Lietuvių pasipriešinimo okupacijoms istorija šiandien įgauna naują skambesį – ne tik dėl atkurtos istorinės atminties, bet ir dėl gyvų paralelių su šiandienine Europa. Vėl karo akivaizdoje gyvenanti Ukraina savo valstybinę tapatybę ir egzistenciją gina su beprecedente drąsa. O Lietuvoje vis aiškiau suvokiame, kad mūsų pačių partizaninis karas buvo ne tik ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai, bet ir gilus europinės tapatybės įsišaknijimas – būtent dėl vakarietiškos savimonės priešinomės brutaliai bolševikinio ir komunistinio pasaulio realizacijai Lietuvoje.
Mažai kas žino, kad prieš beveik aštuoniasdešimt metų, dar viena bendra lietuvių ir ukrainiečių pasipriešinimo istorija skleidėsi Volynės giriose – Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) gretose kovojo ir lietuviai. Kodėl jie pasirinko šį kelią? Ką mums sako ši bendra rezistencijos istorija? Ir svarbiausia – ar šiandien stipriausia kovojanti už savo laisvę Ukrainos armija ZSU turi istorinį analogą, iš kurio galėtų semtis heroizmo?
Apie tai kalbamės su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriumi, istoriku dr. Arūnu Bubniu.
– Pone Bubny, Lietuvoje šiandien vis daugiau kalbama apie partizanų kovos reikšmę. Bet mažai kas žino, kad lietuviai kovojo ir Ukrainos sukilėlių armijoje. Kaip jie atsidūrė UPA gretose?
– Tai tikrai mažai žinomas mūsų istorijos puslapis. Antrojo pasaulinio karo metais lietuvių policijos batalionai, suformuoti vokiečių okupacijos laikotarpiu, buvo siunčiami į įvairias rytų fronto teritorijas – tarp jų ir Ukrainą. 1943 m. šie batalionai buvo perdislokuoti į Vakarų Ukrainą, į Volynę, kur ir veikė Ukrainos sukilėlių armija UPA.
Kai kuriems lietuviams, ypač nusivylusiems tarnyba vokiečių interesams, sukilėliai pasirodė kaip alternatyva. Žinoma, pagrindinis motyvas – noras grįžti namo. Ukrainiečių partizanai pažadėjo jiems padėti pasiekti Lietuvą. Taip 11 lietuvių karių 1943 m. perėjo į Ukrainos sukilėlių (UPA) gretas.
– Tai buvo vienkartinis atvejis ar platesnis reiškinys?
– Šiandien tiksliai negalime pasakyti, kiek lietuvių kovojo Ukrainos sukilėlių armijai (UPA). Turime pavardes tų vienuolikos karių, tačiau yra ir netiesioginių duomenų apie lietuvius kitose šios kariuomenės junginiuose. Viskas slypi archyvuose – Lietuvos, Ukrainos, net Rusijos. Tam reikia nuoseklių abiejų šalių istorikų tyrimų. Bet faktas, kad buvo ne tik pavieniai perbėgimai – lietuvių būrelis buvo integruotas į UPA šimtinę, dalyvavo kautynėse, patyrė nuostolių. Kai kurie net tapo vadovais.
– Kokia buvo Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) esmė? Ar ši struktūra iš tikrųjų panaši į Lietuvos partizaninį sąjūdį?
– Ukrainos sukilėlių armija (UPA) buvo labai stipriai organizuota. Ji veikė milžiniškoje teritorijoje – apie 150 tūkst. kvadratinių kilometrų, kur gyveno 15 mln. žmonių. Sukilėlių kartu su aktyviais rėmėjais skaičius viršijo 250 tūkstančių. Buvo trys apygardos, karinė struktūra, stipri vietinių gyventojų parama. Sukilėliai kovojo su visomis okupacinėmis jėgomis – tiek naciais, tiek sovietais, tiek lenkų Armija Krajowa. Šiuo požiūriu – labai artima mūsų partizanų tikslams ir idealams.
– O kaip vertinate partizaninio karo mastą Lietuvoje ir Ukrainoje? Ar galima kalbėti apie bendrą pasipriešinimo fenomeną?
