktas. Tai – sistemos ribų pasiekimas. Kai bendruomenė nebeturi pakankamai resursų, kad palaikytų vieną bendrą struktūrą, ji natūraliai skyla. Ne todėl, kad nori kariauti, o todėl, kad nebeturi galimybės gyventi kartu pagal tuos pačius dėsnius.
Mokslininkai laiko fission ne anomalija, o adaptacine strategija, leidžiančia bendruomenei išvengti žlugimo.
Taikus kolonijos dalijimasis gamtoje pasireiškia tik tada, kai viena dalis fiziškai pasitraukia.
Jei pasitraukti nėra kur, abi pusės pradeda kovoti dėl tų pačių resursų.
Žmonių bendruomenėms šis dėsningumas taip pat galioja, tik ji vadinama socialine fragmentacija.
Rapa Nui tragedija
Keliaujant ir konsultuojant man teko apsilankyti Rapa Nui (plačiau žinoma kaip Velykų sala), ir čia mane sukrėtė salos gyventojų tragedija. Apie XVII a. kilo žiaurus vidinis konfliktas -„trumpaausiai“ sukilo prieš „ilgaausius“ ir juos sunaikino.
Ilgaausiai buvo dvasinis ir valdymo elitas, atsakingas už ritualus, žemės paskirstymą ir įžymiųjų Moajų statybą. Elito ausys specialiais pratimais ir priemonėmis buvo ištempiamos kaip statuso ženklas, todėl ir atsirado pavadinimas „ilgaausiai“.
Po šio konflikto civilizacija žlugo. Nustota statyti Moajus, o visuomenė iš ilgaamžio stabilumo perėjo į kasdienio išlikimo režimą. Kai į salą atvyko europiečiai, Rapa Nui jau buvo nusilpusi: be vieningos valdžios, be aiškios struktūros ir be atsparumo išorinei įtakai. Iš kelių tūkstančių gyventojų po susidūrimo su europiečiais išliko tik keli šimtai. Unikalus raštas, sukauptos žinios bei unikali kultūra buvo prarastos negrįžtamai.
Išliko tik akmeniniai Moajai – tuščiomis akiduobėmis žvelgiantys į erdvę.
Rapa Nui tragedija yra vienas ryškiausių socialinės fragmentacijos pavyzdžių, ir čia labai aiškiai galima pamatyti tris esminius elementus, būdingus bet kuriai suskilusiai bendruomenei.
Pirma, susiformavo dvi tarpusavyje nesuderinamos grupės su skirtingais interesais ir skirtinga „vidine fizika“.
Antra, išnyko pasitikėjimas autoritetu arba taip vadinamu koordinuojančiu centru, kurį formuoja tradicijos, ritualai, susitarimas pagal kokias taisykles gyvena visa visuomenė.
Trečia, bendruomenė nebeturėjo nei resursų, nei psichologinio mechanizmo, kad galėtų išlaikyti vientisą sistemą. Tai atitinka dėsningumą, kuris mokslininkų vadinamas fission: kai iš vienos struktūros atsiranda dvi, kurios jau nebegali egzistuoti kartu.
Pilietinis karas šiuo požiūriu yra ne šiaip politinė krizė, o pažengusi socialinės fragmentacijos fazė. Tai momentas, kai visuomenė pasiekia savo lūžio tašką – ribą, kurioje pasidalinę į dvi stovyklas nebemato vienas kito kaip tos pačios bendruomenės dalies.
Todėl klausimas „ar šalyje be kaimynų gali kilti pilietinis karas?“ nėra paradoksas. Rapa Nui tragedija, tai įrodymas, kad vidinė fragmentacija gali būti tokia pati pavojinga kaip ir galingas išorinis priešas.
Lietuva per kovidą: priešpriešos anatomija
Demokratija yra trapus mechanizmas – ji veikia tik esant diskusijų ir pakantumo kultūrai. Kovido metu šie principai buvo suspenduoti. Tai pasireiškė tuo kaip priimami svarbūs visuomenei sprendimai ir ribojant diskusijas apie juos. Nors pradžioje vyravo pakilimas, kai daugybė savanorių stengėsi padėti medikams, entuziazmą greitai pakeitė pasimetimas ir prievartos mechanizmo nesupratimas. Pradinės diskusijos apie tai, kaip geriau valdyti pandemiją ar kaip vertinti skirtingas prielaidas apie vakcinų veiksmingumą, netruko išnykti. Jas pakeitė žmonių dalijimas į teisingus ir neteisingus, „tikinčius mokslu“ ir „plokščiažemius“.
