Esu pokario vaikas. Tik iš patyliukais tartų tėvų pasakojimų žinojau, kad „prie Smetonos“ gyventi buvo gerai, o štai kai atėjo rusai, gyvenimas daug kam apsivertė aukštyn kojom. Tas kalbas paįvairindavo liaudišku intarpu: užėję sovietų kareiviai apdergė visus pašalius, o po metų įžengę vokiečiai pirmiausiai ėmė statyti tualetus.
Pirmoji sovietinė okupacija buvo brutalus rankų išsukinėjimas lengvapėdišką neutralitetą paskelbusiai lietuviškai valdžiai. Kažkada rašiau, kad iš esmės visos Lietuvos vyriausybės buvo „lepšės“, nes nesugebėjo organizuoti nors menkiausią pasipriešinimą, o ieškodamos užuovėjos dviejų agresyvių jėgų rinkosi tai vieną, tai kitą. Bet šiandien apie tai postringauti lengva, nes ano meto aplinkybės buvo kur kas rūstesnės.
1939 m. spalio 10 d. pasirašius Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, tapo aišku, kad Maskva skubės užsitikrinti SSRS vakarinių sienų saugumą. Ji turėjo kaip nors užbaigti Žiemos karą su Suomija, o 1940-ųjų birželio viduryje naciai įžengė į Paryžių. Jau prieš tai prie Lietuvos sienos buvo sutelkta apie 221 tūkst., kareivių ir karininkų. 30 tūkst. jų pagal sutartį Lietuvoje buvo dislokuota dar 1939 m. rudenį, tad dabar reikėjo mažiausios dingsties, kad dar apie 100 tūkst. įžengtų per sieną. Ją surasti nebuvo sunku: Sovietų Sąjunga apkaltino Lietuvą tariamai grobiant raudonarmiečius ir taip sulaužė sutartį.
Toliau okupacijos režimas ėmė riedėti visu smarkumu. Lietuvos karinė žvalgyba nustatė, kad 1940 m. birželio 11 d. Maskva jau buvo parengusi okupacijos planą. Formaliai teliko Vilniui pateikti ultimatumą, ir vėlų birželio 14-osios vakarą jis buvo gautas. Iki paryčių posėdžiavusi Lietuvos vyriausybė balsų dauguma nutarė pakelti rankas, tik prezidentas Antanas Smetona siūlė atmesti ultimatumą ir ginklu priešintis agresijai, tačiau dauguma Vyriausybės narių ir į posėdį iškviesti kariuomenės vadai atmetė ginkluoto pasipriešinimo galimybę. Nusprendus nesipriešinti, buvo laikoma, kad ultimatumas priimtas.
Jau birželio 15-osios popietę, apie 15 val., Raudonosios armijos daliniai įžengė į Lietuvą. Pirmiausia jie įsiveržė į Lietuvos teritoriją netoli Eišiškių, užpuolė Švenčionėlių pasieniečius, pagrobė Vilniaus ir Alytaus pasienio barų policininkus, apšaudė pasienio policijos sargybos būstinę Ūtoje. Žuvo policininkas Aleksas Barauskas – pirmoji okupacijos auka.
Lygiai po mėnesio, 1940-ųjų liepos 14–15 d., okupantai su lietuviškaisiais kolaborantais surengė vadinamuosius rinkimus į Liaudies seimą. Inžinierius, istorijos analitikas Kazys Blaževičius laikraštyje „XXI amžius“ išsamiai aprašė šį prieš spektaklį. „Rinkimų generaliniu režisieriumi buvo „tautų tėvas“ Stalinas, jo asistentais – Kremliaus emisarai Dekanozovas ir Pozdniakovas, pagrindiniais „aktoriais“ – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečys Gedvilas, Petras Cvirka, Povilas Pakarklis ir kiti okupantų pastumdėliai“, – rašė autorius.
