Branduolinis atgrasymas: Europos partneriai pasirengę sekti E. Macrono iniciatyva

Europos partneriams Prancūzijos pasiūlymas yra patrauklus, tačiau NATO ir Amerikos apsauga išlieka aukščiausiu saugumo standartu.

Hélène de Lauzun

Pirmadienį, kovo 2 d., Emmanuelio Macrono pranešimas apie pažangaus branduolinio atgrasymo įgyvendinimą, kuriuo bus dalijamasi su Prancūzijos partneriais Europoje, sulaukė prieštaringų reakcijų Europoje ir atskleidė Prancūzijos valstybės vadovo sunkumus įsitvirtinti kaip pirmaujančiam tarptautiniam veikėjui, kaip jis norėtų.

Iš L’Île-Longue karinio jūrų laivyno bazės Bretanėje E. Macronas paskelbė apie branduolinių galvučių skaičiaus didinimą, naujos „pažangaus branduolinio atgrasymo“ koncepcijos integravimą, apimantį glaudesnį bendradarbiavimą su keliomis Europos valstybėmis, ir galimybę tam tikromis aplinkybėmis laikinai dislokuoti Prancūzijos branduolinius objektus žemyne. Vis dėlto Paryžius išlaikys išskirtinę branduolinių sprendimų kontrolę.

E. Macronui tai buvo svarbus atsakas į neaiškumus, susijusius su JAV branduoliniu įsipareigojimu Europai nuo Donaldo Trumpo atėjimo į valdžią, turint omenyje jo saugumo doktriną, skatinančią europiečius patiems prisiimti atsakomybę už savo gynybą.

Pasak Prancūzijos prezidento, aštuonios šalys dabar yra pasirengusios prisijungti prie šio bendro branduolinio atgrasymo.

Didžiausias entuziazmas kilo Lenkijoje tiek politiniu, tiek žiniasklaidos lygmeniu: Lenkijos įtraukimą į aštuonias Europos šalis, kurias E. Macronas įvardijo kaip potencialias partneres, Lenkijos spauda vertina kaip svarbų momentą Europos saugumui, o kai kurie tai vadina „revoliucija“.

Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pabrėžė savo ketinimą pasiekti maksimalią autonomiją branduolinio atgrasymo srityje, glaudžiai bendradarbiaujant su Prancūzija ir kitomis Europos sąjungininkėmis, laikydamas šią iniciatyvą priemone žemyno saugumui stiprinti.

Danija aiškiai pareiškė, kad yra pasirengusi bendradarbiauti su Paryžiumi – neperžengdama tam tikrų ribų. Ministrė pirmininkė Mette Frederiksen strateginio bendradarbiavimo susitarimą su Prancūzija apibūdino kaip būtiną atsaką į didėjančias grėsmes, ypač iš Rusijos, tačiau patikslino, kad tai nereiškia branduolinių galvučių dislokavimo Danijos teritorijoje.

Danijos vyriausybė taip pat pabrėžė, kad šis bendradarbiavimas papildys NATO branduolinį atgrasymą, bet neketina jo pakeisti. Šis įsipareigojimas bendrai NATO sistemai taip pat išlieka Vokietijos pozicija, nors diskusijos dėl privilegijuotos dvišalės strateginės partnerystės jau gerokai pažengusios į priekį, kad Vokietijos konvencinės pajėgos dalyvautų branduolinėse pratybose, vadovaujamos Prancūzijos.

Belgijoje ir Nyderlanduose strateginis dialogas su Paryžiumi turi vykti konstruktyviai, bet atsargiai. Suvokiama, kad branduolinis atgrasymas, laikomas europietišku, o ne prancūzišku, turi papildyti Amerikos atgrasymą, kuris išlieka svarbiausias.

Gynybos ministras Dilanas Yesilgözas-Zegeriusas ir užsienio reikalų ministras Tomas Berendsenas sakė, kad Nyderlandai veda strategines derybas su Prancūzija dėl branduolinio atgrasymo kaip „NATO kolektyvinės gynybos ir branduolinio atgrasymo pajėgumų papildymo, o ne pakaitalo“. Glaudesnis bendradarbiavimas su Prancūzija vertinamas tik kaip papildoma nauda ir jokiu būdu ne kaip galutinė alternatyva.

Skirtingai nuo kelių šalių atgrasymo pozicijų, Ispanija yra bene kritiškiausia šalis. Ispanijos vyriausybė griežtai atmeta branduolinio perginklavimo logiką, atmesdama tolesnio militarizavimo ir net netiesioginio Prancūzijos branduolinio skėčio dalijimosi idėją, kuri, jos nuomone, nesuderinama su jos gynybos politika ir tarptautiniais įsipareigojimais dėl nusiginklavimo.

Italijoje atlantizmas vis dar yra norma, o noras atsidurti po Prancūzijos branduoliniu skėčiu tebėra labai ribotas. Pastaruoju metu labai pablogėję Prancūzijos ir Italijos santykiai nepadėjo. Italijos vyriausybė atmetė Prancūzijos pasiūlymą, todėl Italija nėra viena iš aštuonių šalių, norinčių prisijungti prie bendros branduolinio atgrasymo programos. Giorgia Meloni sąjungininkas Matteo Salvini šiuo klausimu buvo nedviprasmiškas: „Tai, ką sako E. Macronas, man yra nulis“.

Todėl E. Macronui tai yra nevienareikšmė sėkmė. Savo iniciatyva jam neabejotinai pavyko užimti pagrindinę vietą ir užimti stiprią poziciją, kartu propaguojant Prancūzijos patirtį branduolinės energetikos ir pažangios ginkluotės srityje. Savo kalboje jis norėjo priminti savo auditorijai apie Prancūzijos karinę galią, dėl kurios jo šalis pasiekė tokį galios lygį, su kuriuo niekas kitas Europoje šiuo metu negali konkuruoti materialine prasme.

Svarbus Europos valstybių suartėjimo taškas yra būtinybė išsaugoti Prancūzijos suverenitetą branduolinės vadovybės atžvilgiu, o tai naudinga tuo, kad tinka ir prancūzams, kuriems rūpi jų prerogatyvos, ir kitoms valstybėms, kurios turi būti atsargios, kad nepakenktų savo nacionalinei politikai, pernelyg įsipareigodamos atgrasymui.

Tačiau daugelio Europos valstybių primygtinis siekis priminti NATO sistemą ir Amerikos galios svarbą rodo, kaip joms sunku išsivaduoti iš patogios strateginio nepilnavertiškumo padėties vadovaujant Amerikai, kurioje jos buvo įsitvirtinusios dešimtmečius ir kuria dabar abejoja tiek Trumpas, tiek Vance’as.

Kovo 3-iosios vakarą per televiziją transliuotame kreipimesi E. Macronas patvirtino šias gaires Prancūzijos žmonėms. Jis taip pat patvirtino gandą, kurį anksčiau paneigė Gynybos ministerija, kad lėktuvnešis „Charles de Gaulle“ bus išsiųstas į Artimuosius Rytus su fregatos palyda po Irano raketų smūgio dviem Prancūzijos bazėms pagal karinius susitarimus, siejančius Prancūziją su Persijos įlankos monarchijomis: JAE, Saudo Arabija, Bahreinu ir Kuveitu.

Hélène de Lauzun yra „The European Conservative“ korespondentė Paryžiuje. Ji studijavo Paryžiaus École Normale Supérieure. Ji dėstė prancūzų literatūrą ir civilizaciją Harvarde ir gavo istorijos daktaro laipsnį Sorbonoje.

europeanconservative.com