Autoritetu tapo tikėjimas, o ne mokslinė diskusija.
Įvyko lūžis, kurį besąlygiškai palaikė didžioji dalis žurnalistų ir beveik visa žiniasklaida. Vieni iš šio proceso gavo didelės finansinės naudos – tai rodo atskleisti USAID duomenys, kiti iš baimės pareikšti „neteisingą“ nuomonę.
Moralizacija suskaldė visuomenę į „atsakingus“ (t. y. tuos, kurie „nelanko savo senų tėvų“) ir „neatsakingus“. Šioje vietoje įvyko lūžis – fission: oponentas tapo grėsme, o jo dehumanizacija tapo leistina. Klausimas, kaip „paversti jų gyvenimą pragaru“, tapo realia diskusija, o ne retorika. Vietoje visuomenės susiformavo dvi priešiškos stovyklos – mūsų laikų trumpaausiai ir ilgaausiai.
„Tikėjimas mokslu“ negalėjo paaiškinti baudų už bėgiojimą miške be kaukės, virvėmis dalijamo pliažo į zonas ar reikalavimo kalnuose atvirame keltuve dėvėti kaukę. Mokslo duomenys seniai įrodė, kad esant atvirai erdvei, pučiant vėjui ir judant užsikrėsti virusu yra beveik neįmanoma užduotis. Tačiau blogai vėdinamose, mažose parduotuvėse – rizika didžiulė ir jokia kinietiška kaukė, ar šalikas ant veido nuo viruso nesaugo.
Kai mokslas tampa maldos ritualu, jis nustoja būti mokslu.
Administraciniai sprendimai pakeičia pandemijos valdymo logiką
„Kodėl jie taip darė?“ – šis klausimas kilo daugeliui. Atsakymas gana paprastas: epideminius sprendimus pakeitė administraciniai. Valdininkams visada saugiau drausti, nei aiškintis niuansus. Tai institucinis savisaugos mechanizmas – jei kas nors nutiks, gali tekti atsakyti. Todėl pasirenkami, aklai kopijuojami kitų šalių maksimalūs ribojimai ir reikalaujama aklo paklusnumo.
Mokslas tvirtina – kontekstas svarbus. Administracija renkasi priešingai – kontekstas per sudėtingas. Taip priemonės, tokios kaip kaukės, tapo daugiau ritualu nei realiu pandemijos valdymu. Buvo kuriamas įspūdis, kad situacija kontroliuojama, o visos problemos kyla tik dėl to, kad kažkas nesilaiko taisyklių.
Ilgainiui tokie sprendimai diskredituoja patį mokslą. Žmonės nebeskiria, kas yra mokslinės išvados, o kas – administracinė interpretacija. Atsiranda paprasta prielaida: jei viena taisyklė nelogiška, turbūt ir visa valdymo sistema bloga.
Kaukė iš rizikos valdymo priemonės virto lojalumo ženklu.
Komunikacija tapo propagandine – skirta valdyti mases, o ne paaiškinti rizikas.
Uždaryti oro uostus, bet palikti sienas atviras visam autotransportui – tai ne pandemijos ekspertų, o administracinis sprendimas. Šiame sprendime viruso valdymo logikos praktiškai nebeliko. Tas pats ir su sprendimu uždaryti mokyklas. Tai socialinis ir politinis gestas, o ne epidemiologinė priemonė.
Žinia „mes veikiame, grėsmė kontroliuojama“ yra lengvai sukuriama. Tai tas pats politinis konstruktas kaip ir šūkis „Tvarka bus“ – skamba užtikrintai, bet realaus turinio neturi.
Esmė – rizika nesumažinta, tačiau įspūdis toks, lyg kalnus verstų.
Tai tikras saugumo teatras: demonstratyvi kontrolė, įbauginti abejojančius, užgniaužti kritiką. Lengviausia priemonė tokiais atvejais – pulti pirmiems, nes iniciatyvos demonstravimas politikoje visada atrodo kaip veikimas.
Galutinis šio absurdo teatro rezultatas – augantis žmonių nepasitenkinimas prievarta ir ja besinaudojančia valdžia.
Prievartiniai ritualai, neturintys aiškios logikos, ilgainiui neišvengiamai sukelia pasipriešinimą, nes jie pažeidžia kelis bazinius socialinius ir psichologinius dėsningumus.
Pirmiausia, žmogus gali pakęsti apribojimus, jei mato aiškų ryšį tarp priemonės ir rezultato.
