Šis straipsnis – ne apie tai, kas teisus. Jis apie tai, ar dar galime grįžti prie bendrapilietiškumo.
Ar gali prasidėti pilietinis karas šalyje, kuri neturi jokių kaimynų? Iš pirmo žvilgsnio – ne. Juk visuomet atrodo, kad konfliktams reikia kurstytojo, spaudimo, interesų, ginčų dėl sienų ar noro platesnio geopolitinio siekio pasidalinti įtakų zonomis. Jei nėra kaimynų, nėra ir išorinių grėsmių. Vadinasi, neturėtų būti ir pilietinio karo?
Tačiau jeigu tai įmanoma, ką tai pasakytų apie mus kaip žmones? Turbūt tai reikštų, kad pilietinis karas nėra politinis fenomenas, o psichologinis žmonių bendrabūvio dėsningumas ar net gamtos duotybė, verčianti grupę tam tikromis sąlygomis pasidalinti į dvi priešiškas, kovojančias grupuotes.
Gamtos moksluose šis fenomenas aprašytas kaip kolonijos dalijimasis (fissio coloniae – lot.). Kodėl? Viena iš priežasčių labai paprasta – kolonija nebegali talpinti visų, nes nebeužtenka išteklių. Atsiranda nauja „centrinė figūra“, kuri natūraliai ima burti aplink save dalį kolonijos. Mokslininkai tai aiškina kaip evoliuciškai susiformavusį mechanizmą, leidžiantį bendruomenei išlikti, kai vienoje vietoje susidaro per didelis tankis, per didelė konkurencija ar per silpnas bendras koordinavimo signalas.
Tokiais atvejais kolonija nebesugeba funkcionuoti kaip vientisas organizmas. Viduje atsiranda kelios „centrinės figūros“, keli elgesio modeliai, kurie tarpusavyje nebesuderinami. Gyvūnų elgsenos tyrėjai tai vadina fission faze – lūžio momentu, kai bendruomenė iš inercijos dar laikosi kartu, bet realiai jau yra padalyta į dvi sistemas.
Kolonijos dalijimasis nėra konfliktas. Tai – sistemos ribų pasiekimas. Kai bendruomenė nebeturi pakankamai resursų, kad palaikytų vieną bendrą struktūrą, ji natūraliai skyla. Ne todėl, kad nori kariauti, o todėl, kad nebeturi galimybės gyventi kartu pagal tuos pačius dėsnius.
Mokslininkai laiko fission ne anomalija, o adaptacine strategija, leidžiančia bendruomenei išvengti žlugimo.
Taikus kolonijos dalijimasis gamtoje pasireiškia tik tada, kai viena dalis fiziškai pasitraukia.
Jei pasitraukti nėra kur, abi pusės pradeda kovoti dėl tų pačių resursų.
Žmonių bendruomenėms šis dėsningumas taip pat galioja, tik ji vadinama socialine fragmentacija.
Rapa Nui tragedija
Keliaujant ir konsultuojant man teko apsilankyti Rapa Nui (plačiau žinoma kaip Velykų sala), ir čia mane sukrėtė salos gyventojų tragedija. Apie XVII a. kilo žiaurus vidinis konfliktas -„trumpaausiai“ sukilo prieš „ilgaausius“ ir juos sunaikino.
Ilgaausiai buvo dvasinis ir valdymo elitas, atsakingas už ritualus, žemės paskirstymą ir įžymiųjų Moajų statybą. Elito ausys specialiais pratimais ir priemonėmis buvo ištempiamos kaip statuso ženklas, todėl ir atsirado pavadinimas „ilgaausiai“.
Po šio konflikto civilizacija žlugo. Nustota statyti Moajus, o visuomenė iš ilgaamžio stabilumo perėjo į kasdienio išlikimo režimą. Kai į salą atvyko europiečiai, Rapa Nui jau buvo nusilpusi: be vieningos valdžios, be aiškios struktūros ir be atsparumo išorinei įtakai. Iš kelių tūkstančių gyventojų po susidūrimo su europiečiais išliko tik keli šimtai. Unikalus raštas, sukauptos žinios bei unikali kultūra buvo prarastos negrįžtamai.
