Man kartais nutinka nubusti naktį ir stebėti, kaip galvoje žodis po žodžio, sakinys po sakinio dėliojasi rašinys, beveik nevalingai, kone per prievartą. Tuomet belieka arba atsikelti, įsijungti kompą ir jį užrašyti, arba mėginti numoti ranka, užmiršti ir toliau miegoti. Paprastai užmigti lengviau pavyksta prieš tai atsikėlus ir perkėlus rašinį į kompą, negu tiesiog mėginant užmiršti. Todėl dažniausiai taip ir pasielgiu.
Šitaip yra radęsi dauguma mano publicistinių rašinių, kurie kitaip iš viso neatsirastų. Nes dieną tokiems dalykams aš neturiu nei laiko, nei jėgų.
Šią naktį (2025.12.08), maždaug tarp 3 ir 4 valandos, kaip tik šitaip radosi ir šis. Žinoma, iš ryto aš jį darsyk perskaičiau ir, kaip visada, šiek tiek paredagavau (profesinis įprotis). Štai jis, ir daugiau nenoriu apie tai galvoti.
Jeigu šis judėjimas būtų už Tėvynę, aš šliaužte šliaužčiau, ropote ropočiau reumato susuktais sąnariais į jūsų mitingus, spindinčiomis nuo džiaugsmo ašarų akimis.
Žinoma, už Tėvynę, – sakysite jūs, – už ką gi dar?!
Už šikinę – ne už Tėvynę.
Jeigu sukiltumėt už Tėvynę, tai vienas pirmųjų reikalavimų Seimui būtų pašalinti iš lietuviško paso „tris raideles“ ir priimti vadinamąją latvišką asmenvardžių rašybos valstybės dokumentuose tvarką (pirmame puslapyje – lietuviškai, antrame – kad ir kokiais „originaliais“ rašmenimis, kad ir tibetietiškai). Priminsiu: už ją buvo surinkta per 70000 Lietuvos piliečių parašų, bet išdavikų užvaldytas Seimas pasiūlymo net nesvarstė.
Žinoma, sukilus už Tėvynę, kiltų daugiau svarbių reikalavimų, tarp jų – ir reikalavimas grąžinti laisvą žodį į LRT, kitados buvusį Lietuvos radiją ir televiziją, kuriame jis buvo išprievartautas ir užčiauptas iškart po Garliavos susidorojimo. Tuomet buvo išvaikyti geriausi žurnalistai, uždavinėję „per daug klausimų“, ir jų vieton pasodinti sukalbamesni, kurie „neklausinėja, ko nereikia“. Šitie dabar pirmi šaukia „už laisvą žodį“.
Taip pat turėtų kilti reikalavimas, kad Lietuvos televizija būtų matoma, kad Lietuvos radijo lietuviškas žodis būtų laisvai girdimas visoje Lietuvoje, visuose jos pakraščiuose, kur dabar jis priverstinai nutildytas ir išdavikiškai pakeistas svetimų valstybių radijais ir televizijomis svetimomis kalbomis.
Tarp reikalavimų būtų prisiminti ir nelietuviškai rašomi, iškraipyti Lietuvos vietovardžiai, ir „pliažas“ Lukiškių aikštėje – XIX a. sukilėlių nužudymo vietoje, ir Lietuvai mirtį nešanti nežabota migracija (pirma – trečdalio lietuvių iškeldinimas svetur, paskui – svetimtaučių kolonistų įkeldinimas jų vieton), ir daugelis kitų žingsnių, kuriais vienu po kito valdžią užėmę Tėvynės priešai bei išdavikai tolydžio ją paniekina ir žudo.
O, tai būtų tikras sujudimas, tikras Sąjūdis, išsiilgtas tautos Sukilimas vėl po trisdešimt metų, kurio užsiverkusi laukia mano širdis!
Bet kai už šikinę, tai nieko ir neišeis, kaip tik dar giliau į ją, motulę, sulįsti.
Autorius yra mitologas, religijotyrininkas, rašytojas, vertėjas.
Amžinas rinkėjų nusivylimas pačių kaip išmano išsirinkta valdžia. Ir niekas neišaiškina, kad žiemą žemuogių miške nebūna . Užtai visada yra kas kaltina žmonių išrinktus žemuogių rinkėjus, ir už tai kad nemoka ieškti ir už tai kad ką radę patys ir suvalgo
Ironiškiausia, kad vakarykščių žodžio laisvės atseit gynėjų mitinge nebuvo nei vieno plakatėlio, smerkiančio Ulbinaitės „kūrybą” seime.
Geras dalykas tie sapnai, ypač kai jie rožiniai. Plauki Vilnele, dairaisi į krantus ir… matai, kaip ta poetė 1944 m., ne, ne Tėvyne, o šikynę, kurią „mylime labiau mes už gyvenimą“! Perfrazavus.
O pradėčiau ne nuo trijų raidžių, bet nuo Daukantūros Vincuko, kuris pasirašė „LR Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo“ (Nr. I-1571) pakeitimo įstatymą Nr. XIV-2695 (2024 06 06), kuriame 13 str. 2 dalies formuluotė buvo papildyta dviem žodias „atviru balsavimu“, kurių nebuvo ankstesnėje redakcijoje ir skamba taip: „LRT generalinį direktorių viešojo konkurso būdu 5 metams į pareigas skiria ir iš pareigų atleidžia Taryba atviru balsavimu“…
Jo Ekscelencija parodė ne tik visišką nekompenenciją įstatymdarystėje, bet tuo pačiu pavertė LRT Taryba beverčiu priedėliu, naudingu toje citadelėje tiek pat, kiek ir šuns penkta koja.
Toliau toje pačioje dalyje skelbiama: „Nesurinkus reikiamo balsų skaičiaus, rengiamas naujas konkursas“. Deja, naujo viešojo konkurso nebuvo, tiesiog, balsavo ir antrą kartą už tą pačią kandidatę, ir trečią kartą, kol privertė Tarybos narius balsuoti „teisingai“.
Taigi, kad ir kiek G. Nausėda daužytų sau į krutinę ir tvirtintų, kad jis myli socialdemokratus, o ne konservatorius, būtent jis padarė viską, kad konservatorių ir D. Grybauskaitės statytinė toje LRT įsitvirtintų nepajudinamai.
Kaip ten sako?! „Pagal Jurgį ir kepurė!“ – kokie patarėjai, toks ir Prezidentas. Iš socialdemokratų liko tik „sosal-domkrata“ (čia lotiniškai), beje, ką rodo ir šios dienos pranešimai, kad LRT įstatymo pataisos atšauktos, bus rengiamos naujos. „Kon–sterva“ (čia jau graikiškai) triumfuoja!
Kokie šaunūs kauniečiai sugabę vieną žudiką…
O kur tas šaunumas prieš neomakrsizmą… prieš naująjį lietuvių ir Lietuvos pavergimą, a?
O dabar minusinkite…
Žmonėms visada reikėjo duonos ir žaidimų, bet ne tiesos, ne teisingumo, ne tikrumo.
Būtų keista, jeigu kas ryžtusi šiems vėmalams duoti atkirtš.
Viskas, kas prasideda nuo š…, ypač krūta. Va taip reikia rašyti, kaip į intelektualus pretenduojantis autorius…
Puikus straipsnis, visada malonu skaityti ir klausytis autoriaus.