Režisierius Viktoras Marvinas: „Tik gyvas teatras yra šiuolaikiškas“

Vilniaus senasis teatras (VST) balandžio 29, 30 dienomis pristato išskirtinę premjerą ir publikai atveria naujos teatro salės M8 duris. M8 salė – tai ne tik adresas (Mindaugo g. 8), bet ir eksperimento, alternatyvo vieta, erdvė, kurioje galima ir reikia mesti iššūkį sau ir kitiems.

Simboliška, kad į naują teatrinę erdvę žiūrovus pakvies ukrainiečio režisieriaus Viktoro Marvino spektaklis „Šeimyninės scenos“, pastatytas pagal Anos Jablonskajos pjesę. Su šio pastatymo eskizu režisierius tapo VST inicijuoto festivalio „Mes – Ukraina-22“ konkursinės programos nugalėtoju.

Spektaklyje keliami fundamentalūs klausimai. Kokia yra agresijos, noro vienas kitą žudyti, engti prigimtis? Kas lemia tokį elgesį? Kodėl valstybė, kaip socialinė struktūra, pasiduoda agresijos adoravimo kursui, o visuomenė tai toleruoja? Kas tie žmonės, kokioje aplinkoje jie tarpsta, kad pasiekė tokio nužmogėjimo?

Viktoras Marvinas gimė 1986 m. Luhanske, Ukrainoje, šiuo metu dirba Talino „Vene Teater“ aktoriumi. Jaunas menininkas yra baigęs Nacionalinio I. Karpenko-Karyj teatro, kino ir televizijos universiteto Aktorinio meistriškumo fakultetą, Baltijos kino ir medijos mokyklą („Baltic Film and Media School“). 2022 m. Estijos dienraštis „Postimees“ V. Marviną buvo išrinkęs metų teatro žmogumi.

– Tapote Lietuvos rusų dramos teatre vykusios konkursinės festivalio „Mes – Ukraina-22“ programos laimėtoju, o spektaklio kurti grįžote jau į Vilniaus senąjį teatrą. Ar jums svarbus toks teatro pavadinimo pasikeitimas?

Beprotiško, žiauraus ir šlykštaus karo, kurį Rusija pradėjo prieš Ukrainą, kontekste žodis „rusų“ šiandien tapo iš tiesų toksišku. Savo indėliu prie to prisidėjo ir kai kurie Rusijos kultūros atstovai – teatro ir kino žvaigždės, nuoširdžiai pritariantys žmonių žudymui Ukrainoje, ant teatrų kabinantys Z „svastikas“ ir šiaip visokiausiais būdais teisinantys režimo nusikaltimus. Šia prasme Lietuva, transformuodama teatro pavadinimą, manau, pasirinko teisingą kelią. Tikiuosi, ja paseks ir Latvijos bei Estijos rusų dramos teatrai. Kalbant apie patį pavadinimą – Vilniaus senasis teatras – jis man patinka, turi kažkokios ypatingos estetikos, apima platesnį, europietišką kontekstą. Be to, kiek žinau, teatro pastatas yra seniausias teatrui skirtas pastatas Lietuvoje.

Tikrai – išvažiavau iš vieno teatro, o grįžau į kitą. Tačiau teatro žmonės liko tie patys. Beje, turiu dar kelis projektus, kuriuos artimiausiu metu norėčiau įgyvendinti Vilniaus senajame teatre.

– Kodėl pasirinkote statyti spektaklį pagal Anos Jablonskajos pjesę? Kaip vertinate šios dramaturgės kūrybą? Kuo „Šeimyninės scenos“ aktualios Lietuvos publikai?