Kai šis ryšys dingsta, paklusnumas tampa nebe racionalus, o autokratiškas. Tai sukuria vidinį konfliktą tarp asmeninės patirties ir primetamos taisyklės.
Antra, ritualas, kuris neturi logikos, ilgainiui nustoja būti suvokiamas kaip apsauga ir pradeda veikti kaip kontrolės forma. Žmogus nebejaučia, kad priemonė skirta jam apsaugoti, jis ima jausti, kad priemonė skirta jį kontroliuoti. Šioje vietoje paklusnumas virsta lojalumo testu, o ne bendru sprendimu.
Trečia, prievartiniai ritualai ardo pasitikėjimą institucijomis. Kai žmonės mato, kad taisyklės taikomos be išimčių, nepaisant konteksto, jie daro paprastą išvadą: sprendimai priimami ne tam, kad būtų sprendžiama problema, o tam, kad būtų paklūstama valdžiai.
Galiausiai, pasipriešinimas kyla ne todėl, kad žmonės nenori laikytis taisyklių, o todėl, kad taisyklės atitrūksta nuo realybės. Tokiu atveju priešinimasis tampa ne maištu, o bandymu atkurti prasmę ir racionalumą.
Kodėl institucijos krizėse instinktyviai renkasi valdžios pusę?
Institucijų logika skiriasi nuo tiesos paieškos. Administracija, politinės struktūros ir net universitetų valdžia nėra sukurtos ginčui ar idėjų konkurencijai. Jų pradinė funkcija – palaikyti tvarką, sumažinti riziką ir išvengti atsakomybės. Vieninga „teisinga pusė“ joms visada patogesnė nei sudėtinga, daugiasluoksnė realybė. Mažiau vidinės trinties, mažiau nepatogių klausimų.
Prie to prisideda ir paprastas psichologinis mechanizmas. Kuo aukščiau žmogus hierarchijoje, tuo stipresnė baimė suklysti viešai, būti apkaltintam, prarasti reputaciją, finansavimą ar postą. Todėl institucijos dažnai renkasi vieną liniją, net jeigu ji klaidinga. Tai gynybinė, o ne intelektinė pozicija: geriau viena klaidinga taisyklė, nei daug skirtingų nuomonių, kurios kuria neapibrėžtumą.
Kai situacija sudėtinga – pandemija, karas, ar kita rimta krizė – realybė tampa labia komplikuota. Institucijos neturi noro aiškinti ar diskutuoti. Todėl jos daro tai, kas greičiausia: pasirenka vieną interpretaciją, paskelbia ją „teisinga“, o kitas paverčia „pavojingomis“. Taip mokslas ar ekspertizė nustoja būti procesu ir tampa dogma.
Paradoksas ypač matomas universitetuose. Jie turėtų būti abejonės ir pluralizmo erdvė, tačiau universiteto valdžia dažnai elgiasi kaip bet kuri kita administracija: saugo reputaciją ir finansavimą, o ne intelektinę laisvę. Politinis saugumas tampa svarbesnis nei kritika, o bet koks disonansas – rizika, kurią reikia slopinti.
Visa tai stiprina socialinį konformizmą. Kai „teisinga pusė“ paskelbiama, dauguma prisitaiko tylėdami. Mažuma kritikuoja ir izoliuojama. Neutralūs tiesiog dingsta. Tuomet valdžia padaro klaidingą, bet jai patogią išvadą: „visi sutinka“. Nors realybėje dažniau būna kitaip – teisingai pastebėjo kunigas R. Doveika Paberžėje, kad daugelį “laisvoje šalyje kausto baimė kalbėti”.
Galiausiai viskas susiveda į vieną paprastą principą: institucijos bijo neapibrėžtumo, o nuomonių įvairovė jį kuria. Todėl jos renkasi vieną tiesą, vieną naratyvą ir vieną moralinę pusę – net jei tai ilgainiui ardo pasitikėjimą ir gilina skilimą.
Tai vyksta visur: Lietuvoje, Vakaruose, Rytuose, demokratinėse ir autoritarinėse valstybėse. Skiriasi tik greitis, kuriuo tai tampa norma.
Kaip gimsta diktatūra?
Diktatūra prasideda ne tada, kai ką nors uždraudžia. Ji prasideda tada, kai nebeleidžiama
kvestionuoti. Kai vis dažniau skamba frazės: „tai ne diskusijų klausimas“, „tai mokslo / saugumo / vertybių reikalas“, „kritika kenkia visuomenei“ — sistema jau nebesigina, o užsidaro. Tai yra lūžio taškas, kuriame valdžia pradeda saugoti ne žmones, o save.