Sovietiniu įpročiu paskelbta, kad rinkimuose balsavo 99,16 proc. rinkėjų. Į Liaudies seimą išrinkti 79 deputatai, kurių nemažai, anot K. Blaževičiaus, į kandidatų sąrašą buvo įrašyta netgi be jų žinios. Netrukus šie ir kiti palaižūnai, kurių nemažai buvo ir iš žinomų intelektualų bei rašytojų gildijos, skubėjo parvežti „Stalino saulę“, nušvitusią naujais trėmimais, kankinimais, žudymais…
Ne kartą teko girdėti: kam prisiminti šiuos prieš 85 metus nutikusius kataklizmus? Manau, kad būtent šiandien, kai šalia Lietuvos sienų naujai atgimęs „stalinukas“ nori sunaikinti nepriklausomą valstybę ir žudo savo brolius slavus, mums reikia mokytis priešo scenarijų. Juk nepaisant laiko skirtumo jie tokie panašūs… Tariamai pratyboms pasienyje sutelkia milžinišką kariuomenę, surengia provokaciją, Putinas skelbia, kad Lietuvoje engiami rusakalbiai, kuriuos reikia ginti, dar pagrindžia istoriniais prasimanymais, kurie įtikina Vakarus, ir štai mūsų miestų gatvėse kai kas atėjūnus pasitinka su gėlėmis…
Juoda menamų įvykių eiga. Kai kas sakytų, jog tas apžvalgininkas išprotėjo. Anais 1940-aisiais žmonės irgi patikėjo, kad vienintelis išsigelbėjimas nuo artėjančių baisiųjų nacių – rusiškasis okupantas. Atsiranda koks tūlas Justas Paleckis, kuris pirmajame Liaudies seimo posėdyje ragina „paduoti ranką broliškai Tarybų Sąjungai“, t. y. Rusijai, ir jos ‚klestėjimo garantui draugui Stalinui“, t. y. Putinui…
Viskas paprasta. Paruoštukai Kremliuje yra. O ar mes mokomės iš praeities pamokų?
Kada pagaliau bus užblokuoti to „prašaliečio” rašinėjimai?
Česlovas Iškauskas savo straipsnelyje „patriotiškai” rašo – ” Esu pokario vaikas. Tik iš patyliukais tartų tėvų pasakojimų žinojau, kad „prie Smetonos“ gyventi buvo gerai, o štai kai atėjo rusai, gyvenimas daug kam apsivertė aukštyn kojom…”..
Paskaičius koks Iškauskas buvo „pokario vaikas”, tiesa, straipsnelyje „pamiršo” paminėti kuo buvo jo tėvai, kurie jam sakė, kad prie Smetonos buvo geriau, belieka „kukliai” pastebėti, kad posakis – ” KGB – istai buvusiais nebūna” -, taip pat tinka ir tarybines fufaikes į amerikinių indėnų labdarinius indėnų mokasinus pakeitusiems buvusiems profesionaliems tarybiniams propagandistams..
Iškauskui belieka priminti, kad kai buvo jo tėvams prie Smetonos „geriau”, 1 milijonas tautiečių, beje, kaip ir šiais eurosojūziniais „nuostabiais” laikais, išvažiavo ieškoti pramitimo į Europą ir JAV. Vieni užsidirbę pinigų grįždavo, kiti ne… Man geriau nei reikia „žinoma” ūkininkų šeima, kuri gal 1938 nusipirko žemės darbams net traktorių, kaupė pinigus ir pirko net plytas ūkinių pastatų statyboms, iš 5 vaikų tik 1 sūnų tegalėjo „išleisti” į mokslus, baigė Kaune aukštuosius žemės ūkio agronomijos mokslus.. Visi kiti vaikai tebaigė Smetoninius 4 skyrius ir dirbo savame ūkyje… Tiesa, pranūzų kalbos mokytoja, kuri baigė mokslus Smetonos laikais ir kelis metus prieš karą smetoninėje gimnazijoje pamokytojavo pasakojo, kad jos šeima viską išleisdavo jos mokslams, todėl „noramlioms” merginoms ištekėjimui už padoraus jaunikio, merginai privalomui kraičiui pinigų neturėjo.. Taip pat ši mokytoja, paklausta apie tuometinį gyvenimą, sakė, kad jos pranūzų kalbos mokytojos atlyginimas buvo toks, kad gyvendama normaliai ji per 4 darbo metus „susikrovė” pati sau gerą kraitį, su kuriuo galėjo pretenduoti gauti padorų jaunikį…
Iškausko pasakojimą apie tai, kaip tarybiniai okupantai pagal su Lietuva sudarytą sutartį, kurioje buvo numatyta Lietuvos teritorijoje už dovanojamą Vilnių Sovietų trys ar penkios karinės bazės, ” grobė” Lietuvą, „užpuolę” Eišiškes tenka palikti nuo 2014 laukiantiems ir niekaip nesulaukiantiems kada „rusas vėl eis okupuoti”, prasidės „žutbūtinės kovos”, kaip jau buvo po 1939 metų spalio mėn. pasirašytos Lietuvos Sovietijos tarpusavio bendradarbiavimo sutarties, kurios kulminaiaj buvo Smetonos bėgimas per upelį „už kordono”…, gausiems šiandieniniams „didingos Lietuvos istorijos” rašytojams….
