Rodas Dreheris
Liberalai loja, bet istorijos karavanas juda toliau.
Žinia, kad Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas netrukus susitiks Budapešte į viršūnių susitikimą dėl Rusijos ir Ukrainos karo užbaigimo, žymi diplomatinį Vengrijos premjero Viktoro Orbano triumfą.
V. Orbanas – bene vienintelis pasaulio lyderis, kuriuo pasitiki ir JAV, ir Rusijos prezidentai. Jis taip pat yra vienintelis Europos vadovas, nuo pat 2022 m. karo pradžios nuosekliai siekęs taikos ir blaiviai vertinęs beviltiškas Ukrainos pergalės prieš Rusijos karo mašiną perspektyvas.
Ne todėl, kad Orbanas ar vengrai ypatingai mylėtų Rusiją. Budapešte sunku rasti žmogų, pamiršusį 1956-uosius ir keturis dešimtmečius trukusią sovietinę nelaisvę. Veikiau todėl, kad Orbanas yra geopolitinis realistas, nepasidavęs Vakarų valdančiųjų sluoksnių sentimentaliam triumfalizmui.
Nors Donaldo Trumpo pozicija Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu pastaruoju metu buvo nepastovi, neįsivaizduojama, kad prezidentė Kamala Harris atvyktų į Budapeštą kalbėtis apie taiką. Harris, kaip ir dauguma oficialiojo Vašingtono, tebėra įstrigusi pasenusiame neoliberaliame pasaulio matyme, kuriame Vakarai sau priskiria teisę diktuoti sąlygas visiems kitiems ir turi galią tai įgyvendinti.
Karas Ukrainoje atskleidė Vakarų galios ribas. Nors be Vakarų ginkluotės ir karinės paramos Ukraina būtų seniai pralaimėjusi, šis karas vis dėlto tapo rimtu smūgiu Vakarų patikimumui.
Griežtos ekonominės sankcijos Rusijai po invazijos neprivertė V. Putino atsiklaupti. Priešingai – jos paskatino Maskvą kurti karo ekonomiką, ieškoti sankcijų apėjimo būdų ir glaudžiau bendradarbiauti su Kinija. Dabar BRICS šalys tampa realiomis varžovėmis Vakarų vadovaujamai pasaulio ekonominei tvarkai.
Tuo pat metu Europos ekonomika smarkiai susilpnėjo dėl karo padarinių. Po to, kai D. Trumpas pareiškė, jog JAV nori atsitraukti nuo konflikto, Europos lyderių pažadai tęsti paramą Kyjivui tapo liūdnu pokštu: Europos kariuomenėms trūksta ir žmonių, ir ginkluotės, kad galėtų atlikti reikšmingą vaidmenį ginant Ukrainą – ir visi tai žino.
Vis dėlto JAV ir Europos pagalba užkirto kelią Rusijos pergalei, nors ir milžiniška kaina Vakarams, kurie tam tikru mastu patys išprovokavo konfliktą, siekdami išstumti Ukrainą iš Rusijos įtakos sferos. Kaip teigė Johnas Mearsheimeris, nors Rusija neabejotinai pradėjo šį karą, ji tai padarė norėdama apsiginti nuo NATO ir ES bandymų įtraukti Ukrainą į Vakarų orbitą. Karas nuniokojo Ukrainą ir Rusijai kainavo didžiulius žmogiškuosius nuostolius.
Niekas nelaimi, kol šis karas tęsiasi. Europa ypač suinteresuota, kad taikos susitarimas Budapešte būtų pasiektas. JAV viceprezidentas J. D. Vance’as dar šių metų pradžioje Miuncheno saugumo konferencijoje išdėstė priežastis, kodėl.
Vance’as sakė Europos saugumo elitui:
„Tikiu, daugeliui Europos piliečių – vis mažiau aišku, dėl ko jūs iš tiesų kovojate. Kur yra pozityvi vizija, kuri įkvepia šį bendrą saugumo susitarimą, laikomą esminiu?“
Ir pridūrė:
„Negali būti tikro saugumo, jei bijote balsų, nuomonių ir sąžinės, kuri vadovauja jūsų pačių žmonėms. Dabartinė Europos krizė – mūsų pačių sukelta krizė.“
Šie žodžiai buvo sutikti priešiškai – net vienas konferencijos šeimininkų, vokietis, susigraudino iki ašarų – tačiau tai buvo skaudi tiesa, kurią Europa turėjo išgirsti. Europos valdančioji klasė išgyvena legitimumo krizę, kurią daugiausia lemia nesugebėjimas pažaboti migraciją – rimčiausią iš kelių veiksnių, griaunančių žemyno socialinį audinį.
