Neregėtas įžūlumas: Remigijus Žemaitaitis mums, mūsų švogerių respublikai, atkišo veidrodį – švogerį Ignotą Adomavičių.
Taip, veidrodis kreivokas. Bet mūsų.
Jame – mūsų seimų ir prezidentų imitacinė politika, jau seniai kultivuojanti tyriausias nepotizmo formas. Politika, leidžianti seimo nariams skirti į ministrus savo vaikus ir patiems save pasiskirti Konstitucinio Teismo teisėjais. Politika, leidžianti prezidentui į aplinkos ministrus pasiūlytą profesorių, paaukojusį gyvenimą gamtos tyrinėjimams, pavaryti šalin kaip nevykėlį. Politika, kurios darytojai pagarbiai pristato visuomenei vaikus išrenginėjantį vyruką kaip didžiausią švietimo ekspertą. Jame – nuoširdžiai atviri, narciziški ir ciniški, mūsų politikų veidai, likę be „rūpesčio Lietuva“ kaukės.
Tame veidrodyje – ir mūsų imitacinė kultūra, seniai praradusi sveiką humoro jausmą ir pavertusi Uspaskicho-Šurajevo chamizmą prigimtine lietuvių tautos meno forma. Jame – mūsų, įsipatoginusių ir savimi patenkintų, interesų būreliai ir rateliai, projektėliai ir programytės, priklausomybės santykiai ir santykėliai, ryšiai ir ryšeliai.
Tame veidrodyje – mūsų imitacinė žiniasklaida, nuo aukšto kalno mus šviečianti ir auklėjanti, baranti ir teisianti. Skelbianti, kam reikėtų gyvenimą paversti pragaru. Svarstanti, ar jau laikas demokratiją ginti nedemokratinėmis priemonėmis… Ir už sunkią tarnybą apsidovanojanti Romo Sakadolskio premijomis.
Tame veidrodyje – beribė mūsų pilietinė drąsa, kai braukdami ašaras išeiname į Gedimino prospektą laidoti mūsų vyriausybės suspardyto režisieriaus…
Veidrodyje – mūsų lūpos, skanduojančios: „Mes – Valstybė, Mes – Kultūra“. Jame mes, vejantys šalin mintį, kad valstybė – ir jie, kultūra – ir jie. Kad jie – ne kiti, tik kitokie.
Beje, kieno rankose tas mums atkištas veidrodis? Teisininkų ir teisėjų augintinio, aukščiausių pareigūnų patikėtinio, trijų partijų pirmininko, Laurų gatvės gyventojo. Taigi vyro iš mūsų elito, šiuo metu įsijautusio į liaudies žmogaus vaidmenį.
Tad vargu ar jam, o ir mūsų prezidentui, pakaks įžūlumo mums Ignotą Adomavičių, kaip respublikos veidrodį, bent kiek ilgiau rodyti.
O ir mes savo atvaizdo tame veidrodyje tuoj nebeištversime.
Gitano Nausėdos ir Ignoto Adomavičiaus nuotrauka iš pastarojo veidaknygės.
Nelabai suprantu apie kokius „kultūrininkus”kalba draugas Kuolys…Atviros Lietuvos atsiprašant fondas nespaudžia? Naktimis nemiga nekankina? Tkirų kultūrininkų reikia ieškoti su žiburiu, nes jie su tokia klutūra kaip „valstybės kūrėjas „Šurajevas, garsūs šoumenai Katleris su Stonkum, kurių pasirodymuose kas antras žodis keiksmažodis ir visi „bajeriai”apie antrą galą…Arba gal „kultūrininkas”Mackevičius kuris pakišo Javtoką, puikiai žinodamas kas toliau bus ir vaidinantis nekaltą mergaitę dirbančia prie stoties….Aš jau nekalbu apie piktus gerai įmitusius snukius, kurie piktinosi nausėda…būtent snukius o ne veidus…Čia jie kultūrininkai? Ir veidrodis atsirado kažkaip kaip tik dabar…kai valdė konservai su liberastais, gėjais ir visais kitais, kultūros ministrai buvo savo vietoje? Ar tikrai?
