Rinkėjai nuvilti ir įpykę. Todėl galima atlikti specialiąją operaciją, kuri panaudos tas emocijas tam, kad rinkėjai ir vėl gautų tai ko labiausiai nenorėjo.
Mano bendražygis Linas Karpavičius rašo: „85 straipsniai ir TV reportažai, kuriuose vienokiu ar kitokiu kontekste minimas Žemaitaitis ir jo partija. Kas tai jei ne nemokama reklama ir rinkėjų srauto valdymas.“
Ir visa tai tik per 6 dienas paeiliui.
Bet prieš tai dar reikėjo padaryti iš Žemaitaičio kankinį, pašalinant jį iš Seimo už kelias, jokios rimtos politinės grėsmės nekeliančias frazes apie žydus.
Ir koks galėtų būti susitarimas?
Nemuno Aušra prileidžiama prie lovio Seime. Svarbu, kad jie niekada neatims balsų iš konservatorių bet ims balsus iš socdemų, Regiono partijos, Vardan Lietuvos (Valdžios), gal dar valstiečių.
Gal net sutrukdys Nacionaliniam susivienijimui pakliūti į Seimą, kas yra didžiausias Šimonytės, Landsbergio ir Co troškimas, nes jie puikiai supranta, kad NS yra didžiausia grėsmė jiems ir kitiems, naikinantiems Lietuvą.
Tuo tarpu sukeliama isterija, kad Lietuva patirs rimtų tarptautinių nemalonumų, jeigu į valdžią paklius tie antisemitai. Tada TS-LKD priverčia Socialdemokratus sudaryti bendrą valdančiąją koaliciją.
Aišku, bus tuo besipiktinančių, tačiau juk negalima aukoti Lietuvos tarptautinio prestižo ir todėl tenka pakęsti ir tokią abiejų partijų rinkėjams neįsivaizduojamą sąjungą.
O kas iš tiesų yra Žemaitaitis ir Nemuno Aušra?
Ogi tie patys bestuburiai politikai, kurie gali pelningai parduoti savo balsus dėl daugelio dalykų. Nebus jiems raudonų linijų nei su imigracija, nei su šeimos, lietuvių kalbos naikinimu, nei su valstybinio turto prichvatizavimu, nei su banalia korupcija ir daugeliu kitų dalykų. Kodėl taip rašau? – ogi peržvelkite R. Žemaitaičio balsavimus Seime ir gausite atsakymą.
Šalia viso to Žemaitaitis yra melagis.
Jis pasako teisingų dalykų, tačiau jam yra vieni niekai kartu įpinti melų, kurie tampa labai įtikinami, kai sakomi šalia tikrų faktų.
Vienas iš pavyzdžių yra jo melai apie Nacionalinį susivienijimą – pvz. kad mes dirbame Vilniaus m. taryboje konservatoriui Benkunskui. Nors kiek sveiko proto turintis žmogus gali peržvelgti visą mūsų veiklą ir suprasti, kad tai yra grubus melas ir NS tapo didžiausia ašaka vienoje vietoje Vilniaus konservatoriams.
O jeigu žmogus meluoja bent vienoje vietoje, tai jis gali meluoti toliau ir jūs niekada nežinosite ką jis sako teisingai, o ką meluoja.
O tai gal Žemaitaitis yra drąsus kovotojas su korupcija?
Apie tai jis daug ir skambiai kalba. O ką daro? Gal pamenate kada jis paskutinį kartą kreipėsi į prokuratūrą dėl galimos korupcijos valstybėje? Aš nepamenu.
Liūdna ir apmaudu, kad Lietuvos žmonės vėl gali būti žiauriai apmulkinti. Gal tokia Lietuvos dalia?
Dviejų dalių renginys*, kurio metu Donbaso fronte daug kartų lankęsis keliautojas Šarūnas Jasiukevičius pristatys savo gyvus liudijimus iš Ukrainos, o vėliau kartu su dr. Vytautu Sinica aptars Nacionalinio susivienijimo viziją Lietuvos nacionalinio saugumo klausimais.