Jeigu tas prievartos ir moralizavimo modelis po krizės yra neperžiūrimas, jis visada grįžta sustiprėjęs. Ne todėl, kad kažkas planuoja diktatūrą, bet todėl, kad institucijos mokosi iš savo galios, o ne iš visuomenės patirtos žalos.
Kaip gimsta pasipriešinimas savai valdžiai?
Tokioje, vienos tiesos, aplinkoje visuomenė neišvengiamai skyla į dvi stovyklas. Kai įsijungia moralinė kalba – „atsakingi“ prieš „neatsakingus“, „protingi“ prieš „tamsius“ – konfliktas tampa struktūrinis. Socialinė dinamika pradeda veikti savarankiškai, nepriklausomai nuo medicininių ar faktinių argumentų.
Nuo šio momento pozicija jau nebėra tik nuomonė. Ji tampa asmenybės ženklu. Neutralumas tampa nebeįmanomas. Tai klasikinė skilimo fazė, kai visuomenė praranda vienybę, bendrą centrą ir pereina į tarpusavio atskirties būseną.
Skilimas virsta kraujuojančia žaizda, jei tik viena pusė Kazimiero Pakšto siūlymu neišvyksta kurti “atsarginės Lietuvos” į Madagaskarą.
Pilietinio karo anatomija
Pilietinis karas neprasideda nuo neapykantos. Jis prasideda nuo sisteminio skilimo, kai visuomenė nustoja laikyti save viena bendruomene. Jei trumpai, pilietinis karas tampa įmanomas tada, kai konfliktas dviem didelėms grupėms ima atrodyti racionalus.
Tam reikia kelių veiksnių.
Pirma, turi atsirasti arba būti jau seniai susikaupusi struktūrinė nelygybė. Ji nebūtinai turi būti reali – pakanka, kad grupė tai taip suvoktų: „mūsų ateitis atimama“, „su mumis elgiamasi nesąžiningai“.
Antra, tapatybė susiaurėja. „Mes“ ir „jie“ tampa nebe abstrakčiais pilietiniais ženklais, o moralinėmis kategorijomis.
Trečia, institucijos praranda legitimumą – valstybė nebeatrodo neutrali ir teisinga.
Ir ketvirta, konfliktas moralizuojamas: kita pusė tampa ne oponentu, o grėsme.
Kai visi šie elementai susijungia, politika baigiasi. Lietuvoje šie veiksniai yra aiškiai matomi. Todėl Velykų sala šiuo požiūriu nebėra egzotika. It tai ne metafora, o įspėjimas.
Galima tvirtinti, kad Lietuvai tam tikru požiūriu pasisekė – pasikeitė politinė valdžia ir „teisingos nuomonės“ gniaužtai atsileido. Tačiau buvusieji valdžioje su šiuo pokyčiu nesusitaikė. Jų atstovai situaciją suvokia ne kaip politinį ciklą, o kaip pralaimėjimą tikram priešui. Jų retorikoje skamba kad valdžią perėmė „antivakseriai“, „vatnikai“ ar kitos grėsmės figūros.
Šiame kontekste viešasis transliuotojas tampa patogiu simboliu, net katalizatoriumi kovai. Pradžioje už „laisvą žodį“, kuris, jų supratimu, egzistavo net kovido laikotarpiu. Administraciniai ir instituciniai resursai taip greitai nepersiorientuoja, todėl atrodo, kad jie pralaimėjusių partijų pusėje.
Tai dar nėra pilietinis karas. Tačiau tai jau nėra ir normali demokratinė būsena. Tai tarpinė fazė, kurioje visuomenė dar gyvena kartu, bet mąsto skirtingomis, tarpusavyje nebesuderinamomis logikomis. Būtent šioje fazėje sprendimai, kalba ir veikimo modeliai tampa lemiami – jie arba grąžins bendrą centrą, arba dar labiau pagilins skilimą.
Vidaus eskalacijos stabdymas ir valstybės atsparumo atkūrimas
Turiu pažymėti – aš neginu konkrečios valdžios ar politinės partijos. Kalbu apie dėsningumus ir riziką.
Ilgalaikėse krizėse institucijos linkusios rinktis tą patį modelį – moralizaciją, prievartos simbolius ir vienos „teisingos“ pozicijos įtvirtinimą. Skiriasi ne kryptis, o greitis, kuriuo tai tampa norma. Tai perspėjimas apie mechanizmą, kuris veikia tyliai, bet taip pat grėsmingai kaip maras viduramžiais.
