Šitaip vadinama geniali italų kino kūrėja Liliana Cavani, kurios sukurtomis juostomis turime galimybę džiaugtis per šių metų „Scanoramą“. Italijos ambasadai Lietuvoje bei Italijos kultūros institutui padedant, ekranuose regime svarbiausių šios režisierės filmų retrospektyvą. Taigi dar kartą prisiminkime iškilią ekrano menininkę, už viso gyvenimo nuopelnus apdovanotą „Auksiniu liūtu“.
Liliana Cavani gimė Karpyje netoli Modenos. Jos tėvas buvo architektas. 1959 metais mergina baigė literatūros ir filologijos studijas Bolonijos universitete, tačiau dar studijų metais rimtai susidomėjusi kinu, po filologinių mokslų išvyko į Romą, kur įstojo į Eksperimentinį kino centrą. Čia studijavo dokumentinį kiną ir sukūrė du trumpametražius filmus „Incontro notturno“ bei „L’evento“. Dar besimokydama kino centre, laimėjo Italijos nacionalinės televizijos Rai konkursą ir 1961-aisiais įsidarbino istorinių dokumentinių filmų režisiere. Iš pradžių domėjosi istorine dokumentika. Tarp pirmųjų jos darbų buvo filmas „Trečiojo reicho istorija“, pasakojęs apie nacių režimo iškilimą. Tai buvo pirmasis istorinis vokiečių totalitarizmo tyrimas, parodytas per televiziją. Trečiojo reicho krachas, hitlerininkų teismo procesas, gėrio ir blogio susidūrimas – temos, sukėlusios didelį žiūrovų susidomėjimą. Kiti to laikotarpio jos sukurti dokumentiniai filmai buvo „Stalino metai“, „Pasipriešinimo moteris“ ir „Filipas Petenas“, 1965 metais pelnęs „Auksinį liūtą“ dokumentinių filmų konkursinėje programoje. Tuo metu gimė ir jos keturių valandų trukmės dokumentinė juosta „Taikos diena“, pasakojanti apie žmonių migravimą iš Pietų į Šiaurės Italiją.
Kaip ir daugelį kitų didžių italų kinematografininkų, Lilianą traukė antikinės ir religinės temos. Ne veltui mokslo metais Bolonijos universitete ji domėjosi antikine literatūra, o studijuodama Romos kino centre ištisas valandas žiūrėdavo filmus apie įvairias pasaulio religijas. 1965 metais režisierė pristatė savo sukurtą dokumentinę juostą „Jėzus, mano brolis“, o 1966-aisiais sukūrė pirmąją vaidybinę juostą „Pranciškus Asyžietis“; ji buvo skirta televizijai ir rodoma, padalinta į dvi dalis. Kūrinys sulaukė didelio pasisekimo, tačiau sukėlė ir daug neigiamų reakcijų – išvadintas eretišku, šventvagišku ir įžeidžiančiu italų tautos tikėjimą. Tai buvo pirmas kartas, kuomet Cavani kūryba sukėlė poleminę reakciją, o tai vėliau tapo įprasta, vertinant jos darbus. (Prie šio savo kino kūrinio ji sugrįš po 22-ejų metų, pristatydama juostą „Frančesko“ su Mikiu Rurku ir Helena Bonham Carter pagrindiniuose vaidmenyse. Juostoje atsiskleidė detali personažų psichologija. Taigi režisierė atrado dramatinį Mikio Rurko talentą: iki jos šis aktorius buvo žinomas tik kaip romantinių herojų vaidmenų kūrėjas).
Po dvejų metų, 1968-aisiais, pasirodė režisierės sukurtas filmas „Galilėjus“, atskleidęs konfliktą tarp mokslo ir religijos. Kūrinys buvo skirtas televizijai, bet žydrajame ekrane taip ir nepasirodė, nes įsikišusi cenzūra jį uždraudė. Tačiau po kurio laiko jį pradėjo demonstruoti kino teatrai.
Lilianai Cavani pasisekė ta prasme, kad ji buvo italė ir kūrė Italijoje – valstybėje, kuri leido jai visa galva pasinerti į neorealizmą – srovę, kuri laikoma pasaulinio autorinio kino pirmtake. Vienas iš ryškiausių neorealizmo atstovų, Luchino Visconti, Lilianą supažindino su visais šio žanro subtilumais. Didelę įtaką merginai darė Vittorio de Sicos, Bernardo Bertoluccio novatoriška kūryba.