Išliko tik akmeniniai Moajai – tuščiomis akiduobėmis žvelgiantys į erdvę.
Rapa Nui tragedija yra vienas ryškiausių socialinės fragmentacijos pavyzdžių, ir čia labai aiškiai galima pamatyti tris esminius elementus, būdingus bet kuriai suskilusiai bendruomenei.
Pirma, susiformavo dvi tarpusavyje nesuderinamos grupės su skirtingais interesais ir skirtinga „vidine fizika“.
Antra, išnyko pasitikėjimas autoritetu arba taip vadinamu koordinuojančiu centru, kurį formuoja tradicijos, ritualai, susitarimas pagal kokias taisykles gyvena visa visuomenė.
Trečia, bendruomenė nebeturėjo nei resursų, nei psichologinio mechanizmo, kad galėtų išlaikyti vientisą sistemą. Tai atitinka dėsningumą, kuris mokslininkų vadinamas fission: kai iš vienos struktūros atsiranda dvi, kurios jau nebegali egzistuoti kartu.
Pilietinis karas šiuo požiūriu yra ne šiaip politinė krizė, o pažengusi socialinės fragmentacijos fazė. Tai momentas, kai visuomenė pasiekia savo lūžio tašką – ribą, kurioje pasidalinę į dvi stovyklas nebemato vienas kito kaip tos pačios bendruomenės dalies.
Todėl klausimas „ar šalyje be kaimynų gali kilti pilietinis karas?“ nėra paradoksas. Rapa Nui tragedija, tai įrodymas, kad vidinė fragmentacija gali būti tokia pati pavojinga kaip ir galingas išorinis priešas.
Lietuva per kovidą: priešpriešos anatomija
Demokratija yra trapus mechanizmas – ji veikia tik esant diskusijų ir pakantumo kultūrai. Kovido metu šie principai buvo suspenduoti. Tai pasireiškė tuo kaip priimami svarbūs visuomenei sprendimai ir ribojant diskusijas apie juos. Nors pradžioje vyravo pakilimas, kai daugybė savanorių stengėsi padėti medikams, entuziazmą greitai pakeitė pasimetimas ir prievartos mechanizmo nesupratimas. Pradinės diskusijos apie tai, kaip geriau valdyti pandemiją ar kaip vertinti skirtingas prielaidas apie vakcinų veiksmingumą, netruko išnykti. Jas pakeitė žmonių dalijimas į teisingus ir neteisingus, „tikinčius mokslu“ ir „plokščiažemius“.
Autoritetu tapo tikėjimas, o ne mokslinė diskusija.
Įvyko lūžis, kurį besąlygiškai palaikė didžioji dalis žurnalistų ir beveik visa žiniasklaida. Vieni iš šio proceso gavo didelės finansinės naudos – tai rodo atskleisti USAID duomenys, kiti iš baimės pareikšti „neteisingą“ nuomonę.
Moralizacija suskaldė visuomenę į „atsakingus“ (t. y. tuos, kurie „nelanko savo senų tėvų“) ir „neatsakingus“. Šioje vietoje įvyko lūžis – fission: oponentas tapo grėsme, o jo dehumanizacija tapo leistina. Klausimas, kaip „paversti jų gyvenimą pragaru“, tapo realia diskusija, o ne retorika. Vietoje visuomenės susiformavo dvi priešiškos stovyklos – mūsų laikų trumpaausiai ir ilgaausiai.
„Tikėjimas mokslu“ negalėjo paaiškinti baudų už bėgiojimą miške be kaukės, virvėmis dalijamo pliažo į zonas ar reikalavimo kalnuose atvirame keltuve dėvėti kaukę. Mokslo duomenys seniai įrodė, kad esant atvirai erdvei, pučiant vėjui ir judant užsikrėsti virusu yra beveik neįmanoma užduotis. Tačiau blogai vėdinamose, mažose parduotuvėse – rizika didžiulė ir jokia kinietiška kaukė, ar šalikas ant veido nuo viruso nesaugo.
