Seniai įrodyta, kaip lietuviai mėgsta skandaliukus. Tai toks saldumynas, kaip sako viena moterėlė, kad iš paties ankstyvo ryto laukiu žinių apie Palucką, jog net pamirštu kavą… Bet šįkart ne apie premjero menamas aferas, nors jomis užgožtas visas eteris, spauda ir diskusijų erdvės.
Vos socialdemokratams atėjus į valdžią kilo naujas „kibišas“ dėl Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos bei jos sutuoktinio buvimo Lietuvoje. Pradėta kurti nepakantumo Lukašenkos priešininkams atmosfera, kurią lydi raginimai atgaivinti santykius su jo režimu, atsiprašyti „batkos“ už trąšų gabenimo apribojimus, už sankcijas ir apskritai apglėbti jo masyvius pečius draugystei ir klestėjimui, kaip beveik prieš 16 metų darė tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Na, gerai, tuomet buvo kiti laikai: Lukašenka flirtavo su Vakarais, papildavo kritikos Maskvai ir nevengdavo atvykti į įvairius forumus Vilniuje. 2020-ųjų rugpjūčio rinkimai bei protestų malšinimas, 2022 m. vasario Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą iš esmės pakeitė mūsų santykius.
Opozicija ir šiaip eiliniai protestuotojai buvo sukišti į kalėjimus, o „batka“ tapo Putino kišeniniu pagalbininku. Jo oponentai arba patupdyti už grotų, arba turėjo pasitraukti iš šalies. Netrukus sukaks penkeri metai, kai į Vilnių atvyko baltarusių opozicijos simboliu vadinama Sviatlana Cichanouskaja, o netrukus aplink ją susibūrė opozicionierių štabas. Tuometinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius taip apibrėžė netrukus 53-jų sulauksiančios S. Cichanouskajos statusą: „buvusi kandidatė į prezidentus, viena iš opozicijos lyderių“.
Ar galėjo Vilnius pasielgti kitaip?
Narystė tarptautinėse struktūrose, įsipareigojimai joms, visuotinai pripažintų vertybių laikymasis, tiesiog moralinis dėmuo neleido nepadėti aršaus antiliaudinio režimo kritikams. Jeigu išvykę opozicijos veikėjai būtų likę Minske, jų laukė toks pat likimas, kaip kai kurių jos lyderių, pavyzdžiui, Alesiaus Beliackio, Mykolos Statkevičiaus ar vos 43-jų metų Maryjos Kalesnikovos, kurios gyvybė kalėjime kybo ant plauko. Gi istorikai, ginčydamiesi dėl Antano Smetonos pasitraukimo, primena kur kas senesnius pavyzdžius: ar pasitraukusių iš šalies likimas nebūtų buvęs toks pat kaip po Baltijos šalių sovietinės okupacijos iškart suimtų Estijos ir Latvijos prezidentų K. Petso ir K. Ulmanio: vienas jų tremtyje buvo suluošintas, kitas kalėjime susirgęs dizenterija mirė Turkmėnijoje…
Atsibudo ne tik visokie marginaliniai veikėjai
Taigi, dabar atsibudo ne tik visokie marginaliniai veikėjai, bet ir save laikantys politologais ar „infliuenceriais“. Jie išsijuosę skleidžia iš kažkur išgraibytas žinias, esą Lietuvai milijonai švaistomi S. Cichanouskajos išlaikymui, kad iš to jokios naudos, kad jos koordinacinėje taryboje – krūva neaiškios reputacijos veikėjų, kai kurie jų pas Lukašenką tardę protestuotojus, todėl vadinami „gestapininkais“, kad kai kas iš jos rekonstravęs Rusijos FST būstinę ir t. t.
Vienoje garsios veidaknygės paskyroje randu komentarą, kad „ši ponia buvo Baltarusijos „kagėbė“ įstumta pro Lietuvos sieną, o visą praėjusią kadenciją buvęs užsienio reikalų ministras G. Landsbergis ją globojo, kaip savo motiną…“ O vienas buvęs ministras tėškia: Cichanouskiai „atsikerpa dalį Lietuvos teritorijos“…
Į šią karuselę įsijungia ne tik marginalinės „nuomonės formuotojai“, bet ir politikai. Antai Seimo narys Vytautas Sinica kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Kęstutį Budrį prašydamas panaikinti akreditaciją S. Cichanouskajos vadovaujamai „Baltarusių demokratijos atstovybei“. Esą ji neįvertina Lietuvos svetingumo ir grasina jos nacionaliniam saugumui, skelbdama litvinizmo idėjas, savindamasi lietuvišką Vytį ir kitus simbolius, o jos po penkerių metų kalėjimo į Vilnių atvykęs vyras Sierhiejus ragina Lietuvoje kurti „alternatyvios Baltarusijos“ bazę arba baltarusių „autonomiją“.