Mano siūlymas ir kvietimas
Situacijos diagnozė
Valstybė yra tarpinėje socialinės fragmentacijos fazėje. Vidaus priešprieša silpnina gebėjimą reaguoti į išorines grėsmes. Konfliktas dar neperėjo į atvirą smurtą, tačiau jau peržengė normalią demokratinę įtampą. Laiko turime nedaug, ypač esant dabartinei geopolitinei situacijai.
1. Pagrindinė rizika
1) Vidinis konfliktas nukreipia dėmesį nuo realių išorinių grėsmių.
2) Moralizuota viešoji kalba ardo bendrapilietiškumą.
3) Institucijos pradeda veikti kaip stovyklų instrumentai.
4) Kiekviena naujas konfliktas didina skilimą, o ne vienija.
Išvada: tai ne politinė, o strateginė rizika.
2. Veikimo principai (nedelsiant)
1) Eskalacijos stabdymas
Viešasis transliuotojas krizės sąlygomis negali būti nei vienos stovyklos instrumentu. Jei institucijos vadovybė negeba atlikti savo pagrindinės misijos – telkti visuomenę – turi būti prisiimta asmeninė vadovo atsakomybė. Bet kokie tolesni politiniai sprendimai, galintys dar labiau skaldyti visuomenę, turi būti sustabdyti.
Tikslas: nutraukti informacinę eskalaciją bent per valstybinius kanalus.
2) Neutralumo atkūrimas kaip prioritetas
Valstybės institucijos turi viešai ir aiškiai pripažinti:
– kritika nėra grėsmė,
– nuomonių įvairovė nėra nelojalumas,
– neutralumas nėra silpnumas.
Moralinė stigmatizacija („teisingi / neteisingi“) turi būti nutraukta kaip valstybės politika.
Tikslas: atkurti bendrapilietiškumo pagrindą.
3. Prievartos simbolių šalinimas
Viešojoje komunikacijoje nutraukti skirstymus į „gerus“ ir „blogus“ Lietuvos piliečius. Tokie moraliniai skirstymai yra pateisinami tik agresoriaus atžvilgiu, bet ne vidaus politinėse ar socialinėse diskusijose.
4. Vidinės propagandos izoliavimas
Asmenys ir grupės, kurios sąmoningai ieško vidinių priešų valstybės viduje, turi būti vertinami kaip saugumo rizika. Ne pagal pažiūras, o pagal veikimo kryptį. Veikla, kurios tikslas – nuosekliai kurti vidinių priešų naratyvą ir gilinti visuomenės skilimą, vertinama kaip saugumo rizika. Botų ir „elfų“ tinklai, dirbantys vidaus konfliktui, yra nacionalinio saugumo klausimas.
5. Skubi, trumpa ir aiški komunikacija
Oficiali žinutė turi būti viena:
„Vidaus konflikto eskalacija silpnina valstybę. Prioritetas – visuomenės telkimas.“
Kiekvienas įstatymas, sprendimas ar viešas veiksmas, kuris akivaizdžiai skaldo visuomenę, turi būti atidėtas. Jei nebus sustabdyta vidinė eskalacija, kita krizė bus pasitikta susiskaldžiusios visuomenės sąlygomis. 1940 metų pamokos turi būti išmoktos.
Tai yra strateginė rizika, ne politinė nuomonė.
Darius Radkevičius yra krizių valdymo ekspertas.
Puikus straipsnis.
Ar tau neatrodo, kad tavo „skubi komunikacija”- ” Puikus straipsnis”-, į „krizių valdymo eksperto” Radkevičiaus – „Skubi, trumpa ir aiški komunikacija
Oficiali žinutė turi būti viena:
„Vidaus konflikto eskalacija silpnina valstybę. Prioritetas – visuomenės telkimas…1940 metų pamokos turi būti išmoktos.“..-, net ir puskvailiui vietos runkeliui gali pasirodyti per „skysta”..
Juo labiau „skystai atrodo” kai palygini matytas savo akimis „šaunių” 1991 pamokas, 2004 stojimo į eurosojūzą ir NATO „pamokų skirtumus” su 1940 metų pamoka..
Bet kiek čia ***** … (C)
Nepasakok pasakų apie kolonijos dalijimąsi…
Medžio šakos ir šaknys dalijasi į smulkesnes šakeles iš šakneles…
Ląstelė ne kolonija, bet dalijasi…
Atomų branduolių skilimas, net ne biologija…
Aukso pjūvio pasireiškimas matematikoje ir
biologijoje… mintį veda prie dar gilesnio suvokimo apie pasaulio sąrangą ir dalijimosi principus…
Taip galėčiau dėstyti, kone apie kiekvieną autoriaus sakinį, kiekvieną mintį… ir tai ko jis neparašo, ką bijo net paminėti…
Velniop tokie rašeivos vedantys mintis į ,,pievas”.