Šią savaitę Prancūzijoje žinomas teoretikas ir saugumo ekspertas Thierry de Montbrial išleido knygą „Prancūzija: šokas arba žlugimas“ (France: Le Choc Ou La Chute), kurioje teigia, jog šalis susiduria su visapusiška krize, kurios lyderiai negali ar nenori spręsti.
Dubrovnike vykusiame Europos konservatorių susitikime De Montbrialis pabrėžė, kad šios krizės esmė – Europos tikėjimo savimi ir savo istorija praradimas. Jo teigimu, kultūrinis karas greitai gali peraugti į pilietinius konfliktus, o be radikalių reformų Vakarų Europa susidurs su vidiniu smurtu, kokio nematė nuo Antrojo pasaulinio karo.
Montbrialio žinia sutampa su Vance’o perspėjimu: tikrasis Europos karas – ne Ukrainoje, o jos pačios viduje, kur vis daugiau gyventojų praranda tikėjimą institucijomis ir kantrybę migrantų atžvilgiu. Rusijos ir Ukrainos taikos susitarimas leistų ES lyderiams sutelkti dėmesį į šias vidaus problemas.
Vis dėlto vargu ar jie pasinaudos tokia galimybe. Europos ir JAV senasis elitas vis dar atkakliai atsisako matyti laiko ženklus. Vokietijos ir Prancūzijos pagrindinės partijos tebemano, kad gali dirbtinai išlaikyti „kordoną“ prieš vadinamuosius kraštutinius dešiniuosius, tokius kaip Alternatyva Vokietijai ar Nacionalinis susivienijimas. Dėl to Prancūzija faktiškai politiškai paralyžiuota, o Jungtinėje Karalystėje tiek leiboristai, tiek toriai laikosi tik dėl to, kad Keiras Starmeris neprivalo skelbti rinkimų iki 2029 m.
Valdančioji klasė tebemano, kad gali valdyti situaciją ribodama informacijos srautus – pasitelkdama tokias priemones kaip Skaitmeninių paslaugų aktas ir kiti neliberalūs mechanizmai. Tačiau tai neveiks.
Tuo metu JAV apžvalgininkas Davidas Brooksas – tipiškas isteblišmento barometras – neseniai žurnale The Atlantic, tarsi oficialiajame Vašingtono parapijos biuletenyje, paskelbė ilgą esė, kurioje ragina kurti masinį pasipriešinimo judėjimą Donaldui Trumpui ir „neliberalinei autokratijai“.
Brooksas – protingas ir padorus žmogus – vis dėlto nesupranta, kad Trumpo iškilimą nulėmė būtent jo atstovaujamos klasės nesėkmės. „Aplink save matau pilietinius lyderius, bijančius pasakyti, kas jiems iš tiesų rūpi“, – rašo jis, nesuvokdamas, kad MAGA judėjimas kilo kaip protestas prieš neliberalią autokratiją, primestą per „Didįjį pabudimą“ 2013–2024 m.
Jau dešimtmetį Vakarų visuomenėse žmonės bijo kalbėti, kad nebūtų pasmerkti kaip „rasistai“, „seksistai“ ar „homofobai“. Dar blogiau Jungtinėje Karalystėje ir Europoje, kur kritinė nuomonė gali sulaukti policijos vizito ar teismo už „neapykantos kalbą“.
Trumpo, Putino ir Orbano pavardės transatlantinio elito akyse simbolizuoja blogį. Tad nenuostabu, jog liberalūs komentatoriai iš nevilties grieš dantimis, jei iš „fašistine“ vadinamos Vengrijos ateis tikras taikos susitarimas.
Ir vis dėlto Budapeštas – vienas iš nedaugelio Europos didmiesčių, kuriame moterys gali saugiai vaikščioti vienos net naktį, nebijodamos migrantų smurto.
Ironiška, bet šis ruduo gali tapti taikos laikotarpiu, kuriam vadovauja labiausiai netikėtas taikdarys – Donaldas J. Trumpas. Kaip tai turi erzinti kairiuosius: Trumpas ir Orbanas – ant šio siaubingo karo pabaigos slenksčio.
