Dana Kurmilavičiūtė. Skapiškis: spalvinga miestelio istorija kuriama toliau

Vos už keliolikos kilometrų nuo Kupiškio įsikūręs Skapiškio miestelis tikrai nedidelis, nė 400 gyventojų šiandien neturi, nors būta laikų, kai parapijiečiai buvo tūkstančiais skaičiuojami. Užtat jo praeitis tikrai marga. Į šią vietovę mus lydėjusi kupiškietė gidė Rita Kavaliauskienė pakeliui minėjo daugybę faktų, datų, skaičių, ir visi jie iškalbingai bylojo apie jos išskirtinumą…

Skapiškio istorija siekia tikrai senus laikus: jau XV – XVI amžiuje LDK didysis kunigaikštis Aleksandras vietos dvarininkams Skopams savo valdose leido rengti turgus, o tai, pasirodo, anais laikais vertinta kaip didelė privilegija. Vėliau šis leidimas buvo tęsiamas kitų valdovų. Taip pamažu susidarė sąlygos kurtis miesteliui, perėmusiam dvaro savininkų vardą – Skapiškis. 1519 metų šaltiniuose pirmąsyk užsiminta apie Skapiškio bažnyčią, kuri, pasirodo, buvo mūrinė (anuomet Lietuvoje tai buvo retas dalykas). Matyt dvarininkai Skopai buvo tikrai turtingi žmonės.

Šią istorinę Skapiškio bažnyčią per Pirmąjį pasaulinį karą nugriovė vokiečiai. Išliko tik jos varpinė.

Skapiškyje būta dar vienų maldos namų. Mat šioje vietovėje nuo 1750 metų veikė domininkonų vienuolynas, valdęs 137 valakus žemės, kurią jiems dirbo baudžiauninkai. XVIII a. viduryje vienuoliai pastatydino medinę bažnyčią, o jai sudegus – mūrinę. Ši 1819-aisiais iškilusi bažnyčia buvo pavadinta šv. Hiacinto (Jackaus) vardu. Taigi šie Dievo namai prieš ketverius metus minėjo garbingą 200 metų jubiliejų. Deja, vienuolynas tokios garbės nesulaukė – po 1831 metų sukilimo caro valdžia jį uždarė.

Skapiškio istorija glaudžiai susijusi su įvairių iškilių žmonių veikla. Pirmiausia norėtųsi paminėti mūsų tautos šviesuolį – poetą ir dvasininką Antaną Strazdą. Šis kunigas, kaip visi žinome, pastovios gyvenamosios vietos niekada neturėjo ir nuolat keldavosi iš vienos vietovės į kitą. 1801 metais ir vėliau trumpam buvo apsistojęs ir Skapiškyje, kur jam pagalbos ranką ištiesė domininkonų vienuoliai. Būtų čia gal ir savo paskutinės dienos sulaukęs, deja, vienuolyno veikla nutrūko, ir jis turėjo persikelti kitur. Prieglobstį rado Kamajuose.

Bažnytinio himno „Pulkim ant kelių“ ir kitų garsių giesmių autorių Skapiškio bažnyčioje mena skulptoriaus Leono Žuklio sukurtas bareljefas. Taip pat – prie lauko durų kabanti memorialinė lenta, liudijanti, kad čia šventąsias mišias aukojo Antanas Strazdas. Skapiškis neatsiejamas ir be vyskupo Motiejaus Valančiaus dvasinės ir švietėjiškosios veiklos. Mat – keista! – XIX šimtmetyje šis miestelis priklausė Žemaičių vyskupijai, taigi buvo minėtojo vyskupo valdomis. Savo kova prieš girtuokliavimą išgarsėjęs dvasininkas čia turėjo kur vystyti savo blaivybės propagandą. Mat Skapiškis carizmo laikais buvo tiesiog paskendęs girtuokliavimo liūne! Visos Lietuvos dvaruose būta vadinamųjų bravorų, t.y. naminės degtinės varyklų; iš tų naminukės fabrikėlių kiekvienai šeimai per metus buvo liepiama įsigyti apie dešimt gorčių degtinės. Liepiama priverstinai! Degtine prekiavo ir karčiamos, kurių buvo pristeigta kone ant kiekvieno kampo. Tais laikais bravorų produkcija buvo pigi, tad vargo prispausti žmonės ja ir malšindavo savo sielvartus. Gėrė visi – ir vyrai, ir moterys, ir kiek ūgtelėję vaikai…