JAV tęsiasi rinkimų kova – demokratai juda toliau į kairę, Kamala Harris myluojama žiniasklaidos, bet pati visais būdais vengia eterio, nors neišvengiamai artėja kol kas vieninteliai sutarti debatai. Pasaulyje tęsiasi žodžio laisvės varžymai – tiek socialiniai tinklai, tiek pavieniai asmenys diktatorių ir demokratijų yra persekiojami už savo įsitikinimus arba už tai, kad nesiima varžyti kitų žmonių įsitikinimų. Galiausiai minima liūdna sukaktis: prieš tris metus JAV gėdingai pasitraukė iš Afganistano, palikdama savo žmones, karinę techniką, o svarbiausia, silpnumo žinią visiems pasaulio diktatoriams. Ar tik nėra taip, kad ketvirtus metus gyvename šios lemtingos klaidos sukurtame galios vakuumu pasižyminčiame pasaulyje? Apie tai ir dar daugiau naujausiame „Už balos“ epizode kalbasi politologas Vytautas Sinica ir advokatas JAV lietuvis Povilas Žumbakis.
Ukrainos pajėgos šią naktį surengė vieną iš masiškesnių dronų smūgių agresoriaus teritorijoje. Rusai skelbia numušę 114 dronų, pasak juos „nieko neįvyko“ Lipetsk, Oriol, Bryansk, Voronezh, Tula, Kaluga, Rostov prie Dono ir Maskvos srityse. Įdomūs reikalai Mordoro sostinėje – ukrainiečiai atakavo Klimovsk šaudmenų gamyklą, Domodedovo ir Zhukovskyi oro uostus ir jų prieigas. Agresoriaus okupuotose teritorijose Ukrainos pajėgos smūgiavo Melitopol.
Rusai šią naktį vėl tradiciškai surengė smūgius dronais. Iš 46 Shahedų ukrainiečiams pavyko numušti 38. Taip pat, pranešama apie iš Krymo kilusią balistinę Iskander M raketą, o virš Juodosios jūros skraidęs rusų orlaivis (tikėtina Su27) paleido priešradarinę raketą Kh31P. Neatmestina, kad šie smūgiai gali būti susiję, pvz. medžiojant kur nors Odesa naudojamą vakarietišką ukrainiečių oro gynybos sistemą.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Rusai soc. tinkluose skundžiasi, kad kasdien bandoma pastatyti pontonines perkėlas per Seym upę, tačiau ukrainiečiai jas visas sunaikina. Pabrėžiama, kad didelis smūgių HIMARS‘ais intensyvumas. Kontaktinėje linijoje be didesnių pakitimų – tęsiasi sunkios kautynės Korenevo – Pogrebki – Martynovka ruože.
Kharkivo kryptis.
Be esminių pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Okupantai ir toliau bando susikurti placdarmą prie Lozova. Be to, vis dažnesnės jų atakos nuo Pishchane į šiaurės vakarus link Hlushkivka, kuri yra kelyje Borova – Kupjansk. Tokiu būdu, agresorius šiame ruože ne tik bando išeiti prie Oskil upės, bet ir trikdyti Ukrainos gynėjų logistiką bei pajėgų judėjimą.
Lyman ir Syversk sektoriuose be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Chasiv Yar mieste tęsiasi mūšiai. Agresorius paskelbė užėmęs Hryhorivka (šiaurinis flangas), tačiau ukrainiečiai to nepatvirtina. Čia mūšiai tęsiasi jau labai seniai, o gyvenvietės kontrolė leistų okupantams suintensyvinti spaudimą vakariniame kanalo krante, kur jau rusai yra susikūrę nedidelį placdarmą. Be to, agresorius suaktyvino savo operacijas pietiniame flange bei puola Klishiivka ruože, bando prasimušti iki Bila Hora. Ukrainiečiai išlaikė pozicijas.
Toretsk ruožas.
Toretsk rytiniame pakraštyje tęsiasi mūšiai gydymo ir įkalinimo įstaigų rajone, situacija yra dinamiška.
