Danutė Valentukevičienė. Nepriklausomybės atkūrimo metinių proga linkėjimai nuo dzūko iš Detroito

Varėnos rajonas, kaip ir visa Dzūkija, tuštėja. Kartais gūdu užklysti į be gyventojų likusius kaimus vaiduoklius. Prieš dešimtmetį pakeleivis, užsukęs į ištuštėjusį Piesčių kaimą Varėnos rajone, krūpčiodavo nuo menkiausio garso. Atrodė, kad griūvantys ir žemėn smengantys pastatai nusineš kartu ir kaimo istoriją…

Vis dėlto kaimo gyvybė – ne pastatai, ne ištuštėję namai ir kiemai, bet žmonės, saugantys asmeninę ir kolektyvinę kaimo patirtį. Dar daugiau – tai kiekvieno iš mūsų pamatinė tapatybė, kuri remiasi istorija, tradicijomis ir papročiais.

Ryšys su praeitimi, su savo šaknimis yra nenutraukiamas. Tuo mane įtikino „dzūku iš Detroito“ prisistatęs Arvydas Valivonis, ištuštėjusio Piesčių kaimo anūkas, jau 33 metus su žmona Aldute gyvenantis Jungtinėse Amerikos valstijose.

Arvydas dirba lietuviams gerai žinomoje „Ford Motor Company“ įmonėje, tad darbe ir namuose jis bendrauja angliškai. Kartą per mėnesį arba rečiau vyras pasikalba telefonu su Lietuvoje likusiais giminaičiais.

Keliauti į Piesčių kaimelį Pietų Lietuvoje, kur prabėgo Arvydo vaikystė, vyrui tenka tik mintims. Į auštantį rytą, kada seneliai dieną pradėdavo maldomis ir vakarą užbaigdavo padėka Dievui. Į tą laiką, kai ilgojoje kaimo „ūlyčioje“, apaugusioje liepomis, susitikę kaimynai sveikindavosi ne „labas“, „ne labą dieną“, bet „Garbė Jėzui Kristui“ ir atsakydavo vienas kitam šypsodamiesi „Per amžius amen“, o atsisveikindavo „Su Dzievu, su Dzievuliu“…

Čia, Piesčiuose, be vietinių, prieš keletą dešimtmečių lakstydavo Marazų ir Šklėrių kaimo vaikai. Susiradę stiklo šukę jie kūrė paslaptis: iškasdavo smėlyje duobelę, į kurią įvairiomis formomis sudėliodavo smulkius akmenukus, pagaliukus, gėlių žiedelius ir pan. Paskui užžerdavo smėliu. Ir kokia laimė buvo nupustyti smėlio kruopeles, kad galėtum atskleisti savo arba kitų vaikų taip kruopščiai kurtą stebuklą…

Arvydas atsimena, kad seneliai jį mokė dirbti: vesdavosi rauti į balas „lapūkų“ kiaulėms, kuriuos namiškiai supjaudavo ir maišydavo su kiaulių ėdalu… Kartu su seneliu ganydavo karves, kurdavo laužą ir ant nudrožtos medžio šakelės kepdavo lašinius, kuriuos, nuo ugnies pajuodusius, dėdavo ant duonos ir abu valgydavo. O gardumas!..Tokių dalykų net ir Amerikoje nerasi…

Vyras prisimena tai, kas mūsų atmintyje jau seniai išsitrynė arba iškyla nuotrupomis – kaimo gyvenimo kasdienybę. Ne tik karvių ganymą, bet ir kiaulės skerdimą, kurią apdėdavo šiaudais ir svilindavo. Į talką susirinkdavo visas kaimas, vėliau visi sėsdavo prie stalo, vaišindavosi ir bendraudavo be alkoholio. Šeimininkai būtinai virdavo kraujinę sriubą – juką.