Ką ir besakyti – Blaivybės sąjūdžio puoselėtojui čia buvo kas veikti! Motiejus Valančius, 1858-aisiais religiniais tikslais atvykęs Skapiškin, paragino žmones užsirašyti į Blaivybės draugijos narių gretas ir savo paties ranka užrašė per šimtą pasižadėjusių daugiau nebegerti žmonių vardų. Po ketverių metų čia iškilo Blaivybės paminklas, į kurį įmūryti buteliai – po septynis iš kiekvienos pusės. Jie turėjo simbolizuoti, kad per visas septynias savaitės dienas būtina laikytis duoto pažado negirtuokliauti…
Blaivybės paminklas per Antrąjį pasaulinį karą buvo apgriautas; skapiškiečiai atstatė šį simbolinį meno kūrinį 1991 metais.

Motiejus Valančius Skapiškį mini ir savo „Palangos Juzėje“. Miestelis taip pat yra patraukęs kito mūsų literatūros milžino – Maironio – dėmesį. Poetas parašė baladę „Užkeiktas Skapiškio varpas“, kuriai siužetą padiktavo seniai šiose apylinkėse sklandantys padavimai. Viena legenda byloja, kad senosios bažnyčios varpinei, be penkių skambių varpų, dar buvo nuliedintas ir šeštasis, pats didžiausias. Deja, jį ištiko nelaimė – begabenant žiemą per ežerą, ledas neišlaikė svorio, ir rogės su visu kroviniu nugarmėjo po ledu. Bandyta skenduolį ištraukti – bet vis nesėkmingai, mat varpą užkeikė jį pagaminęs meistras, negavęs atlygio už savo darbą…

O kita legenda pasakoja, kad, bevežant bažnyčiai nuliedintus varpus, vienas iš jų ėmė girtis savo skambumu, ir už tai jį Dievas nubaudė, paskandindamas ežere. Tiesa, nubaudė tik kuriam laikui – kai bausmės laikas baigsis, varpas iškilsiąs iš gelmių, o tai būsią per Šventojo Lauryno dieną. Skapiškyje kasmet vyksta šv. Lauryno atlaidai, taigi jų metu galima išgirsti, kaip ežere suaimanuoja seniai nugrimzdęs varpas…

Mūsų tautos dainius Maironis irgi mėgdavo lankytis Skapiškyje. Atvykdavo pas savo bičiulį Mykolą Andrejų Prijalgauską, taip pat mėgdavusį kurti eiles ir dramos kūrinius. Šiam faktui įamžinti Skapiškyje atidengtas poetui skirtas koplytstulpis. Jį sukūrė žinomas miestelio tautodailininkas Bronius Bickus. Vyko tai per 150-ąjį poeto jubiliejų, 2012 metų gegužę, miestelyje vykusio teatrų festivalio metu.

Beje, jei jau apie šį renginį užsiminėme, negalime nepabrėžti fakto, kad minėtasis teatrų festivalis yra tradicinis; miestelio gyventojai mėgsta vaidinti; čia plačiai žinomas jų mėgėjų teatras „Stebulė“, veikia vaikų teatro studija „Ku-kū“. Pastarosios narių pasirodymą turėjome galimybės stebėti ir mes, žurnalistai. Gėrėjomės mažųjų atlikėjų entuziazmu, kurio kupinas buvo jų pristatomas gimtasis kraštas. Ir vaikų, ir suaugusiųjų kolektyvams jau seniai vadovauja kūrybinga Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinio režisierė Vita Vaduoklytė.