Tiesa, Cavani juosta „Kanibalai“, išėjusi 1970 metais, pasinaudojant Sofoklio mitu “Antigonė”, didesnio susidomėjimo nesulaukė, nors ir pasakojo apie to laikmečio Italijos politinę būklę. Įdomu tai, kad viena amerikiečių kino kompanija derėjosi dėl teisių į šio filmo rodymą savo šalyje. Sąlyga buvo viena: reikėjo perkurti finalą. Deja, padorios sumos Cavani atsisakė, sakydama nesuprantanti, kaip galima keisti klasikinę graikų tragediją į banalią laimingą filmo pabaigą. Režisierė vėl sugrįžo prie dokumentinių filmų kūrimo, pateikdama visuomenei juostą „Vaikai ir mes“. O 1971 metais jos sukurtas ir Venecijos kino festivalyje demonstruotas filmas „Svečias“ išryškino kūrėjos dėmesį socialinėms ir psichologinėms temoms.
Cavani visą gyvenimą jautė didelį palankumą italų operai. Meilę jai ji išreiškė plataus masto projektų pavidalu: statė Giuseppe Verdi „Traviatą“, Pietro Mascagni „Cavalleria rusticana“ ir Giacomo Puccini „Manon Lescaut“. Šie spektakliai su dideliu pasisekimu ėjo La Scalos ir Grand Opera teatruose, nors Cavani buvo įsitikinusi, kad novatoriškumas statant klasiką greičiau kenkia negu padeda.
Už Italijos ribų Liliana Cavani tapo plačiausiai žinoma, 1974-aisiais pasirodžius jos filmui „Naktinis portje“, tapusiam turbūt žinomiausiu jos kūriniu. Tai – šokiruojanti istorija apie netikėtai įsiplieskusią aistrą tarp buvusio SS karininko ir buvusios konclagerio kalinės. Abu svajoja kuo greičiau užmiršti savo praeitį. Jis eina portje pareigas prabangiame viešbutyje, o ji užima aukštą padėtį visuomenėje ir yra turtingo vyro žmona. Tačiau netikėtas susitikimas sugriauna abiem visą tą naują gyvenimą, kuris buvo kuriamas bandant užgniaužti sunkius prisiminimus. Jausmai, kuriuos herojai jaučia vienas kitam, apnuogina jų tikruosius veidus. Vienas kitam jie, kaip ir anksčiau, tėra budelis ir auka, o visas likęs pasaulis praranda bet kokią prasmę.
Juosta buvo įvertinta kaip novatoriškas bandymas ištirti nerimą keliančias psichologines dviprasmybes, kurias sukelia karas. Tai išties labai stiprus filmas, atskleidžiantis, kaip karas iškreipia žmonių psichiką ir pasakojantis, kaip apskritai žmonės tampa nusikaltėliais, kaip jie pripranta prie prievartos. Cavani nepateikia jokių kaltinimų pagrindiniam herojui – buvusiam esesininkui, žudžiusiam kalinius koncentracijos stovyklose.
Ne visi žiūrovai vienodai priėmė šį filmą. Asmenims, dar neužmiršusiems Antrojo pasaulinio karo žiaurumų, jis atrodė tiesiog pasibaisėtinas. „Kaip galima gilintis į dramatinį „budelio“ ir „aukos“ kompleksą, juk šis kompleksas „gyvena kiekviename iš mūsų?!“ – liejosi pasipiktinimo šūksniai. Tačiau kita žiūrovų dalis šia juosta labai džiaugėsi, sakydama, kad tai „ne tiesiog filmas, o tikras meno šedevras“. Kaip ten bebūtų, kiekvienas, kuris regėjo šį kultinį kino kūrinį su Dirku Bogardu ir Charlotte Rampling pagrindiniuose vaidmenyse, savo pojūčių tikrai nepamirš. Šių metų „Scanoramos“ žiūrovai, beje, turėjo galimybę dar kartą pasižiūrėti „Naktinį portje“, o apie legendinio filmo skandalą pasakojo Adolfo Conti juosta. Beje, mūsų jau minėtąjį „Auksinį liūtą“ už viso gyvenimo nuopelnus 2023 metais režisierei įteikė ne kas kitas, o Charlotte Rampling.
Nuostabūs režisierės filmai – „Anapus gėrio ir blogio“, „Oda“ taip pat sulaukė didelio „Scanoramos“ žiūrovų susidomėjimo.
2002-aisiais Cavani sukūrė filmą „Riplio žaidimas“, paremtą to paties pavadinimo romanu, kurio autorė – Patricia Highsmith. Tai – „Talentingojo pono Riplio“ tęsinys. Na, o 2023 metų 80-ajame Venecijos kino festivalyje įvyko jos naujausio filmo „Laiko tvarka“ premjera. Tai buvo pirmasis šios režisierės filmas po daugiau kaip 20-ies metų pertraukos. Džiaugėmės galimybe pasižiūrėti šį filmą ir mes, „Scanoramos“ žiūrovai.
Kadrai iš kino filmo „Laiko tvarka“. Dalios Smalskienės nuotraukos