O dar ta vienintelė kaimo pirtis, kurioje pirmiausia prausdavosi vyrai, o tik paskui moterys. „Kiekvieną sekmadienį su bobute eidavau į pirtį, o kai paaugau, dziedukas sako: „Dabar eini kaip vyras su manim, – prisiminimais dalijasi Arvydas. – Tai, įsivaizduok, nusiveda mane kaip į peklą. Aš prie durų vos spėdavau gaudyti orą. Grįžus namo iš pirties, seneliai neleisdavo gerti vandens, pirmiausia liepdavo suvalgyti duonos gabaliuką, o tik po to – malšinti troškulį vandeniu.“

Prisiminimai kyla vienas po kito. Klausausi ištempusi ausis, kai Arvydas pasakoja apie senelį, kaip jis naktį keliasi ir eina baidyti dzykių (šernų), kurie knisdavo „būlbas“, apie efektyvią kaimo mediciną. Apie tai, kaip močiutė eidavo į laukus ir parsinešdavo daugybę vaistažolių ir surištas šluotelėmis džiovindavo palubėje. Tiesa, Arvydui senelio gydymas paliko gilesnį įspūdį. Vos tik anūkėlis sunegaluodavo, į stikliuką senelis priberdavo pipirų, įpildavo „samagono“ (naminės degtinės) ir liepdavo susirgusiam vaikui gerti, o paskui užsiklojus visą naktį gulėti. Ir kaip neklausysi – išprakaituoji, o kitą dieną, žiūrėk, ligos kaip nebūta. Sveikas!

Vasarą, pasikinkę į vežimą arklį, visi važiuodavo į bažnyčią Kabeliuose. Basi. Batai buvo prabangos dalykas! Sustoję netoli kapinių, prie upelio, nusiplaudavo kojas, apsiaudavo ir į bažnyčią atvažiuodavo jau su batais. O iš bažnyčios grįždami ir vėl nusiaudavo…
Arvydo kalba labai graži ir taisyklinga, beveik be akcento. Tik kai jis pradeda kalbėti dzūkiškai, iš džiaugsmo juokiuosi ir patikėti negaliu, kad 33 metus užjūryje gyvenantis žmogus nepamiršo ne tik bendrinės kalbos, bet ir senelių tarmės. Juokiasi ir Arvydas, prisimindamas, kai, nuvažiavęs į Alytų, dzūkams išvardijo savaitės dienas: paldzienykas, utarnykas, serada, četvergas, pėdnyčia, subata ir nedėlia. Pakraipė dzūkai galvas ir paklausė, iš kokios baisios glūdumos jis kilęs, juk dabar taip niekas nekalba.

Pasimokęs keletą metų pradinėje mokykloje, Arvydas išvyko tęsti mokslų į Vilnių, bet ir ten padzūkuodavo, nustebindamas ir mokytojus, ir bendraklasius. O vasarą ir savaitgaliais važiuodavo į Piesčius.

Savo senelių ir mamos krašte A. Valivonis buvo seniai, daugiau nei prieš 20 metų, o atrodo, kad jis vaikšto tais pačiais keliais, dzūkiškai vardindamas miškų ir laukų pavadinimus, tais pačiais takeliais, kuriais bėgdavo į mišką parsinešti raudonikių…

Net nejauku, kad tokį ryškų sunkaus kaimo gyvenimo sovietmetyje paveikslą Arvydas išsivežė į Ameriką. Vyras nesigėdija savo praeities, priešingai, pasakoja apie tai amerikiečiams ir didžiuojasi senelių stiprybe ir savo meile Lietuvai. Ir nenuostabu, juk čia Arvydo šaknys – Kabelių kapinėse palaidoti jo seneliai ir proseneliai.

Aldutės ir Arvydo namuose Detroite vienintelė relikvija – senelio padarytas medinis kryželis – primena Piesčius. Vienąkart jau mirusius (kaimas buvo visiškai ištuštėjęs), o dabar jau atgyjančius, sulaukiantis bent vasarotojų. Net ir norėdamas, šiuo sunkiu laiku A. Valivonis negalėtų atvykti į Lietuvą ir pasidžiaugti savo tėvyne. Todėl Aldutė ir Arvydas perduoda sveikinimus tautiečiams Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinių proga ir primena, kad šiuos linkėjimus siunčia dzūkas iš Detroito.