Pjesė „Šeimyninės scenos“ aktuali ne tik Lietuvos, o apskritai bet kokiai publikai. Gera dramaturgija (o A. Jablonskajos dramaturgija be abejonių gera) įstabi tuo, kad yra visada aktuali. Ir, priklausomai nuo konkrečiu laikotarpiu pasaulyje vykstančių įvykių, ji keičiasi ir suskamba naujai. Pjesė „Šeimyninės scenos“ sukurta dar prieš karą, dar prieš Krymo ir Donbaso įvykius, bet visiškai atliepia šiandieną. Vien ko verta pjesės replika: „Specialioji operacija! Kova su teroristais! Vadinasi, su moterimis ir vaikais!“. Šiandien, kai vyksta karas, pjesės veiksmas rutuliojasi Rusijoje, statistiniame miestelyje, iš kurio žmonės vyksta kariauti į Ukrainą. Ten jie žudo, kankina, prievartauja, plėšia, siunčia į tėviškę skalbimo mašinas ir vėliau grįžta namo. Pjesėje atskleidžiama, kaip vienas toks rusų karininkas grįžta iš karo, arba kaip tai vadinama Rusijoje – iš specialiosios karinės operacijos, namo, į gimtąjį miestelį.
Žodžiu, A. Jablonskajos pjesė neįtikėtinai atspindi nūdieną. Deja, kaip ir daugelis talentingų žmonių, ji gyveno per trumpai, vos 30-ies sulaukusi, 2011 metais žuvo teroro akto Domodedovo oro uoste metu. Laimei, spėjo sukurti tokius gilius tekstus…

– Kas jūsų spektaklio scenografas, kompozitorius? Kokias užduotis keliate spektaklio vizualiniams ir garsiniams sprendimams?

Scenografiją kursiu pats, o kompozitoriaus spektaklis neturi. Muziką parinkau, ji bus dviejų registrų – tai aplinkos muzika, tokia, kokios klausosi pjesės herojai, kuri skamba jų namuose ar iš jų telefonų, ir vertikali muzika – ji egzistuoja virš teksto, kaip jų buities ir papročių kontrapunktas. O spektaklio erdvė – itin minimalistinė, ryškios aliuzijos į tipinį vidutinio miestelio devynaukštį: kiemas, laiptinė ir laiptų aikštelė. Spektaklyje – 10 scenų. Visi herojai gyvena viename name. Kiekvienai scenai – atskiras aukštas. 10 scenų: 9 aukštai ir stogas. Ir pjesė juda aukštyn kulminacijos link.

– Koks teatras gali „atrakinti“ šiuolaikinį žmogų? Ar dabar žiūrovą galima suaudrinti tik elektros srove ar fiziniu prisilietimu?

Visais laikais gyvas teatras yra šiuolaikiškas. Kai scenoje – tikra vaidyba, kai gimsta gyva energija, žiūrovai reaguoja betarpiškai. Aktoriai žino, kad geros vaidybos metu scenoje keičiasi oras, jis tarsi sutankėja. O kai scenoje pasiekiamas „tankis“, žiūrovas visada pajunta… Tai gali įvykti ir formos teatre, ir psichologiniame teatre, ir vaidybos struktūrų teatre. Teatras privalo reaguoti į globalius pasaulinius įvykius, apmąstyti skaudžias temas ir apie tai kalbėti. Pavyzdžiui, šiandien, mano galva, neįmanoma kurti spektaklių, neatsižvelgiant į šalia vykstantį karą. Jei po Bučos, Irpenio, Mariupolio teatras stato spektaklius taip, tarsi nieko neįvyko, kam tada tokio teatro reikia?

– Koks jūsų požiūris į Europos teatro tradicijas? Kaip vertinate savo vietą tų tradicijų kontekste?

Turiu pasakyti, kad mano pažintis su Europos teatru įvyko prieš daugelį metų, dar studijuojant. Ir įdomu, kad viskas prasidėjo būtent nuo Lietuvos teatro. Tada į gastroles Kijeve buvo atvykęs legendinis „Meno fortas“, ir man pasisekė gyvai pamatyti Eimunto Nekrošiaus „Makbetą“ bei „Otelą“. Šie spektakliai paliko neišdildomą įspūdį, o kai kurios scenos, tarkime, žudantis ir užburiantis Otelo ir Dezdemonos valsas, kurį šoko galingasis Vladas Bagdonas ir trapioji Eglė Špokaitė, išliko atmintyje visiems laikams. Apskritai, E. Nekrošiaus teatras buvo neįtikėtinai tikslios formos, tikras gamtos stichijų teatras. Pažymėsiu, kad mano, kaip režisieriaus, skonį formavo tokie scenos meistrai, kaip Alvis Hermanis, Dmitrijus Krymovas, Ene-Liis Semper, Tiitas Ojasoo, Jurijus Butusovas. Kiekvienas jų turi unikalų stilių, kuris man imponuoja. Beje, J. Butusovas pastatė puikų spektaklį pagal dabar populiaraus prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Sūnus“. Kiek žinau, Vilniaus senajame teatre visai neseniai įvyko premjera pagal kitą F. Zellerio pjesę – „Tėtis“, kurį pastatė pripažintas Lietuvos teatro meistras Jonas Vaitkus. Būtinai jį pažiūrėsiu.

– Kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas? Kokia patirtis jus suformavo kaip menininką? Kaip apibūdintume savo režisūrinį stilių?

Man svarbu, kad pjesė manyje pažadintų emocijas. Į mane „pataikytų“ dar skaitant tekstą. Gero autoriaus tekstas turi viską arba beveik viską. Svarbu sugebėti tai atskleisti.
Prieš pradedant dirbti su aktoriumi, man svarbu suprasti, koks jis žmogus, kokios jo vertybės. Ar prieš mane stovi stiprus aktorius, lieka antrajame plane. Pavyzdžiui, jei žmogus palaiko Rusijos agresiją Ukrainoje, apie ką galiu su juo kalbėtis? Man su juo nepakeliui, koks genialus aktorius jis bebūtų.

Kino režisūros laboratorijoje mus mokė, kad režisieriaus profesija neapsiriboja mokėjimu garsiai ištarti: „Kamera! Motoras! Pradedam!“. Režisierius turi būti žmogus-orkestras – mokėti sukurti scenarijų, pagal jį nufilmuoti ir sumontuoti. Teatrui tai irgi tinka. Anglų kalba režisierius – „director“, kilęs nuo žodžio „to direct“ – nukreipti. Režisierius, mano galva, yra tas, kuris nukreipia.

Svarbu parinkti koncepciją, paaiškinti savo sumanymą aktoriams ir sukurti patogias sąlygas jį įgyvendinti. Tiesa, galutinis rezultatas dažniausiai skiriasi nuo pirminio sumanymo. Režisieriaus darbas man kažkuo panašus į skulptoriaus. Iš pradžių išminkai medžiagą, po to lipdai iš jos tą, ką sumanei. O vėliau – nupjaustai, kas nereikalinga.

– Kokiomis idėjomis gyvenate šiandien?

Šiandien labiausiai noriu dirbti su Ukrainos dramaturgija, su ukrainietiškais tekstais, ištyrinėti juos ir atverti Europos žiūrovams. Tuo pat metu atrodo svarbu kurti spektaklius ir ukrainiečiams, kurie buvo priversti išvykti iš savo šalies dėl karo, suteikti jiems galimybę toli nuo Ukrainos gauti dalelę kažko šilto ir savo. Gegužės pabaigoje Taline bus parodytas mano spektaklis ukrainiečių kalba „Katinai pabėgėliai“. Tai labai geraširdiška pjesė, kurią sukūrė puikūs Ukrainos dramaturgai Liudmila Timošenko ir Marina Smelianec. Šiuo metu deruosi su vienu Talino teatru dėl dar vieno labai stipraus ukrainietiško teksto pastatymo su estų aktoriais.
O šiaip – kaip ir milijonai žmonių – gyvenu viltimi, kad Ukraina artimiausiu metu nugalės ir pagaliau ateis ilgai laukta ir teisinga taika.

Kalbino Ingrida Ragelskienė

Daugiau: https://vsteatras.lt/spektakliai/-esheimynines-scenos-rezj-viktor-marvin-

Nuotraukos:
1. Rež. Viktor Marvin. Foto Inga Juodytė;
2. Rež. Viktor Marvin. Spektaklis „Šeimyninės scenos“. Foto Artur Svorobovič;
3. Spektaklis „Šeimyninės scenos“ (Jevgenija Gladij, Valentin Novopolskij). Foto I. Juodytė;
4. Spektaklis „Šeimyninės scenos“ (Sergej Zinovjev, Valnetin Novopolskij). Foto Artur Svorobovič;
5. Spektaklis „Šeimyninės scenos“ (Viačeslav Lukjanov). Foto Artur Svorobovič.

Vilniaus senasis teatras
J. Basanavičiaus g.13, Vilnius
Tinklalapis: https://vsteatras.lt/