Kada bus gilūs straipsniai apie:
— neomarksizmą;
— Overtono langą ir anti- Overtoną;
— žmonių sąmonės užvaldymą ir pavergimą, ypač neomarksizmo kontekste;
— kaip JAV ,,dingo” rasinė segregacija…;
— kokia smegenų šturmo technologija naudojama prieš baltuosius europiečius(?);
— psichotroninis ginklas, kas tai – sąmokslo teorija, ar reali poveikio priemonė;
Miž*niai, kada imsitės esminių temų ir problemų?!!
,,Šis straipsnis – ne apie tai, kas teisus. Jis apie tai, ar dar galime grįžti prie bendrapilietiškumo.”
Žinoma, teisumas, tiesa, teisingumas nėra šio pasaulio dimensijos.
O žmonėms (ir gyvūnams!) visada buvo svarbiausia duona ir žaidimai.
Bendrapilietiškumas? Kas tai yra?
Grįžti? Į kur grįžti? Nebent į Smetonos laikus (kalbant apie bendrapilietiškumą).
O gal tiesiog, autoriau, tiesiai klok – bendrapilietiškumas yra utopija.
Papildymas.
Kiek Lietuvoje yra ,,pabėgėlių” mylėtoju? O EžS? Net bijima juos vadinti OKUPANTAIS, baltųjų genocido vykdytojais…
O kur dar LGBT… mylėtojų gretos….
Islamo ištroškusiųjų minios…
Ir iš vis, kosmopolitizmo adeptų nukvakėliai…
Ir tu su jais nori gultis į bendrą lovą…?
,,Pilietinis karas be išorės priešų. Ar jau laikas rinktis salą?”
Kas, prieš ką, ir už ką?
Pilietinis karas, tai karas šalies vidūje… kada Europoje (EžS) nugriaus paminklą Marksui, a?!
Kada padėsime tašką neo-marksizmui kilusiam iš Frankfurto, ir įsigalėjusiam per Overtoną, kada ?!
Skyrelis ,,Diskusijos”.
Diskusijų nėra, ‘baklazanai.lt’ nediskutuoja.
,,Darius Radkevičius yra krizių valdymo ekspertas.
Sveikatos teisės institutas”
Neomarksizmas NEPALIESTAS.
Frankfurtizmas NEPALIESTAS.
Baltųjų genocidas NEPALIESTAS.
Genderizmas NEPALIESTAS.
Ir dar koks tuzinas kitų aktualijų net nepaminėti.
O jau tas ,,Sveikatos teisės institutas” nuo pat apsireiškimo skleidė miglas ir dviprasmybes.
— ,,Sveikatos teisės institutas” nei Covido metu, nei iki šiol, taip ir neišstenėjo kiek tas virusas išlieka laike pavojingas prie atatinkamų aplinkos sąlygų.
— O taip pat, keli virusų tipai buvo ?!!
Vienur, vos užsikrėtę žmonės mirė… (Kinija, Italija…).
Kitur, net simptomų nebuvo* (Baltarusija, Ukraina).
Tas ,,Sveikatos teisės institutas” – buvo, yra ir matomai bus ,,NETIKRAS PRANAŠAS”.
Tau gal propaganda,kitam gal ne propaganda.Kas tave paskyrė sakyti kur propaganda,o kur ne.Gal pats varai propagandą?Kas tiesa – tas ne melas’,tai ne atsakymas.Tai tik žodžiai.Žodžių daug pasaulyje.Ar ne žmonės išgalvojo tokius žodžius tiesa,melas,pinigai,propaganda.Ar tiesa tik jausmas,bet žmonės jaučiasi skirtingai.