Primenamas jo pritarimas Krymo aneksijai, kai 2017 m. lankėsi pusiasalyje. Tuo metu Sviatlanai primetama neaiški pozicija dėl Krymo: kažkada portalui Meduza.io ji sakiusi, kad „juridiškai Krymas yra ukrainietiškas, o faktiškai – rusiškas“.
Staiga nauda tautai susirūpinusiems pragmatiškais tapusiems Baltarusijos opozicijos kritikams verta priminti tik vieną faktą, kurį neseniai, remdamasis portalo LRT.lt tyrimu, aprašė svetainė Zerkalo.io, atsakydama į dar 2021 m. Remigijaus Žemaitaičio paskleistą melagieną – neva S. Cichanouskaja gauna 35 tūkst. eurų rentą kas mėnesį.
Jo biuro atstovė A. Krasulina sako, kad tokie tvirtinimai ateina iš Maskvos ir Minsko, ir patikslina, kad Lietuva iš biudžeto neapmoka 30–40 biuro savanorių išlaikymo, o lėšos gaunamos iš ES fondų ir aukų.
Pagal Lietuvos registro duomenis, 2023 m. biuro kaip juridinio asmens pajamos sudarė 122 929 eurų, tai yra, apie 10,2 tūkst. per mėnesį. Lietuvos diplomatinės tarnybos teikia logistikos pagalbą, kai vyksta tarptautinės kelionės, rašo Užsienio reikalų ministerijos portalas.
Kodėl esame tokie nesvetingi? Ar pamiršome savo emigracijos patirtį?
Okupacijos laikais 3 milijonų Lietuvą rusina iš 150 milijoninės Rusijos siunčiami blogi rusai , o gerais, nepriklausomais laikais – iš blogos Rusijos bėgantys geri rusai
„kilo naujas „kibišas“ dėl (…) atsiprašyti „batkos“ už…“
Rusicizmai kabutėse. Kaip šunšūdžiai plastikiniuose maišeliuose. Labai higieniška.
kibišas – ne rusicizmas. „Kibis, kibišas” – dagys, kuris prikimba…
Vadinasi, cituotas sakinys reiškia „kilo naujas dagys“?
Paieškokite internete žodžio „kipiš“ (su p) kirilica (кипиш) ir viskas paaiškės.
Kibis ne dagys, bet varnalėša.
Zodynas.lt:
kibìšas. kibis:
1. Jūsų visi patvoriai kibìšų pilni.
2. Kibìšai auga iš godlapių, kimba į drabužius. Par krūmus eidamas, kad prisivėliau kibìšų.
Mums nereikia jokio apsišaukėlio Žemaitaičio, kaip liberoidinių konciervų ar LDDP agento. Mums užtenka, kad baltarusiai net „laba diena“ pasakyt lifte negali, atsikraustę į Vilnių. Per juos Vilniaus rusakalbiai, tie kurie iki karo Ukrainoje mokėjo, nustojo lietuviškai kalbėti. Ir kas tie marginalai? Tie, kurie neišsilaikė Makslinio Kamunizmo egzo Kapsukėje ar Makslinio Kavido ir nebuvo Bolševikų partijos nariais? Mes esame – Respublika, o ne LDK (Žečpospolita – lietuvių buvęs pragaras) be Lietuvių kalbos ir lietuviškos beveik kultūros, kuri kažkaip išsilaikė, galėjo būti, sakykime, Albertinoje, o ne Vilniuje. Vilniuje lietuvių darbininkai priversti rusiškai kalbėt, nemanot? Kam ta dvejopų standartų manija reikalinga ir kitos sureligintos ar nesureligintos mitomanijos? Lietuviams labai nesaugu Vilniuje, o nakčia net pavojinga. Kur dingo lietuviai Gudijoje ir Lenkijoje? Kodėl mes privalome nunykinėti, o mūsų buvę pavergėjai, okupantai, kolonizatoriai, aneksuotojai tik daugėti, prisidengus nežinia kuo?
Na ir nusipezėjai…
Jūs marsietis? Ufonautas?
Svetingumas lyderiams – vienas dalykas. Svetingumas visiems nepatenkintiems Lukašenkos ar Putino režimais, .ypač ilgalaikis svetingumas , reiškia Lietuvos rusinimą, jei atsižvelgti kiek yra nepatenkintų 10 milijoninėje Baltarusijoje ir 150 milijoninėje Rusijoje. PRIEVARTINIS 50 metų trukęs rusinimas gauna keistą, paradoksalų tęsinį, bet tai vis viena rusinimas Vilnius vėl kalba rusiškai. Tegu tarp tų kalbančių nėra Lietuvos priešų, tik simpatikai, pats rusinimas akivaizdus. Pamokyti juos lietuviškai ir problemos neliks? Ne, ji liks, tik mažiau akivaizdžiu pavidalu..