Kai mokslas tampa maldos ritualu, jis nustoja būti mokslu.
Administraciniai sprendimai pakeičia pandemijos valdymo logiką
„Kodėl jie taip darė?“ – šis klausimas kilo daugeliui. Atsakymas gana paprastas: epideminius sprendimus pakeitė administraciniai. Valdininkams visada saugiau drausti, nei aiškintis niuansus. Tai institucinis savisaugos mechanizmas – jei kas nors nutiks, gali tekti atsakyti. Todėl pasirenkami, aklai kopijuojami kitų šalių maksimalūs ribojimai ir reikalaujama aklo paklusnumo.
Mokslas tvirtina – kontekstas svarbus. Administracija renkasi priešingai – kontekstas per sudėtingas. Taip priemonės, tokios kaip kaukės, tapo daugiau ritualu nei realiu pandemijos valdymu. Buvo kuriamas įspūdis, kad situacija kontroliuojama, o visos problemos kyla tik dėl to, kad kažkas nesilaiko taisyklių.
Ilgainiui tokie sprendimai diskredituoja patį mokslą. Žmonės nebeskiria, kas yra mokslinės išvados, o kas – administracinė interpretacija. Atsiranda paprasta prielaida: jei viena taisyklė nelogiška, turbūt ir visa valdymo sistema bloga.
Kaukė iš rizikos valdymo priemonės virto lojalumo ženklu.
Komunikacija tapo propagandine – skirta valdyti mases, o ne paaiškinti rizikas.
Uždaryti oro uostus, bet palikti sienas atviras visam autotransportui – tai ne pandemijos ekspertų, o administracinis sprendimas. Šiame sprendime viruso valdymo logikos praktiškai nebeliko. Tas pats ir su sprendimu uždaryti mokyklas. Tai socialinis ir politinis gestas, o ne epidemiologinė priemonė.
Žinia „mes veikiame, grėsmė kontroliuojama“ yra lengvai sukuriama. Tai tas pats politinis konstruktas kaip ir šūkis „Tvarka bus“ – skamba užtikrintai, bet realaus turinio neturi.
Esmė – rizika nesumažinta, tačiau įspūdis toks, lyg kalnus verstų.
Tai tikras saugumo teatras: demonstratyvi kontrolė, įbauginti abejojančius, užgniaužti kritiką. Lengviausia priemonė tokiais atvejais – pulti pirmiems, nes iniciatyvos demonstravimas politikoje visada atrodo kaip veikimas.
Galutinis šio absurdo teatro rezultatas – augantis žmonių nepasitenkinimas prievarta ir ja besinaudojančia valdžia.
Prievartiniai ritualai, neturintys aiškios logikos, ilgainiui neišvengiamai sukelia pasipriešinimą, nes jie pažeidžia kelis bazinius socialinius ir psichologinius dėsningumus.
Pirmiausia, žmogus gali pakęsti apribojimus, jei mato aiškų ryšį tarp priemonės ir rezultato.
Kai šis ryšys dingsta, paklusnumas tampa nebe racionalus, o autokratiškas. Tai sukuria vidinį konfliktą tarp asmeninės patirties ir primetamos taisyklės.
Antra, ritualas, kuris neturi logikos, ilgainiui nustoja būti suvokiamas kaip apsauga ir pradeda veikti kaip kontrolės forma. Žmogus nebejaučia, kad priemonė skirta jam apsaugoti, jis ima jausti, kad priemonė skirta jį kontroliuoti. Šioje vietoje paklusnumas virsta lojalumo testu, o ne bendru sprendimu.