Skapiškyje esama ir paminklo, skirto pirmųjų katalikiškų misijų atminimui. Šiame krašte, kaip jau minėjome, ryškų pėdsaką paliko domininkonų vienuoliai. Pirmąsias misijas Skapiškio krašte jie surengė 1787 metais: tada į šį miestelį pamokslauti atvykusi misionierių grupė sutraukė minias žmonių. Antroji misija organizuota 1817 metais, ji buvo skirta domininkonų ordino 700 metų jubiliejui. Na, o trečioji misija, siejama su 1826 metais, sutraukė per 7 tūkstančius tikinčiųjų. Visi šie renginiai labai garsino Skapiškio kraštą, neveltui pirmųjų katalikiškų misijų atminimui miestelyje dar 1787 metais iškilo paminklas. Žinoma, istoriniai kataklizmai jo nepagailėjo, bet Evangelijos skelbėjams ir krikščionybės stiprintojams dėkingi skapiškiečiai jį atstatė. Tai įvyko 1990-aisiais.

Na, o pastaruoju metu į Skapiškį atvykstantys žmonės patraukia link dar vieno svarbaus miestelio objekto – Ukrainistikos centro. Įkurtas jis Lietuvoje plačiai žinomos mokslininkės, istorikės, religinio paveldo tyrinėtojos Aldonos Vasiliauskienės sodyboje. Centrui – jau daugiau kaip dešimt metų. Kas suskaičiuos, kiek per tą laiką jame pabuvojo lankytojų – tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų šalių, o ypač – iš Ukrainos, su kuria šio centro įkūrėją jau daugybę metų sieja itin glaudūs ryšiai.

Skapiškio miestelis ukrainiečiams tampa vis labiau pažįstamas – čia yra pabuvoję ir garsių ukrainiečių dvasininkų, ir pasauliečių. Ne vienas jų esančią ekspoziciją papildė savo dovanotomis knygomis, albumais, paveikslais… Sodyboje sukaupta gausybė leidinių ukrainiečių ir lietuvių kalbomis, atskleidžiančių Ukrainos istoriją, religiją, meną, kultūrą. Čia vyksta įvairiausi renginiai, supažindinantys su mums artimos ukrainiečių tautos gyvenimu, iškiliausiomis asmenybėmis, o ypač – su religija. Surinkta gausi medžiaga pasakoja apie graikų apeigų katalikus – unitus, jų gyvenimą Lietuvoje, taip pat apie vienintelį mūsų šalyje įkurtą jų vienuolių ordiną – Bazilijonus. Besidomintiems LDK religine politika, tai – neišsemiamos informacijos šaltinis. Graikų apeigų katalikų – unitų – įsikūrimas Lietuvoje padėjo silpninti Maskvos stačiatikių patriarchato religinę ir politinę įtaką Ukrainos žemėse. Tą ypač aktualu žinoti dabar, vykstant grobikiškam Rusijos įsiveržimui į Ukrainą; dėl šio karo dalis ukrainiečių stačiatikių pasitraukė iš Maskvos patriarchato įtakos.

Aldona Vasiliauskienė pirmoji Lietuvoje pradėjo gilintis į šv. Bazilijaus (Rytų apeigų katalikų) ordino istoriją. Minėtasis ordinas – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. 1617 metais įsteigtas, jis aktyviai įgyvendino 1596 metais Brastoje priimtos Bažnytinės Unijos nutarimus. Neveltui mūsų šalyje buvo plačiai paminėtas jo 400-mečio jubiliejus. Aktyviai prie šio jubiliejaus organizavimo prisidėjusi mokslininkė yra parašiusi daugybę straipsnių apie ukrainiečių katalikų veiklą ir vienuolius bazilijonus. Ordino sukakčiai kaip tik ir buvo skirta itin solidi studija „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra“. Solidus, per 1000 puslapių turintis mokslinis darbas, nagrinėjantis vienuolių bazilijonų veiklą, dienos šviesą išvydo Ukrainoje.