– Be abejo. Sovietų ataskaitos aiškiai rodo, kad du galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai buvo būtent Lietuva ir Vakarų Ukraina. Nuo 1944 iki 1948 metų vien NKVD-MGB pajėgos nukovė ar sunaikino beveik 78 tūkst. partizanų ir civilių, iš jų 17 tūkst. – lietuviai. Lietuva tuo metu vykdė net daugiau kovinių operacijų nei Ukraina, nors ten gyventojų buvo tris kartus daugiau. Mūsų partizanų atkaklumas ir ištvermė stebino net Stalino aplinką – tai rodo jo stalą pasiekusios slaptos ataskaitos.
– Grįžkime į šiandieną. Ukrainos ginkluotosios pajėgos – ZSU – šiandien yra laisvę ginanti jėga, susilaukianti pasaulinio pripažinimo. Ar galima teigti, kad Ukrainos sukilėlių armija (UPA) – tai istorinė jos dvasios ištaka?
– Galima ne tik teigti, bet ir pagrįsti. ZSU yra šiuolaikinės ukrainiečių laisvės kovos tąsa. Ukrainos sukilėlių armija (UPA) buvo pirmasis toks organizuotas, nacionaliniu pagrindu veikiantis ginkluotas judėjimas, kuris ne tik priešinosi okupacijai, bet ir formavo modernios Ukrainos idėją. Dabar šią idėją gina šiandieninė kariuomenė (ZSU). Istorinė atmintis veikia. Simboliai, šūkiai, net kai kurie vadų vardai – šiandienos Ukrainoje gyvi. Sukilėlių dvasia – tai pasiryžimas aukotis dėl laisvės, nepaisant priešų skaičiaus. Būtent šios dvasios ir šiandien reikia Europai.
– Ir Lietuvai?
– Be abejonės. Bendra istorija mus jungia giliau nei dažnai manome. Ir mūsų, ir ukrainiečių atsparumas kilo ne iš niekur – jis išaugintas partizaninėse žeminėse, priverstiniuose lageriuose ir tremtyse. Šiandieninis solidarumas nėra tik politinė deklaracija – tai dvasinis artumas, grįstas bendra istorine kova už laisvę.
Užmiršti vardai: kas buvo lietuviai, perėję į Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) gretas?
– Minėjote 11 lietuvių, perėjusių į UPA. Ar yra žinoma, kas jie buvo? Kokia jų tolesnė istorija?
– Taip, jų pavardės žinomos. Tai Vitas Špiliauskas, Petras Driskius, Dominikas Blėda, Vladas (ar Vytautas) Švabas, Vladas Mačiulis, Viktoras Stasiūnas, Aleksas Umbražiūnas, Balys Ambultas, Viktoras Skystimas, Aleksas Girdziušas.
Iš pradžių jie buvo priskirti Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) „Nierozlučno“ šimtinei, vėliau – Tichono Zinčiuko-Kubiko junginiui. Buvo suformuotas atskiras lietuvių skyrius, kuriam vadovavo Vitas Špiliauskas. Jie dalyvavo kovose su vokiečiais, lenkų partizanais, o kai kurie net buvo paskirti į vadovaujančias pareigas. Tačiau jų kelias buvo tragiškas – du žuvo kovose, vienas nuskendo, du dezertyravo, liko tik šeši. Vėliau, 1944 m. balandį, du – Boleslovas Ambultas-Musolinis ir Vytautas Švabas-Cyga – pateko į sovietų nelaisvę ir buvo išsiųsti į GULAG’ą.
Banderininkai ir lietuviai – mitai ir tikrovė
– Lietuvoje Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) vardas kartais vis dar siejamas su prieštaringais istoriniais stereotipais. Kaip į tai reaguoti?
– Terminas „banderininkai“ dažnai buvo vartojamas sovietinės propagandos kontekste, norint juodinti bet kokią pasipriešinimo struktūrą. Tačiau būtina atsieti faktus nuo sovietinių klišių. Ukrainos sukilėlių armija (UPA) buvo reali ginkluota jėga, kovojusi tiek prieš nacių, tiek prieš sovietų okupaciją. Jų tikslas – nepriklausoma Ukraina.
Žinoma, buvo ir tragiškų konfliktų su lenkų gyventojais, bet į tą laikotarpį reikia žiūrėti istoriškai, kompleksiškai. Mums svarbu matyti ir tai, kad tarp Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) ir lietuvių vyko dialogas, buvo pasirašyti tarpusavio nepuolimo susitarimai, o mūsų kariai net jungėsi prie jų gretų – tai iškalbingas istorinis ženklas.