Trečia, prievartiniai ritualai ardo pasitikėjimą institucijomis. Kai žmonės mato, kad taisyklės taikomos be išimčių, nepaisant konteksto, jie daro paprastą išvadą: sprendimai priimami ne tam, kad būtų sprendžiama problema, o tam, kad būtų paklūstama valdžiai.
Galiausiai, pasipriešinimas kyla ne todėl, kad žmonės nenori laikytis taisyklių, o todėl, kad taisyklės atitrūksta nuo realybės. Tokiu atveju priešinimasis tampa ne maištu, o bandymu atkurti prasmę ir racionalumą.
Kodėl institucijos krizėse instinktyviai renkasi valdžios pusę?
Institucijų logika skiriasi nuo tiesos paieškos. Administracija, politinės struktūros ir net universitetų valdžia nėra sukurtos ginčui ar idėjų konkurencijai. Jų pradinė funkcija – palaikyti tvarką, sumažinti riziką ir išvengti atsakomybės. Vieninga „teisinga pusė“ joms visada patogesnė nei sudėtinga, daugiasluoksnė realybė. Mažiau vidinės trinties, mažiau nepatogių klausimų.
Prie to prisideda ir paprastas psichologinis mechanizmas. Kuo aukščiau žmogus hierarchijoje, tuo stipresnė baimė suklysti viešai, būti apkaltintam, prarasti reputaciją, finansavimą ar postą. Todėl institucijos dažnai renkasi vieną liniją, net jeigu ji klaidinga. Tai gynybinė, o ne intelektinė pozicija: geriau viena klaidinga taisyklė, nei daug skirtingų nuomonių, kurios kuria neapibrėžtumą.
Kai situacija sudėtinga – pandemija, karas, ar kita rimta krizė – realybė tampa labia komplikuota. Institucijos neturi noro aiškinti ar diskutuoti. Todėl jos daro tai, kas greičiausia: pasirenka vieną interpretaciją, paskelbia ją „teisinga“, o kitas paverčia „pavojingomis“. Taip mokslas ar ekspertizė nustoja būti procesu ir tampa dogma.
Paradoksas ypač matomas universitetuose. Jie turėtų būti abejonės ir pluralizmo erdvė, tačiau universiteto valdžia dažnai elgiasi kaip bet kuri kita administracija: saugo reputaciją ir finansavimą, o ne intelektinę laisvę. Politinis saugumas tampa svarbesnis nei kritika, o bet koks disonansas – rizika, kurią reikia slopinti.
Visa tai stiprina socialinį konformizmą. Kai „teisinga pusė“ paskelbiama, dauguma prisitaiko tylėdami. Mažuma kritikuoja ir izoliuojama. Neutralūs tiesiog dingsta. Tuomet valdžia padaro klaidingą, bet jai patogią išvadą: „visi sutinka“. Nors realybėje dažniau būna kitaip – teisingai pastebėjo kunigas R. Doveika Paberžėje, kad daugelį “laisvoje šalyje kausto baimė kalbėti”.
Galiausiai viskas susiveda į vieną paprastą principą: institucijos bijo neapibrėžtumo, o nuomonių įvairovė jį kuria. Todėl jos renkasi vieną tiesą, vieną naratyvą ir vieną moralinę pusę – net jei tai ilgainiui ardo pasitikėjimą ir gilina skilimą.
Tai vyksta visur: Lietuvoje, Vakaruose, Rytuose, demokratinėse ir autoritarinėse valstybėse. Skiriasi tik greitis, kuriuo tai tampa norma.
Kaip gimsta diktatūra?
Diktatūra prasideda ne tada, kai ką nors uždraudžia. Ji prasideda tada, kai nebeleidžiama
kvestionuoti. Kai vis dažniau skamba frazės: „tai ne diskusijų klausimas“, „tai mokslo / saugumo / vertybių reikalas“, „kritika kenkia visuomenei“ — sistema jau nebesigina, o užsidaro. Tai yra lūžio taškas, kuriame valdžia pradeda saugoti ne žmones, o save.