Ukrainistinės ekspozicijos medžiagą Aldona Vasiliauskienė rinko daugybę metų. Taip jau susiklostė gyvenime, kad šią mokslininkę su Ukraina glaudūs ryšiai sieja labai seniai. Ji dėstė Lvovo universitete, bendravo su iškiliais Ukrainos žmonėmis ir daug dėmesio skyrė Ukrainos sąsajoms su Lietuva. Per ilgus metus susikaupė tiek medžiagos, kad ji sunkiai tilpo vilnietiškame mokslininkės bute. Taigi jos perkėlimas į sodybą buvo labai naudingas sprendimas visiems…

Mokslinių darbų rašymas, paskaitos, pranešimai, konferencijos, seminarai, parodos – istorijos tyrinėtojos asmenybė. Kiek knygų ir straipsnių spaudoje išleista apie iškiliausius Lietuvos ir Ukrainos žmones! Istorikė niekada nepamiršo ir savo širdžiai mielo miestelio – Skapiškio gyventojų, jų likimus aprašydama tiek spaudoje, tiek Skapiškiui skirtoje monografijoje iš serijos „Valsčiai“. Tai – duoklė brangiam vaikystės kraštui, kuriame teko augti. Sovietinės valdžios persekiota mama po tėvo ištrėmimo mažąją Aldutę atidavė auginti savo tetai, kuri buvo tuometinio Skapiškio klebono šeimininkė. Atsiradus palankiai progai istorikė savo vaikystės miestelyje įsigijo sodybą ir paskyrė ją kilniam tikslui – ukrainistikos centrui – įkurti.

Sodybą dabar puošia du koplytstulpiai, iš kurių vienas skirtas garbiajam arkivyskupui Mečislovui Reiniui. Šios neeilinės asmenybės atminimui įamžinti Aldona Vasiliauskienė skyrė ne vienerius metus. Arkivyskupo paminklo fundamente guli žemė, atvežta iš Rusijos Vladimiro kalėjimo, kuriame vyskupas mirė ir buvo palaidotas. Mokslininkė dirbo šio kalėjimo archyvuose, tyrinėdama ten kalintų lietuvių ir ukrainiečių istorijas. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškė gauti iš rusų valdžios leidimą ten rinkti medžiagą…

Atskiroje šio centro lentynoje – mokslininkės darbai, kuriuose įamžintas garsiausių Lietuvos dvasininkų atminimas, tyrinėta Lietuvos katalikų bažnyčios istorija, Lietuvos katalikų mokslo akademijos veiklos tyrinėjimai. Rikiuojasi virtinė A. Vasiliauskienės knygų – apie dvasininkus A. Liuimą, J. Prunskų, J. Girnių, M. Reinį, J. Čepėną ir kitus kunigus, apie iškiliausius mūsų šalies šviesuolius, žymiausius tautiečius užsienyje…

Apie savo herojus mokslininkė gali pasakoti be galo, tačiau laikas sparčiai tirpsta, ir mums jau laikas atsisveikinti. Pasiteiravę apie artimiausius istorikės planus, sužinome, kad jos laukia didelis darbas, deramai pagerbiant vienintelio Ukrainos šventojo – vienuolio Ivano Kuncevičiaus, vadinamo Juozapatu, atminimą. Šis dvasininkas ilgus metus gyveno Vilniuje, nepaprastai daug nuveikdamas stačiatikių ir katalikų vienybės labui, neveltui Lietuvos Seimas šiuos metus yra paskelbęs jubiliejiniais Šventojo Juozapato metais.

Nuotraukos Laimutės Vasiliauskaitės – Rožukienės
ir Kupiškio turizmo informacijos centro