Darius Radkevičius ” yra krizių valdymo ekspertas”, labai jau ribotai supranta visuomenės vidaus konfliktų „krizę” rašydamas :
– „..visuomet atrodo, kad konfliktams reikia kurstytojo, spaudimo, interesų, ginčų dėl sienų ar noro platesnio geopolitinio siekio pasidalinti įtakų zonomis… Kai bendruomenė nebeturi pakankamai resursų, kad palaikytų vieną bendrą struktūrą, ji natūraliai skyla. Ne todėl, kad nori kariauti, o todėl, kad nebeturi galimybės gyventi kartu pagal tuos pačius dėsnius… Kaip gimsta pasipriešinimas „SAVAI” valdžiai?..Tokioje, vienos tiesos, aplinkoje visuomenė neišvengiamai skyla į dvi stovyklas. Kai įsijungia moralinė kalba – „atsakingi“ prieš „neatsakingus“, „protingi“ prieš „tamsius“ – konfliktas tampa struktūrinis…”…
Kapitalistinės visuomenės, kaip ir ankstesnių visuomeninių santvarkų feodalizmo, vergovės.. neišvengiamas visuomenių vidaus konfliktų ” KRIZIŲ RIZIKAS”, kurios buvo vadinamos priežastimis, argumentuotai aprašė aprašė ne tik Marksas, bet „švelniau” ir JAV gimęs norvegų imigrantų sūnus Veblenas savo 1899 ” Dylinėjančios klasės teorija”, „Inžinieriai ir kainų sistema”.. Kaip ir Anglijos „gudri” kapitalistinė revoliucija, ar „kruvina” (karaliui ir jo žmonai buvo nukirstos galvos..) 1789 metų Prancūzijos revoliucijos daugiau nei akivaizdžiai net ir puskvailiams įtikinamai viską papasakoja apie „vidaus krizių” priežastis ( pagal Marksą išnaudotojiškų visuomenių amžini antagonistiniai prieštaravimai tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų), kaip ir parodo ko yra verti visais laikais „krizių valdymo ekspertais”… Prancūzijos 1789 revoliucijos šauklys ir vienas iš vadų Robespjeras vedamas prie giljotinos šaukė, kad „negailestinga revoliucija suvalgo savo sūnus”..
Kaip ir tokios kaip šiandieninė Lietuva, ir ne tik Lietuva.., apie „SAVĄ” valdžią jau seniai yra daugiau nei reikia ne tik pasakyta, bet kas esa ne visiškai nukvailėjęs, savo akimis mato, kad lietuvių „SAVA demokratinė” valdžia, kaip rašė senais laikais protingi „dėdės”, yra mažumos niekšų valdžia skirta žmonių daugumai valdyti, jais manipuliuoti, juos išnaudoti…, ir kuri atstovauja atitinkamo istorinio laikotarpio vietiniam kompradoriniam „elitui”, kuris savo ruožtu, uoliau nei ankstesniam šeimininkui, tarnauja naujam užsienio šeimininkui.. Tik užsienio šeimininko dėka šis ” SAVAS elitas” egzistuoja, turi valdžią, tvarko „savų valstybių” reikalus, o „SAVĄ” valdžią aptarnaujančių kontorų „ekspertai……”, cha cha, „valdo krizes”… kaip Lukašenkos „cigarečių hibridinė ataka”, Rusijos „atgrasymas vėl ateiti mūsų okupuoti”…, „dienos „X” atėjimo valdymas..”…
Ir kur slepiasi tas burtininkas su stebuklinga lazdele, kuriam mostelėjus visos problemos išsispręs ir į visus klausimus bus pateikti atsakymai?!
Yra toks reiškinys, kai tikrovė painiojama su norais, nelietuviai jį vadina „wishful thinking“ (gaila, kad į lietuvių kalba dorai jo taip niekas ir neišvertė).
Nežinau, ar tikrai reikėjo vykti į Velykų salą, kad paaiškinti procesus, vykstančius Lietuvoje, bet ir pati geriausia situacijos analizė nieko nekeičia.
Lietuviams nelemta turėti savo valstybę, toks jau tas jųjų likimas.
Norai ir svajonės, gražios ir patriotiškos, buvo prilygintos , lietuviškų svajotojų nuomone, visai įmanomai realybei. Nerealizuotai dėl blogos lietuviškos valdžios ir turto privatizuotojų valios. Komunistai , grobdami valdžią, žadėjo teisybę ir lygybę. Kai toji pažadėta svajonė sužlugo , patriotai lietuviai užsimanė pataisymo iš komunistų priešų…Ir juk baisiausiai supyko už naųją gražių vilčių sužlugdymą mūsų pačių sau išsirinktos lietuviškos valdžios.
Neigiamas veiksmažodis reikalauja kilmininko, ne galininko. Mokykimės lietuvių kalbą.
Tiek nuo laukinių salų gyventojų ir iki demokratijos apšvietos viršunės mohikanų, tas blogio ir gėrio pažinimo medžio,nuodėmės vaisiaus skonis,saldumas ir kartėlis visus yra palietes,apkrėtęs.Kas gi yra kultūra jai ne kulto garbinimo ritualas.Štai lrt palmių lapais apsikarstę papuasai ir gina savo deivę sėdinčią sostę,nešioja ją kėdėje po savo kulto salą.Neturėk kitų dievų…,kaip sakoma.