Jeigu tas prievartos ir moralizavimo modelis po krizės yra neperžiūrimas, jis visada grįžta sustiprėjęs. Ne todėl, kad kažkas planuoja diktatūrą, bet todėl, kad institucijos mokosi iš savo galios, o ne iš visuomenės patirtos žalos.
Kaip gimsta pasipriešinimas savai valdžiai?
Tokioje, vienos tiesos, aplinkoje visuomenė neišvengiamai skyla į dvi stovyklas. Kai įsijungia moralinė kalba – „atsakingi“ prieš „neatsakingus“, „protingi“ prieš „tamsius“ – konfliktas tampa struktūrinis. Socialinė dinamika pradeda veikti savarankiškai, nepriklausomai nuo medicininių ar faktinių argumentų.
Nuo šio momento pozicija jau nebėra tik nuomonė. Ji tampa asmenybės ženklu. Neutralumas tampa nebeįmanomas. Tai klasikinė skilimo fazė, kai visuomenė praranda vienybę, bendrą centrą ir pereina į tarpusavio atskirties būseną.
Skilimas virsta kraujuojančia žaizda, jei tik viena pusė Kazimiero Pakšto siūlymu neišvyksta kurti “atsarginės Lietuvos” į Madagaskarą.
Pilietinio karo anatomija
Pilietinis karas neprasideda nuo neapykantos. Jis prasideda nuo sisteminio skilimo, kai visuomenė nustoja laikyti save viena bendruomene. Jei trumpai, pilietinis karas tampa įmanomas tada, kai konfliktas dviem didelėms grupėms ima atrodyti racionalus.
Tam reikia kelių veiksnių.
Pirma, turi atsirasti arba būti jau seniai susikaupusi struktūrinė nelygybė. Ji nebūtinai turi būti reali – pakanka, kad grupė tai taip suvoktų: „mūsų ateitis atimama“, „su mumis elgiamasi nesąžiningai“.
Antra, tapatybė susiaurėja. „Mes“ ir „jie“ tampa nebe abstrakčiais pilietiniais ženklais, o moralinėmis kategorijomis.
Trečia, institucijos praranda legitimumą – valstybė nebeatrodo neutrali ir teisinga.
Ir ketvirta, konfliktas moralizuojamas: kita pusė tampa ne oponentu, o grėsme.
Kai visi šie elementai susijungia, politika baigiasi. Lietuvoje šie veiksniai yra aiškiai matomi. Todėl Velykų sala šiuo požiūriu nebėra egzotika. It tai ne metafora, o įspėjimas.
Galima tvirtinti, kad Lietuvai tam tikru požiūriu pasisekė – pasikeitė politinė valdžia ir „teisingos nuomonės“ gniaužtai atsileido. Tačiau buvusieji valdžioje su šiuo pokyčiu nesusitaikė. Jų atstovai situaciją suvokia ne kaip politinį ciklą, o kaip pralaimėjimą tikram priešui. Jų retorikoje skamba kad valdžią perėmė „antivakseriai“, „vatnikai“ ar kitos grėsmės figūros.
Šiame kontekste viešasis transliuotojas tampa patogiu simboliu, net katalizatoriumi kovai. Pradžioje už „laisvą žodį“, kuris, jų supratimu, egzistavo net kovido laikotarpiu. Administraciniai ir instituciniai resursai taip greitai nepersiorientuoja, todėl atrodo, kad jie pralaimėjusių partijų pusėje.
Tai dar nėra pilietinis karas. Tačiau tai jau nėra ir normali demokratinė būsena. Tai tarpinė fazė, kurioje visuomenė dar gyvena kartu, bet mąsto skirtingomis, tarpusavyje nebesuderinamomis logikomis. Būtent šioje fazėje sprendimai, kalba ir veikimo modeliai tampa lemiami – jie arba grąžins bendrą centrą, arba dar labiau pagilins skilimą.
