Kino festivalio filmai ir toliau džiugina žiūrovus, karantino priverstus likti namuose. Netrumpas festivalio pratęsimo laikotarpis per įvairias kino platformas siūlo platų filmų repertuarą. Tarp rekomenduojamų juostų – ir tos, kurios pasakoja apie žmogaus svajonę kilti į Visatos aukštybes.
Erdvės užkariavimo tema – pačiais įvairiausiais aspektais
Prancūzų režisieriaus Victoro Missudo filmas “Kosminis miškas”, žinoma, fantastinis, tačiau liečia daugybę psichologinių problemų. Grupelė žmonių išsiunčiama į Mėnulį auginti augalų ir laukti atvykėlių iš Žemės. Vidury miško, kurį patys užaugino, jie prisimena savo gyvenimą Žemėje ir mąsto apie pasaulį, kuriame norėtų gyventi. Kas yra šie žmonės? Kokias viltis puoselėja? O gal Žemėje gyvenantieji juos pamiršo?
Panašias sąsajų su palikta gimtąja Žeme temas nagrinėja ir jungtinėmis kūrėjų iš Singapūro, Vietnamo, Vokietijos, Prancūzijos ir Kinijos jėgomis pastatytas filmas “Namas medyje”. Jo režisierius Truong Minh Quy savo juostos herojų perkelia gyventi į Marsą ir bando atsakyti į klausimus: apie ką galima galvoti, persikėlus ten; ko labiausiai ilgimasi; kam pirmiausia būtų trokštama išsiųsti laišką? 2045-aisiais Marse atsidūręs pagrindinis filmo herojus, beje, režisierius, tyrinėja kažkada buvusių susitikimų su Vietnamo džiunglių bendruomene vaizdo medžiagą, mąsto apie jos kultūrą formuojančias matomas ir nematomas jėgas, ritualus, tradicijas. Filmas bando atsakyti, o ką gi žmogui iš tikrųjų reiškia namai ir jų atmosfera.
Benamė Laika buvo pirmasis šuo, išsiųstas į kosmosą ir tuo pačiu – į mirtį. Legenda byloja, kad ji grįžo į Žemę kaip vaiduoklis ir iki šiol su palikuonimis klajoja Maskvos gatvėmis. Ką ji ieško ir apie ką galvoja? Ar vis dar prisimena žvaigždes? Intymi, žiauri ir magiška pasaka apie nežinomas erdves tyrinėjančius keturkojus klajūnus nufilmuota iš šuns perspektyvos ir papildyta retais archyviniais kadrais iš sovietinės kosmoso eros. Filmą „Kosmoso šunys“ sukūrė Austrijos ir Vokietijos kinematografininkai Elsa Kremser ir Leven Peter.
Kino juosta „16 saulėtekių“, sukurta prancūzų režisieriaus Pierre-Emmanuelio Le Goffo, mus nukelia į netolimus praeities laikus. 2016 metų lapkričio 17 dieną prancūzų astronautas Thomas Pesquetas leidžiasi į savo pirmąją kosminę misiją ir kartu pasiima A. de Saint Exupery knygą „Mažasis princas“. Šešeriems mėnesiams nutolus nuo Žemės, atsiveria nežinomybe dvelkiantis Visatos pasaulis. Kol kosminė stotis sukasi, astronautai kasdien išvysta 16 saulėtekių, nuolat stebi kintančią planetą, o tarp filmo herojaus astronauto Thomo ir jo su savimi pasiimto klasikinio kūrinio užsimezga dialogas…
Filosofines žmonijos egzistencijos problemas sprendžia švedų režisieriai Pella Kagerman ir Hugo Lilja. Jų juostoje „Aniara“ prabylama apie tą tragišką laikmetį, kai Žemė jau yra sunaikinta. Prabangus erdvėlaivis „Aniara“, kuriame šviečia dirbtinė saulė ir veikia prekybos centras, gabena grupelę išsigelbėjusiųjų kurti naujos civilizacijos. Tolimos kelionės tikslas – Marsas. Tačiau erdvėlaivį nuo kurso numuša kosmose skraidančios šiukšlės, ir jis lieka dreifuoti galaktikoje. Laivo kapitonas slepia šią žinią nuo keleivių, o šie ir toliau tenkina savo vartotojiškus poreikius. Labai greitai čia ims dėtis itin keisti dalykai. Ar pavyks pasiekti Pažadėtąją žemę ir pratęsti žmoniją?
Su kelione į Marsą susijęs ir pagrindinis šio festivalio kosminės tematikos filmas „Proksima“. Apie šią prancūzų režisierės Alice‘s Winocour kosminę dramą norėtųsi prabilti plačiau. Ne, ne todėl, kad ji buvo išrinkta festivalio atidarymo filmu; tiesiog tai juosta, liečianti bendražmogiškąsias problemas, kurios čia išryškėja „kosminiame“ fone.
Žemiškojo ir kosminio polių sandūra
Kosmosas šiame filme atsiduria tarsi antrajame plane. Jeigu esama juostų (pavyzdžiui, tokių, kaip Jameso Gray‘aus „Į žvaigždes“), kuriose pasakojama apie herojus, žūtbūtinai besistengiančius atsiplėšti nuo Žemės, tai „Proksimos“ herojė Sara, kurią meistriškai suvaidino aktorė Eva Green, niekaip negali palikti gimtųjų namų, kad patenkintų savo ambicijas ir įgyvendintų seną svajonę.