Na ir tebūnie. Kaip sako senas arabų posakis: liberalai loja, bet istorijos karavanas juda toliau.
Rodas Dreheris – The European Conservative apžvalgininkas ir kasdienio naujienlaiškio Rod Dreher’s Diary autorius.
europeanconservative.com
Žmonės,kaip vanduo gyvybės nešėjas jei randa tarpus,tuščias erdves ten ir subėga,suteka.Negalima tikėtis,kad vienam indui pilantis per kraštus vanduo nenubėgs į pustuštį nusekusį,išdžiuvusį indą.Senstančios tradicinės Europos pamatai skyla,gyvybinis potencialas slūgsta,senka,krenta,mažėja.
Kai Europa kariavo 2 pasaulinius karus, niekas jos nevadino senstančia impotente.
Mano močiutė aa taip pat buvo graži prieš 90 metų ir diedukas turėjo visus dantis.
Negalvojau, kad čia rasiu „ne tak vsio odnoznačno” tematikos, jūs dar Andriaus Martinkaus „tradicionalisto mintis” pradėkit kelti jei jau taip, o tas europeanconservative aplamai FSB rezidentūra trenkia. Nesu kažkoks liberalkonservų fanatikas, kuris dėl kiekvieno nukrypimo nuo partijos linijos isterikuoja, bet savo mėgstamas portale šito vengriško šūdo nei matyt, nei skaityt nenoriu.
Jeigu Orbanas teisus dėl migrantų, tai pagal Autorių Orbanas automatiškai teisus ir dėl rusų agresijos. Nors matosi kad Autoriui iš tikro rūpi tik Europos migrantai, o Ukrainą jis lengvai gali atiduoti Rusijai, o Rusiją nors ir Kinijai
Europa priima migrantus kaip vargšelius, kuriais nepasirūpino nei jų tėvynė, nei tikri tėvas ir motina. O reikia sakyti , jūs esate agresoriai ir kolonistai, o jūsų vargų priežastis – besaikis dauginimasis planetos skurdo regionuose. Kreipkitės su pretenzijomis į lengvabūdžius, ir dėl to negailestingus, tėvus, o mus palikite ramybėje, mes turime rūpesčių ir be jūsų. Ir sakyti reikia garsiai, iš JT tribūnos, ir kartoti , kartoti..
Migrantų antplūdį Europoje reikia sieti su besaikiu žmonių dauginimusi didžiausio pasaulinio skurdo regionuose. Skurde pasidauginę teisėtai nori iš skurdo išbristi, bet tai būtų susiję su keliskartiniu vartojimo ir gamybos augimu pasaulyje , kada ir prie dabartinio lygio ekologinė planetos būklė ties paskutine riba. Negi tik tokiu būdu, per ekologinę katastrofą , protingas žmogus, homo sapiens, gali sumažinti žmonių perteklių planetoje?
… Tik paskelbusi pasauliui apie agresyvaus ir nestabdomo žmonių dauginimosi grėsmę planetai, Europa gali atgauti iniciatyvą migracijos klausimu ir pasaulinių gimstamumo mažinimo programų vykdymui
Sieti pirmiausia visgi reikia su politika ir karo nugalėtojais, kad tai daugiau nebepasikartotų, o kartotis gali, jei nepakeisi europiečių ne europiečiais. Jei lietuvių gudais nepakeisi arba pakistaniečiais, bangladešiečiais ir t.t. Kad taip bus – aiškai buvo parašyta 1945 metais. Skaitykite „Barbarizmą avansu”. Kapsukiečiai neskaito – tik mokslinius laipsnius skina runkelių ir moksliuku (zubrylų) sąskaita.
Nors į galą matosi kas jam labiau rūpi : Taika Ukrainoje ar migrantų ir pasidavimo ideologijos pergalė Europoje. Taiką Autorius pasiryžęs priimti Rusijos sąlygomis, jei tai padėtų Europai sutvirtėti migracijos fronte. Bet kodėl turėtų padėti? Taika Ukrainoje , padiktuota diktatoriaus Putino , taikingai Europai nuolankiai nusileidžiant , tik dar labiau būtų išryškinusi dabartinės Europos silpnumą abiem frontais. Ir padidinusi fašisto Putino apetitus siekti iš demokratinės Europos daugiau nuolaidų . Žodžiu, situacija darytųsi dar labiau prieškarinė ir pakviptų nauju Miunchenu…Gal tas panašumas ir padės Europai išvengti pražūtingo tęsinio?