Prie prezidentūros žviegė paikas, dezistų apgautas jaunimėlis, vedamas Bolševikų partijos buvusių aktyvistų sūnelių, marčių, žentų, meilužių ir anūkėlių. Buvusių aršių Tėvynės išdavikų kadais, dabar tapusių liberoidijos smaigaliu, ne daugiau. Gera transformacija iš Bolševikų partijos į libertarizmo avangardą, kol neateis koks nors kitas priešas, pavyzdžiui, Putino Rusija, tiesa? Ir šitie prisiplakėliai prie pavardės, prie kažkokios tai antieuropietiškos ideologijos mus vadina vatnikais, fašistais, nacionalsocialistai, suprantančiais Putiną. Ir kada baigsis šito neosovietinio jaunimėlio patyčios mūsų atžvilgiu kartu su dezi LRT? Lietuvoje nebuvo desovietizacijos, todėl neosovietikai siautėja kaip tik gali, moka ir sugeba.
Hmm. „Jaunimėlio” ten šiaip buvo. Buvo ir daugybė garbaus amžiaus žmonių. Ir kaip juos pavadintumėt- „senomis perdylomis” ar kaip?
Bet tiek to…
Aš nepatingėjau ir pažiūrėjau reportažą iš tos aikštės . Pamačiau paties įvairiausio amžiaus žmones, kurie nesutinka būti pastumdėliais, pamindėliais.
tas jaunimėlis gavo užduotį eiti..Paskui juos pačius vis tramdė, kad kultūringai elgtųsi. Užduotį jiems davė jų dėstytojai..
Perskaičiau šį įtaigų Kuolio pasisakymą. Kabina, jeigu galima taip pasakyti. Tačiau nesutinku, kad Ignoto Adomavičiaus paskyrimas yra veidrodžio įrėminimas mūsų akiratyje, todėl neva jis taip piktina kultūrininkus. Jeigu tai būtų kultūrininkų atvaizdas, būtų neįmanoma žiūrėti net prisidengus iš drovumo akis, nes nieko nėra baisiau už savimi patenkintą, agresyvų kultūrininką. Kaip atrodo bent man, šiandien mes kultūra vadiname prisitaikymo, konjunktūrinių įgūdžių formavimo, saviniliavimosi sistemą, o kultūros tarybų, komitetų, kultūros skiepijimo draugijų ir pan. kontingentas yra lėkščiausi be konkurencijos žmonės Lietuvoje. Tikras kūrėjas, tarkime, Sauka, tikriausiai nedalyvautų tokiame kultūrininkų žviegimo chore net ir grasinant jam mirtimi. Kita vertus, ši istorija su Kultūros ministro paskyrimu rodo, kad iš tiesų nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą. Štai buvo planuojama skirti tokią Vaidą Aleknavičienę, buvusią vicemerę, atitolusią nuo sostinės kultūros reikalų, kuri, galimai kompleksuodama dėl provincialės statuso ir drauge siekdama kultūrininkų- ekspertų palankumo, jau giedojo giesmę apie tai, koks didelis meno šedevras yra Vilniaus vamzdis. Kaip matome, kultūrininko kompetencijos yra įgyjamos greitai, be didesnių pastangų, lėkštojo prisitaikymo būdu. Todėl galbūt dar nėra prasčiausias variantas, kad Kultūros ministro poste dėl likimo ironijos atsidūrė žmogus be kultūrininko kompetencijų, gal tai paskatins diskusiją – kas tai yra kaip tokia (gr. to ti estin) – kultūra?
„saviniliavimosi“
Kas tai yra? (gr. ti estin?)
Kuolys čia bando didelį ir iškalbingą intelektualą suvaidinti. Girdi, čia mums veidrodį atkišo ir pan..Oi…Kokį ir ką čia mums pakišo- patylėsiu. Ir tai tikrai ne veidrodis. Aš įsikarščiavęs, Kuoliui atsakysiu- „A girdž, kaip kumela pirdž?”
Tą posakį „a girdž“ iš tikrųjų paleido kažkoks dviračio (o gal ir radijo) šou, iš tikrųjų nesuprantantis, kaip tos tarmės veikia. Iš tikrųjų „girdž“ yra trečias asmuo (taip pat ir pirmas), bet ne antras. Teisingas posakis su reikšme „ar tu girdi“ būtų „a gird“, o „a girdž“ reiškia „ar jis girdi“. Visas asmenavimas yra toks:
aš girdž, sėdž
tu gird, sėd
ans, ana girdž, sėdž
mes girdžiam, sėdžiam
jūs girdžiat, sėdžiat
anys, anos girdž, sėdž
Dar kitaip tariant, Šiauliuose -i- asmenuotė yra pakeista į -ia- asmenuotę. Bendrine kalba „girdėti“, „sėdėti“ asmenuojama kaip „galiu, gali, gali“, o Šiauliuose kaip „lekiu, leki, lekia“. Taigi ten išeina „girdžiu, girdi, girdžia“, tada kirčio atitraukimas ir nekirčiuoto paskutinio skiemens išnykimas.