Vidaus eskalacijos stabdymas ir valstybės atsparumo atkūrimas
Turiu pažymėti – aš neginu konkrečios valdžios ar politinės partijos. Kalbu apie dėsningumus ir riziką.
Ilgalaikėse krizėse institucijos linkusios rinktis tą patį modelį – moralizaciją, prievartos simbolius ir vienos „teisingos“ pozicijos įtvirtinimą. Skiriasi ne kryptis, o greitis, kuriuo tai tampa norma. Tai perspėjimas apie mechanizmą, kuris veikia tyliai, bet taip pat grėsmingai kaip maras viduramžiais.
Mano siūlymas ir kvietimas
Situacijos diagnozė
Valstybė yra tarpinėje socialinės fragmentacijos fazėje. Vidaus priešprieša silpnina gebėjimą reaguoti į išorines grėsmes. Konfliktas dar neperėjo į atvirą smurtą, tačiau jau peržengė normalią demokratinę įtampą. Laiko turime nedaug, ypač esant dabartinei geopolitinei situacijai.
1. Pagrindinė rizika
1) Vidinis konfliktas nukreipia dėmesį nuo realių išorinių grėsmių.
2) Moralizuota viešoji kalba ardo bendrapilietiškumą.
3) Institucijos pradeda veikti kaip stovyklų instrumentai.
4) Kiekviena naujas konfliktas didina skilimą, o ne vienija.
Išvada: tai ne politinė, o strateginė rizika.
2. Veikimo principai (nedelsiant)
1) Eskalacijos stabdymas
Viešasis transliuotojas krizės sąlygomis negali būti nei vienos stovyklos instrumentu. Jei institucijos vadovybė negeba atlikti savo pagrindinės misijos – telkti visuomenę – turi būti prisiimta asmeninė vadovo atsakomybė. Bet kokie tolesni politiniai sprendimai, galintys dar labiau skaldyti visuomenę, turi būti sustabdyti.
Tikslas: nutraukti informacinę eskalaciją bent per valstybinius kanalus.
2) Neutralumo atkūrimas kaip prioritetas
Valstybės institucijos turi viešai ir aiškiai pripažinti:
– kritika nėra grėsmė,
– nuomonių įvairovė nėra nelojalumas,
– neutralumas nėra silpnumas.
Moralinė stigmatizacija („teisingi / neteisingi“) turi būti nutraukta kaip valstybės politika.
Tikslas: atkurti bendrapilietiškumo pagrindą.
3. Prievartos simbolių šalinimas
Viešojoje komunikacijoje nutraukti skirstymus į „gerus“ ir „blogus“ Lietuvos piliečius. Tokie moraliniai skirstymai yra pateisinami tik agresoriaus atžvilgiu, bet ne vidaus politinėse ar socialinėse diskusijose.
4. Vidinės propagandos izoliavimas
Asmenys ir grupės, kurios sąmoningai ieško vidinių priešų valstybės viduje, turi būti vertinami kaip saugumo rizika. Ne pagal pažiūras, o pagal veikimo kryptį. Veikla, kurios tikslas – nuosekliai kurti vidinių priešų naratyvą ir gilinti visuomenės skilimą, vertinama kaip saugumo rizika. Botų ir „elfų“ tinklai, dirbantys vidaus konfliktui, yra nacionalinio saugumo klausimas.
5. Skubi, trumpa ir aiški komunikacija
Oficiali žinutė turi būti viena:
„Vidaus konflikto eskalacija silpnina valstybę. Prioritetas – visuomenės telkimas.“
Kiekvienas įstatymas, sprendimas ar viešas veiksmas, kuris akivaizdžiai skaldo visuomenę, turi būti atidėtas. Jei nebus sustabdyta vidinė eskalacija, kita krizė bus pasitikta susiskaldžiusios visuomenės sąlygomis. 1940 metų pamokos turi būti išmoktos.
Tai yra strateginė rizika, ne politinė nuomonė.
Darius Radkevičius yra krizių valdymo ekspertas.