Prancūzų astrofizikė Sara, turinti mažą dukrelę Stelą, paskutinę minutę pakviečiama prisijungti prie vienerių metų kosmoso tyrinėjimo programos „Proksima“ ir išvykti ekspedicijon į Marsą. Dukrą jai teks palikti globoti buvusiam sutuoktiniui, irgi astronautui (Larsas Eidingeris) ir išvažiuoti į iki šiol menkai tepažįstamą šalį – Rusiją, kurioje laukia plataus pobūdžio pasirengimas misijai. Ten ji susitiks su kitais kosminės programos nariais: amerikiečiu (jo vaidmenį įkūnija aktorius Matthew Dillonas) ir rusu (aktorius Aleksejus Fatejevas). Šiek tiek šovinistinių pažiūrų amerikietis džiaugiasi, kad su jais bus prancūzė (prancūzės – geros virėjos), o geraširdis rusas nuolat siūlo visiems pakelti taurelę.
Filme nėra sniego baltumo kosminių laivų, skrodžiančių Visatos erdves, nekalbama nei apie buvusius kosminius skrydžius į Mėnulį, nei apie nežinomąjį Marsą. Nevyksta čia kalbos ir apie kosmines varžytuves. Aktorė Alice Winocour pagrindinį dėmesį sutelkia į vienintelę komandos narę – astrofizikę Sarą. Būdama moteris, ji turi dirbti dvigubai daugiau ir sunkiau, kad įrodytų vyrams esanti verta kelionės į kosmosą. Tačiau ji privalės palikti savo mylimiausią žmogų pasaulyje – septynmetę dukrelę, taigi alinančias pratybas stengiasi suderinti su dėmesio skyrimu savo atžalai.
Režisierė filmavo realiuose Europos kosminės agentūros objektuose, daugiausia – Rusijos žvaigždžių miestelyje, į kurį rengtis kosmoso odisėjoms tradiciškai renkasi astronautai iš viso pasaulio. Taigi buvo filmuojama, dalyvaujant realiems mokslininkams ir techniniams įrenginiams. Filmo kūrėjos stilius – labai sausas, praktiškai dokumentalus: ji dėmesingai įsiklausydavo į ten dirbančių specialistų dialogus ir jų pasakojamas istorijas, kad juos panaudotų savo filmui. Į Marsą besirengiančių skristi astronautų aplinka pavaizduota labai natūraliai ir kasdieniškai. Sovietinių laikų maniera apstatytuose butuose gyvenantys kosmoso tyrėjai vienu metu bendrauja keliomis kalbomis, tarp jų ir rusų, geria degtinę, vaikšto apsipirkti į vietos parduotuvę. O užklydę į pastarąją, išvysta magnetukus su savo atvaizdais…
Kosminės dramos, kurias yra sukūrę vyrai, dažniausiai esti emociškai santūrios. Palikdami Žemę ir išskriedami į Visatos platybes, astronautai vyrai žemiškus rūpesčius tradiciškai palieka žmonų globai. Nemėgsta režisieriai vyrai nei jausmingų atsisveikinimo scenų, nei rodyti astronautus šeimos rūpesčių apsupty. Jie „nukerta“ visa, kas gali atitraukti stipriosios lyties atstovus nuo pagrindinės jų misijos užduočių. Tuo tarpu Alice Winocour – kitokia. Stilistiniame plane santūri, netgi sausoka, emociniame plane ji – jausminga. Juostoje atsispindi visas moteriškų nuotaikų spektras: kartėlis, atstūmimas, skriauda, susitaikymas su esama padėtimi. Ir, žinoma, visaaprėpianti motinos meilė dukrai. Astrofizikė Sara turi suderinti savyje racionalų darbinį pragmatizmą su emociniu šiltumu ir šeimos rūpesčiais. Režisierė parodo, kad moteris gali viską: ir sėkmingai realizuoti savo profesijoje, ir būti gera motina. Tiesa, visa tai labai nelengva ir brangiai kainuoja.
Evos Green herojė ne tik mėgina išlaikyti dvasinę pusiausvyrą sekinančioje kovoje už teisę būti pripažinta lygiaverte vyrų astronautų partnere, bet ir visomis įmanomomis išgalėmis dalyvauti dukters gyvenime. Įdomūs santykiai sieja astrofizikę Sarą su jos buvusiu sutuoktiniu. Tarp išsiskyrusių žmonių nėra įtampos, nėra konfrontacijos, į pirmąjį planą čia neiškyla priekaištai vienas kitam. Juntama, kad santuokinis ryšys buvo nutrauktas abipusiu susitarimu ir kad sutuoktinių pagarba vienas kitam yra išlikusi. Iš pažiūros išdidus ir arogantiškas buvęs Saros vyras puikiai supranta, ką tai reiškia – būti astronautu.
Į šį filmą galima pažvelgti ir kitu – atsisveikinimo su gyvenimu – rakursu. Herojė turi atsisveikinti su dukra, nes, kas nežino, koks finalas vis dėlto jos pačios laukia – su kosmoso išbandymais juokauti negalima. Ji turi save pratinti prie minties, kad, kaip besibaigtų ši epopėja jai pačiai, gyvenimas tęsis toliau. Filmo pabaigoje režisierė parodo realių moterų, kilusių į kosmoso platybes, fotografijas, tarsi užsimindama apie tai, kad prieš šaltą Visatos begalybę mes visi lygūs.