Pietinis flangas. Nepaisant intensyvių rusų atakų, ukrainiečiai išlaiko pozicijas šiauriniame Niu Jork pakraštyje ir Nelipivka.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Kaip vakar ir prognozavome, agresorius suintensyvino veiksmus į vakarus nuo Novohrodyvka, link Lysivka gyvenvietės. Ar tai tik vienkartinis veiksmas, o gal šios atakos įgaus sisteminį pobūdį – stebėsime situaciją.
Centras. Ukrainos gynėjams šį kartą pavyko apginti pozicijas vakariniame Vovcha upės krante (Ukrainsk – Hirnyk ruožas), tačiau padėtis išlieka labai sudėtinga. Turbūt dėl to rytiniame upės krante no mans land plečiasi, kas galimai reiškia, kad Ukrainos vienetai po truputį traukiasi.
Pietinis flangas. Ukrainos pajėgos oficialiai nepatvirtina, kad rusai įsitvirtino Vodiane, tačiau kaip ten bebūtų ukrainiečiai šios gyvenvietės nebekontroliuoja. Taip pat, agresoriui pavyko užimti pusiaukelėje tarp Vodiane ir Vuhledar esančią šachtą „Pivdenodonetska“. Tiesa, Ukrainos gynėjai dar neleidžia rusams užlipti į terikoną bei kontroliuoja šalia esantį antrą terikoną. Abu jie nėra itin aukšti, tačiau visgi palengvintų rusams operacijas Vuhledar link. Galimą okupantų VEV pateikėme vakar: https://www.facebook.com/Parakomanai/posts/533817345704247.
Zaporizhia kryptis.
Velyka Novosylka sektoriuje agresorius vykdo atakas Zolota Nyva, taip tikėtina siekdamas paremti savo veiksmus prie Vuhledar.
Orihiv sektoriuje mūšiai vyksta Robotyne pleište, okupantai atakuoja ir Mali Sherbaki gyvenvietės apylinkėse. Ukrainiečiai apsigynė.
Pietų kryptis.
Vyksta lokalūs susidūrimai Dniepro upės salose, toliau abi pusės daužo viena kitą su artilerija ir dronais.
Kiekvienas ekonomistas nesunkiai pateiktų pelno apibrėžimą. Vieni galbūt tai apibūdintų kaip gautas pajamas, atskaičius išlaidas, kiti – kaip pajamų dalį, viršijančią sąnaudas. Vienokia ar kitokia pelno apibrėžtis savo esme kalba apie tą patį, todėl, manytina, jog tai daug kam suprantama. Be to, pelno piniginė išraiška buhalteriškai paskaičiuojama, dėl to ji įgauna konkrečias skaitines reikšmes ir dėl to nekelia didesnių abejonių. Tačiau, susidūrus su viršpelnio sąvoka, gali kilti nesibaigiantys debatai. Kodėl?
Įprasta galvoti, jog ta pelno dalis, kuri viršija vidutinį pelną, ir laikytina viršpelniu. Tačiau čia atsiranda subjektyvusis veiksnys, kuris nulemia vidutinio pelno pasirinkimo ribą.
Kita vertus, skirtingose žmonių kūrybinės veiklos srityse vidutinis pelnas yra gana skirtingo dydžio, todėl viršpelniui paskaičiuoti nėra aiškių kriterijų. Svarbu dar ir tai, kad pajamos nėra adekvačios fiziniam ir intelektiniam konkretaus žmogaus indėliui į pardavimui skirtą produktą (prekę ar paslaugą) ir tai apsunkina viršpelnio atskyrimą nuo pelno. Tikriausiai dėl to viršpelnio apmokestinimas nėra rimtesnių diskusijų objektas.
Tačiau į viršpelnį pasižiūrėjus ne kaip į buhalterinę, o kaip į socialinę kategoriją, apie jį būtina profesiškai kalbėti ir kaip apie realų biudžeto šaltinį, ir kaip į turtinės atskirties mažinimo priemonę. Manytina, kad pasieksime kritinę žmonių priešpriešos ribą, jeigu bus vengiama apmokestinti viršpelnius, gaunamus panaudojant dirbtinį intelektą (DI), kadangi darbuotojai, kuriuos darbo vietose funkcionaliai pakeis DI, bent kurį laiką turės tapti viešųjų finansų (valstybės biudžeto lėšų) vartotojais, nes civilizuota bendruomenė savo bendrapiliečių nepaliks badmiriauti.