prašalietis skleidžia melagienas, turbūt yra ligonis. Užjaučiu.
Lansberginio durnių laivo darželio virtuvės darbuotojos baltą chalatą spėjęs užsivilkti „psicho analitike”, laikas būtų tokiems „psicho intelektualams” vietiniams skaityti pramokusiems runkeliams kokio „prašaliečio” paskleistas „melagienas” pacituoti, o šalia „melagienos” parašyti savas „tiesas”, kad ir beviltiškai „talentingas”,bet matematikos nemokantis jaunimas pamatytų kuo skiriasi „tiesos nuo melagienų”….
Lietuva 1939 m. spalio 10 d. pasirašiusi Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, tiesiogiai nukreiptą prieš Vokietiją, kažko daugiau iš jos tikėjosi arba norėjo. Atmetusi jos pasiūlytą sąjungą pasirinko Stalino Rusiją ir po to pyksta, kad vokiečiai čia netinkamai elgėsi, kontroliuodami čia užimtą Sovietijos teritoriją. Statė tualetus ir taip toliau. Tualetų problema ir šiandien sunkiai sprendžiama, o kur išpręsta – nemokama tualetais tinkamai naudotis. Mokykla ir univerkės neišmoko tautiečių tinkamai naudotis tualetais. Tereikia pasižvalgyti po viešuosius kai kurius tualetus ir prekybos centruose, ir pamatysime, ką mes juose išdarinėjame po barbarizmo avanso 1945 metais. Apie tą avansą parašyta puiki knyga – Advance to Barbarism. Šiaip jau Kaizeris vertė tuos tualetus statytis.
Atrodo, ir šitas dirba bibliotekoje.
Na, tuomet buvome vienui vieni ir kokia bus toji okupacija nebuvo dar aišku. Gal iš tikro „gudru” buvo nesipriešinti ir susigūžus laukti neišvengiamo vokiečių rusų karo ir rezultatų ? Kas dabar įdomu, tai kaip ir anuomet paaštrėjusi savos valstybės ir valdžios – ir ES – kritika. Anuomet tuo viešai užsiėmė iš pogrindio komunistų pavairuojama „pažangi” (t.y. kairioji) lietuvių inteligentija. O dabar – tik nuverčiame vieną valdžią, nes, matote, kita blogesnė tikrai nebus, ir jau verčiam vos išrinktą tą kitą. Ir vėl pasidrąsindami, kad blogesnės išsirinkti negalėjome.
Tada internaciukai (bolševikų arba komunistinis socialistų internacionalas) buvo pogrindyje, o šiandien visur ir viskame – oligarchijoje. Laukia išvadavimo. Kuo daugiau konservatorių svetelių į Lietuvą atkeliama – tuo labiau Maskva klykia per Pirmąjį kanalą, kad jų teisės pažeidinėjamos ir diskriminuojami, ir reikia kuo greičiau juos vaduot iš lietuvių jungo.
Tikrai faktas, kad visus rusus artimame užsienyje Maskva (konkrečiai buvęs prez.Medviedevas) laiko Rusijos nuosavybe ir pasiruošusi juos „ginti” net jiems to neprašant. Žinant tą, prisileisti rusų (bielorusų) į Lietuvą tikrai nebuvo išmintingiausias Šimonytės Vyriausybės pasirinkimas.. O Socdemai aišku tokių klaidų netaisys.
Lygiai taip kadais Lenkija gavo Karo garantiją Londone 1939 metų kovo pabaigoje ir buvo padovanota Stalino Rusijai, jau nekalbant apie mus.