Straipsnis vertingas kas domisi problema rimtai. O kam užtenka šiokio tokio susigaudymo, tam gal per daug ilgas ir nuodugnus.
,,Straipsnis vertingas kas domisi problema rimtai.”
Tu net pačios problemos nesupranti, o vertini ,,rimtai”.
Tai „čėpucha”, permaišyta su daline tiesa… tam, kad LT ‘baklažanus’ nuvestų į ,,pievas”.
Pilietinis karas Lietuvoje vyksta nuo pradžios, paskelbus kad neišmanėliai sąjūdistai landsbergistai griauna mūsų gražią tarybų Lietuvą, su galinga tarybine pramone ir klestinčiais kolūkiais. Kariaujame štai jau tris dešimtmečius ir gyvename vis geriau . Kariaujame ir gyvename, atlaikėme ir antrą pilietinį karą per covido epidemiją ,ir jau būtume gerokai pamiršę, jei ne nuolatinis pasibaigusio karo priminimas žiniasklaidoje
Nei Gorbio perestroikininkai (sąjūdistai), nei kokie ten mitiniai landsbergistai nieko patys be leidimo nei skelbė, nei išmanė ir dabar tas pats. Ir į mitingus be CK leidimo nelakstė, išskyrus LLL ir vyskupo M.Valančiaus Blaivystės sąjūdį. Tad neklaidink prasčiokėlių ir mokslo pirmūnų. Aktyvūs Bolševikų partijos nariai buvo abejose pusėse, kaip ir KGB įslaptintos kariaunos būriai taip pat buvo abiejose pusėse. Nei landsbergistai, nei CK sekretoriai patys savaime, savo iniciatyva, nieko nei pradėjo, nei darė, nei dabar ką nors daro be leidimo. O kad med.kaukės nuo virusų nesaugo – taip buvo aprašyta, mano atveju, dar labai gražiose ir spalvotose medicininėse enciklopedijose 1980 metais. Tiesa, jos buvo brangios – kaina siekdavo apie 80 tuometinių rublių Draugystės knygyne Vilniuje. Buvo ir pigesnėse tas pats aprašyta prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis, bet tai nerūpėjo Kapsukės med. prapiesoriams, išskyrus babkes – katrikes ir beribį jų valdžios siekį bet kokia kaina.
Jei esi apsikrėtęs ar sergantis, kaukė bent kiek saugo KITUS nuo tavo čiaudėjimo
Aišku, kad nuo kažko kitko saugo ir reikia naudoti, kol dirbi atitinkamą darbą ar operuoji ir pan., be jokios abejonės, bet kalba čia ne apie tai. O dar ir apie juodąją politiką ir dirbtinius virusus, apie prastuomenės paklusnumo patikrinimą. Dabar dar maisto išvežiotojai slunkiams dar ir naujų, ne dirbtinių, virusų užveš, kad pamažintų mus ir nereiktų laukti tų liaupsinamų 2050-ųjų metų. Jų organizmai prie jų pripratę, o mūsų ne.
Tiesa suplakta su įmantria „čėpucha”, ne daugiau. Iš šešių atėmus tris ir daugiau toliau gaunama ta pati šeškė – kitaip keliauji kalėjiman arba netenki pragyvenimo šaltinio, diplomo, galimybės studijuoti arba dirbti ir tu jau nebe žmogus. Su tavimi galima daryt ką tik nori stipresnysis. Dalinė tiesa pavojingesnė už atvirą arba kitaip grynąjį melą. Iš netiesos galima pešti tiesą, o iš dalinės tiesos visada sunkiau, nes tai reikalauja daugiau laiko, pastangų ir protinių gebėjimų. Be desovietizacijos mes ateities neturime – tik nunykimą. Kol dvejopi standartai svarbiausi, tol nieko gero nebus. Tol bus kuo daugiau laukiančiųjų išvadavimo – naujos okupacijos. Tad kam tas melas ir vardan ko apie tas nesamas demokratijas, kai Jėgos teisė aukščiau visko?
O kas yra tiesa?
„Kas tiesa – tas ne melas”, anot Édith Piaf, ar supratai? Ne vakcinuotų-edukuotų su dviem aukštaisiais ir didesnėmis pajamomis dezi propaganda. Ne Kapsukėje parengtų melosklaidininkų, ypač pseudo istorikų, triukai pagal E.Bernays Melo propagandos mokslą.