Nežiūrint į ekonominių santykių įvairovę, bendruomeninio solidarumo tikslais reikia ieškoti sprendinių viršpelnių apmokestinimo tvarkai įvesti. Nepretenduodamas į euristinį sprendinio variantą, visgi bandyčiau pasiūlyti kriterijus viršpelniui apibrėžti ir atitinkamai jį apmokestinti.
Visus gavyboje, gamyboje ir prekyboje veikiančius darbdavius sąlyginai pavadinkime įmonininkais. Jų pajamų dalį, viršijančią sąnaudas toms pajamoms gauti, kurios neviršija 10% išmokėto darbo užmokesčio, laikykime pelnu, kuris apmokestinamas įprastiniu pelno mokesčio tarifu. Pajamų dalį, kuri viršija sąnaudas daugiau kaip 10 proc. išmokėtos darbo užmokesčio sumos, laikykime viršpelniu, kuris būtų apmokestinamas 90 proc. mokestiniu tarifu.
(Čia parinkti procentiniai dydžiai yra sąlyginiai, o viršpelnio susiejimas su darbo užmokesčiu dydžiu yra principinė nuostata.) Aukštas mokesčio tarifas viršpelniui būtų įmonininkui paskata grobuoniškai nekelti prekių ir paslaugų kainos, nes jam iš viršpelnio liktų mažai naudos. Kita vertus, įmonininkas bus suinteresuotas kelti darbuotojų darbo užmokestį, kad kuo didesnė skaitine išraiška pajamų dalis kaip pelnas jam liktų dėl žemo pelno mokesčio tarifo. Ar tai nėra motyvai išskirtiniam viršpelnio apmokestinimui?
Būtų pravartu sužinoti, kaip tokį požiūrį į viršpelnio apmokestinimą, augant DI vaidmeniui, vertintų ekonomistai?
Kaip suprasti, kad situacija kurioje nors srityje yra labai ir labai bloga? Kai atsisakoma net viešai vertinti ir lyginti, kokia ta situacija yra.
Švietimo ministerija, skęstanti ankstesnių ministrų sukurtose problemose, sumanė, kad nuo šių metų nebebus viešai pateikiama duomenų apie skirtingų mokyklų abiturientų valstybinių egzaminų rezultatus. Nes o kam to reikia? Mokyklos esą toliau gaus ir savo padėtį žinos, o daugiau niekam žinoti nereikia. Tėvams nereikia, visuomenei nereikia.
Ministrė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė
Atsirado net piktdžiugiškų balsų, kad va gerai, nebegalės žurnalas „Reitingai“ mokyklų reitinguoti, kritikuoti. Įgrisęs gerai daug kam švietimo polipuose Gintaras Sarafinas su savo reitingais.
Metų metus kalbame apie tragiškus egzaminų rezultatus, apie gausėjančius neišlaikymus, po to apie mažinamas karteles, dėl ko išlaikančių fiktyviai padaugėja, galiausiai apie prastus mūsų moksleivių rezultatus tarptautiniuose standartizuotuose tyrimuose. Bėda yra, ji baisi. Jos paslėpti nei reikia, nei galima. Bandymai nutylėti skaičius (tegu ne visus, pradžiai dalį) tik gilins problemą ir tolins jos sprendimą.
Pastarąjį dešimtmetį korektiškumas ir woke ideologija daug kur Vakaruose įvedė marazmą, jog mokyklose vaikai varžybose ir konkursuose nebegauna vietų, visi laimėtojai, visi šaunuoliai, nes dalyvavo. Jeigu skirstysi į vietas ir reitingus, įskaudinsi visus, kas nėra laimėtojai. Sunku sugalvoti labiau degraduoti skatinantį mąstymą. Dabar jis įvedamas ir mūsų švietimo sistemoje.
