vos Vilniaus knygų mugėje su Algiu Mickūnu, Nagliu Kardeliu ir Žilvinu Svigariu baigėme kalbą apie dialogo galią, po devynių valandų JAV ir Izraelis raketomis smogė Iranui…
O rašydami „Dialogo galią“ svarstėme: kaip karštų, šaltų ir kultūros karų laikais Lietuvos mokykla galėtų išsaugoti asmens laisvę ir bendruomenės dialogą, kaip galėtų dėti pamatus laisvai ir polilogiškai krašto visuomenei?
Keli Naglio Kardelio sakiniai iš mūsų knygos:
„Labai dažnai ideologinis kontroliavimas tampa toks griežtas, kad mokykloje jau prarandama teisė į pasaulėžiūrą. Ir tai yra labai blogai. <…> Vietoje griežtų ideologijų turėtume atnešti daugiau idėjų. <…> Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad vyksta mokytojo infantilizacija ir tai neišvengiamai infantilizuoja pačius mokinius.“
Ir mano atitarimas:
„Tradicija veikia brandžioje visuomenėje, brandžioje kultūroje. Ji vargiai įmanoma paaugliškoje, narciziškų asmenų bendruomenėje. Tokiai bendruomenei tradicijos nereikia, nes tėvai ir protėviai gali užgožti mano ego, pritemdyti jo spindesį. Gyva tradicija remiasi kartų pokalbiu, dialogo galia. Be dialogo tradicijos nutrūksta ir miršta.
Užuot pasitelkusi dialogo galią, narciziška bendruomenė remiasi įsivaizduojama savo visagalybe teikti vertes, skelbti nuosprendžius. Ji jaučiasi esanti verčių ir vertybių atskaitos taškas. Ji deklaruoja didį susirūpinimą vertybėmis, bet pakliūva į pačios pasispęstus egocentrizmo, voliuntarizmo ir reliatyvizmo spąstus. Mat nuvertina vieną pamatinių civilizuoto gyvenimo vertybių – tiesą.
<…>
Kartais klausiama: ar po Nietzschės dar galima kalbėti apie tiesą? Juk jis aiškiai pasakė: istorinės tiesos nėra, tėra interpretacijos. Ar postmodernus pasaulis išvis mums tokią prabangą teikia? Ir darsyk stabtelėkime. O ar galime, kaip galime nekalbėti apie tiesą po Holokausto, po sovietinių mirties lagerių, po Bučos ir Mariupolio? Kodėl nesuteikus Maskvai „teisės į paraistoriją“, į „skirtingą istorijos interprataciją“, kad ir neigiančią ukrainiečių tautos egzistavimą? Taip, skirtingos praeities interpretacijos neišvengiamos. Bet ar jų buvimas mus išvaduoja nuo tiesos paieškų, nuo pareigos priešintis melui, demagogijai, manipuliacijoms? Ar tikrai Lietuvos mokyklas, mokytojus, mokinius šiandien būtų garbinga ir atsakinga kviesti tik į žaidimą interpretacijomis? Juk be tiesos mums lieka tik jėgos pasaulis – pasaulis be žmoniškumo ir laisvės.
Ar tikrai nebesuprantame, nebejaučiame, kad negausios tautinės bendruomenės laisvė, jos narių laisvė, Lietuvos Respublikos likimas priklausė ir priklauso nuo tiesos? Juk tiesa buvo ir lieka mūsų – ir ukrainiečių, estų, latvių, lenkų – ginklas prieš šio pasaulio galingųjų melą ir prievartą. Kaip skaidriai, Europoje siautėjant bolševikams ir naciams, tai suprato jauna Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė Marija Gimbutienė, 1940–1941 m. dienoraštyje rašiusi: „Tokia kritiška padėtis. Pasauly tolerancijos nėra, tik savi interesai. Mus tegali gelbėti tiesa. Pasauliui turi būti įrodyta moralinė teisė egzistuoti. Dabar didžiausios reikšmės turės mūsų mokslinė karta. <…> Nieko didesnio pasaulyje nėra už tiesą“.
Atsiverčiu prieš tris dešimtmečius Gimbutienės pusseserės Meilės Lukšienės redaguotas pirmąsias atkurtoje valstybėje bendrąsias ugdymo programas. Jose – kertinė vertybinė nuostata: „pagarba tiesai ir išminčiai“.
Pristatę knygą mugėje, vienas kito klausėme: ar galėtume pradėtą dialogą apie mokyklos ir Lietuvos ateitį pratęsti ne tik su mokytojais, bet ir su dabartiniais politikais – švietimo ministre, Seimo nariais, prezidento patarėjais?.. Ar pavyktų? Ar būtų prasmės?
Sudėtinga ir sunku rasti bendrą kalbą ar kokį tai vieningą tikslą su tais dvejopų standartų maniakeriais ir mitomanais bei saviapgaulės meno propagandistais – melosklaidininkais su aukštais moksliniais laipsniais ir didesnėmis pajamomis. Taip toliau ir panašiai.
Kiek kraujo mums visiems sugadino Sąjūdžio meto narcizai patriotai. Duok , Landsbergi, mums nuostabią nepakartojamą Lietuvą , tik dėl tokios kovojome. Prastesnės nenorime. Ir tikrai, vos buvo atgauta nepriklausomybė, ne tokia jau ir brangia (kol kas) kaina, kaip prasidėjų nusivylėlių teatras . Kuris įtikinamiau vaizdavo nusivylimą „ne tokia” Lietuva , tas ir buvo (ir tebėra) didesnis patriotas
Darius Kuolys savo ” Liūdni mūsų tikrovės paradoksai” parašė – ” darsyk stabtelėkime. O ar galime, kaip galime nekalbėti apie tiesą po Holokausto, po sovietinių mirties lagerių, po Bučos ir Mariupolio?”…
Žinant, kad šiandiena žydų išplatinta, neaišku kokias šaltiniais remiantis nustatyta „tiesa”, kad per žydų holokaustą buvo nužudyta 6 milijonai žydų ( šaltiniai pasakoja, kad prieškario visoje Europoje iš viso gyveno 9.5 milijono žydų, vien tik iš Vokietijos, atėjus Hitleriui, emigravo 330000.., matomai viso išsikarustė iš Europos ne vienas milijonas žydų), žinant, kad sovietiniuose „mirties” lageriuose buvusių lietuvių didesnė dalis sugrįžo po Chruščiovo amnestijos į Lietuvą, tapo tarybiniais profesoriais (Lansbergio Vyckos klasės suolo draugas A.Sakalas….), tarybinės kultūros darbuotojais (Lansbergio Vyckos antra žmona Ručytė…), o kiek jų yra šiandiena 75 metams įslaptintų, vienas Dievas žino…, kaip ir dalis sėdėjusių sovietijos „mirties” lageriuose ir po 1991 metų nepanoro sugrįti į Lietuvą, nors savo laiku jiems buvo siūlomi butai, koks sovietų „mirties” lagerių palikuonis Ernestas Mackeviius ir po šiai dienai dirba „Kremliniu propagandistu” pagrindiniame Rusijos TV kanale…, belieka konstatuoti, kad „MŪSŲ TIKROVĖS PARADOKSAI YRA DAUGIAU NEI LINKSMI”…
Išties, „Liūdni mūsų tikrovės paradoksai” : ” Kornelija Mykolaitytė.Apie sustabdytą maršrutą į Vilnių išgirdę gyventojai ir merai: ar regionai niekam nerūpi?-vadina žlugdymu.2026.03.03. delfi . lt