Kovos geografija: nuo Kovelio miškų iki Smeršo spąstų
– Kur vyko tos kovos, kuriose dalyvavo lietuviai Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) gretose? Kokie likimai jų laukė?
– Veikimo epicentras buvo Volynės regionas – konkrečiai Kovelio apylinkės. Ten Ukrainos sukilėlių armija (UPA) buvo labai aktyvi. Vienas lemtingų susidūrimų įvyko 1944 m. balandžio 29 d. prie Skulino kaimo. Tuomet šaukinio „Kubikas“ šimtinės lietuvių skyrių užpuolė sovietų 47-osios armijos kontržvalgybos „Smerš“ būrys. Per šį susidūrimą du lietuviai pateko į nelaisvę. Jie tapo iškalbingais sovietinio režimo aukų pavyzdžiais – vėliau nuteisti kalėti lageriuose. Tai rodo, kad partizanų kelias niekada nebuvo romantiškas – jis buvo pilnas praradimų, išdavysčių, fizinio ir dvasinio išbandymo.
Statistika, kuri šokiruoja: partizaninio karo intensyvumas
– Kaip istoriškai atrodo mūsų partizaninis karas, jei palygintume jį su Ukraina?
– Skaičiai labai iškalbingi. 1946 m. Lietuvoje buvo įvykdyta 1840 ginkluotų operacijų, o Ukrainoje – 1619. Tai reiškia, kad Lietuva, būdama tris kartus mažesnė pagal gyventojų skaičių, veikė ne mažiau, o kai kuriais atvejais – dar aktyviau.
Sovietų represinės struktūros į šiuos pasipriešinimo židinius žiūrėjo kaip į pavojingiausius visoje okupuotoje Europoje. Tai buvo didžiausi, geriausiai organizuoti ir ilgiausiai trukę ginkluoto pasipriešinimo židiniai. Tai neabejotinai formavo ir mūsų šiuolaikinės tautos atsparumo lygį.
Sovietiniai dokumentai: Stalinas bijojo Lietuvos ir Ukrainos partizanų
– Ar žinome, kaip sovietai vertino lietuvių ir ukrainiečių partizanus?
– Taip, Maskvoje buvo sudaromos išsamios slaptos ataskaitos, kurios tiesiogiai patekdavo ant Stalino stalo. Jose matyti – Ukraina ir Lietuva buvo laikomos pavojingiausiais regionais.
Kai kuriais atvejais mūsų partizanai buvo laikomi net pavojingesniais už ukrainiečius – dėl jų veiklos intensyvumo, organizuotumo. Visa tai liudija ne tik apie istorijos dramą, bet ir apie tautų laisvės troškimą, kuris nepalaužiamas net totalitarinių imperijų akivaizdoje.
Istorinė atmintis ir dabartinė atsakomybė
– Ką ši istorinė medžiaga reiškia mums šiandien? Ar tai tik istoriniai faktai, ar ir moralinis įpareigojimas?
– Tai labai svarbus klausimas. Manau, kad tai – ne tik istorija, bet ir atsakomybė. Šiandien, kai Ukraina kovoja už savo teisę gyventi laisvoje Europoje, mūsų pareiga – ne tik remti ją politiškai, bet ir įprasminti tą gilų istorinį ryšį. Tai ne pirmas kartas, kai lietuvių ir ukrainiečių likimai susitinka kovoje prieš agresorių. Istorija moko, kad vienybė, net ir pavergtų tautų sąlygomis, gali tapti laisvės viltimi. Ši patirtis mus jungia labiau nei bet kada anksčiau.
Pagal 2025 m. liepos 18 d. Tuskulėnų memoriale vykusiame renginyje, skirtame Adolfo Ramanausko-Vanago portretą perpiešusio ir šio portreto Ukrainos rėmėjams dovanojimo kampanijos organizatoriui Ukrainos ginkluotųjų pajėgų (ZSU) kariškiui, dabar karo veteranui Denisui Žarkovui, skaitytą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus istoriko dr. Arūno Bubnio pranešimą „Lietuviai Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) gretose“ specialiai LRT.lt parengė Aurelija Juodytė.