Apie „girdž” mane stropiai apšvietėte. O ką pasakysite apie „pirdž”?
Dirbtinis žodis, sugalvotas, kad rimuotųsi su „girdž“. Iš tikrųjų „perdž“.
Ką gi. Didelis visokių tarmybių lobyno žinovas „Skaitytojas” gal paaiškins man žemaitės uošvienės paguodos žodžius kitai žemaitei kaimynei, kuri prisvilino kugelį. Ji guodė šitaip- „nenusimink, sesūū, užaugs ir tau tešmūūū”:)
Dūnininkų tarmė.
Veliuonoje, vakarų aukštaičių tarmės plote, vyresni žmonės sakydavo Veliuono lytus lyj arba Nemuns teka žemy. Lytus yra žemaičių dūnininkų tarmiška žodžio lietus forma, Nemuns skamba taip pat žemaitiškai- Marijampolėje ,vakarų aukštaičių tarmės plote, sakoma Niemunas.
Gal pagaliau supraskit, kas tarmiškai sakoma. Suprantu, kad tą suprasti iš mokslinės metodologijos varpinės gali būti keblu. Bet galų gale kalbos jausmo dar niekas nesugebėjo išpreparuoti, nors bando išsijuosę.
P.S. Neįsižeiskit- kalbate nelyg teliuko tetia..:)
Kvailiausiai atrodo tos Gitanėlio nuotraukos aukštų ponų kabinetuose; kaip iš kokio, atsiprašant, šiaurės čiurkmėnistano. Kaip pats Gitanėlis ar kas nors iš protingesnių jo patarėjų nesusigaudo tos praktikos užbaigti? Kai valdė Polikarpovna, tai buvo dar šiek tiek suprantama, nes visas jos įvaizdis buvo tokios piktos, rytietiškos grybabajevos. O dabar jau reikėtų baigti tą sarmatą. Galima kabinti senųjų Lietuvos valdovų portretus, Prezidento Smetonos, Vytį, gražius Lietuvos vaizdus arba ir visai nieko. Banko klerko su tamsiai mėlynu švarku nuotrauka, deja, neskatina patriotizmo.
Kultūra turi laikytis ir laikosi ant savarankiškumo, o ne ant ministro
Kokia nauda iš tų profesorių, kai mes nykstame kaip tauta nuo jų darbų? Ar žinote bent vieną profesorių, sakiusi nors kiek tiesos mums, kol Gorbis – CK neleido? Ai, tiesa, man vieną semestrą aukštają matematiką dėstė buvęs disidentas-politkalinys, bet jis buvo tyleniu ir nieko mums nesakė. Na, vienas docentas, ne disidentas, o tiesiog padorus žmogus, nugirdęs mus kažką ne taip už įstatymo ribų pliupiant prisidėjo prie mūsų draudžiamų šnekų ir niekada mūsų neišdavė, bet toks į jokią valdžią neprasimušė, nors buvo Tėvynės Sąjungos nariu Antakalnio skyriuje.
Menkai žinai kas buvo totalitarizmas. Išgyvenusieji pokarį buvo pamokyti nekišti galvos į kilpą, o laukti ir stebėti sistemos puvimą. Ir sulaukė Gorbio ir Perestroikos. O tada jau susipyko su nuosava tauta, kuri i š nepriklausomybės , kaip ir Gorbis, tikėjos rusiško socializmo, ar komunizmo, pataisymo Lietuvoje . O ne sugriovimo.
Apie kokį rusišką socializmą čia niekus paisai, apsimetęs nežinančiu, ką Trumpas viešai visam pasauliui pasakė, kad Rusija(Sovietija) padėjo Amerikai laimėti karą prieš konkurentę Vokietiją? Rimti konkurentai naikinami. Marksizmas ir Rusijos sovietinė socialistinė imperija buvo skirta atitinkamam vaidmeniui atlikti su savo neišsenkama gyvąja jėga, nežinai? Socializmas, marksizmas buvo išlaikomas Londono ir Amerikos stambiojo kapitalo – visagalio Banko. Vis tebesiremi Kapsukės prapiesarių pliurpalyne?
Kai mūsų darbštūs žmonės nutarė pamokyti profesorių muzikantą ir atgal parsikvietė valdžion prityrusį bankrutavusios komunizmo statyboje gaspadorių – tai buvo tik pradžia. Kaunas susirado sau nepakeičiamą žmogų jau tiksliai žinodamas ką daro. Na taip, bet užtai savas ir suprantamas. Švogeris ir gaspadorius.
Bankrutavusios komunizmo statybOS gaspadorių