Nereikia ir sakyti, Nacionalinis susivienijimas to neleis, nuasmeninti egzaminų rezultatai bus vieši, mokymo įstaigos reitinguojamos. Metodikas visada galima ir reikia tobulinti, bet slėptis ne išeitis.
Linas Karpavičius ne be rimto pagrindo atkreipia dėmesį į tai, kad kasdieninis Žemaitaičio pavardės linksniavimas net ir neigiamame kontekste jam yra nemokama reklama ir nenuslūgstantis vandens liejimas ant jo sėkmės malūnų. Pratęsiant šią mintį, būtų galima pastebėti, kad tam Žemaitaičiui galimai labiausiai pasitarnauja kaip tik tie, kurie naujai įsikūrusios partijos vadovą bando priremti prie sienos pikčiausiais žodžiais ir stengiasi iš jo nusilipdyti Lietuvos piliečius gąsdinantį baubą. Kita vertus, nutylėti naujus postūmius Lietuvos padangėje kažin ar būtų įmanoma net ir labai stengiantis, kai kalbėti apie Žemaitaitį ir linksniuoti pono pavardę verčia stulbinančiai netikėtas jo ką tik įkurtos partijos šuolis į viršų reitingų lentelėje ir prognozuojama sėkmė rinkimuose. Savo ruožtu įsijungti į kalbančiųjų chorą šių eilučių autorių skatina tai, jog ši vieno žmogaus partijos sėkmės (?) istorija kol kas aiškinama kraštutinai supainiotai, dedant akcentus tikrai ne ten, kur jie turėtų būti. Aiškumas visados yra didelė dorybė, tačiau čia, kur neretai dirbtinai pučiama migla, aiškumas padeda atgauti žadą, leidžia atsitokėti, o svarbiausia – gali tapti prasmingo kalbėjimo kriterijumi, leidžiančiu apčiuopti kelio pradžią į tiesą.
Žinia, Žemaitaitis nėra naujokas politinėje rinkoje. Šių eilučių autoriui Žemaitaitis prieš krūvą metų ilgam buvo tapęs labai aiškiu taikiniu, neleidžiančiu praleisti progos nepatylėti, ne kartą jį pavadinant prorusiškiausiu politiku Lietuvos seimų istorijoje. Dėl teisybės reikėtų pastebėti, kad anas dėl to prorusiškiausio politiko titulo tada varžėsi su tokiu Bradausku, abiem įrodinėjant, kad Lietuva yra pernelyg maža ir menka šalis, kad galėtų ką nors pasakyti, kas nepatinka Rusijai, taigi, neva tokia nykštukė, kuri neturi jokios teisė purkštauti prieš savo didžiąją kaimynę. Tai leido anąsyk rusiškos lėlės („matrioškos“) lietuvišką versiją apibrėžti kaipo įtaisą, kur atidarius Bradauską randi Žemaitaitį, o, atidarius Žemaitaitį, randi Bradauską ir t. t. Be to, jeigu neklystu, Žemaitaitis yra vienintelis į Seimą išrinktas politikas, kuris ilgai ir atkakliai nepripažino Krymo okupacijos fakto.
Kita vertus, kad ir kaip ten kažkada buvo, žmogus turi teisę, bėgant laikui, keisti savo pažiūras, atnaujinti idėjinį garderobą, o Žemaitaitis tai tikrai be didelių pastangų sugebės padaryti arba jau per pusę padarė. Todėl leiskite labai aiškiai pastebėti, kad užsiminiau apie jo gremėzdiškąjį prorusiškumą tikrai ne todėl, kad norėčiau suniekinti iš esmės talentingą politiką, o tik dėl to, jog turėčiau progą atkreipti dėmesį, kad anąsyk jo akcentuotas prorusiškumas netapo masalu, leidžiančiu suvilioti rinkėjų minias, statistinis rinkėjas tokio jauko tada neprarijo. Todėl, vedami to paties aiškumo imperatyvo, paklauskime – kas atsitiko dabar, kad, pavadintas antisemitu, anas susilaukė tokios sėkmės, masinio žmonių pripažinimo ir palaikymo. Ar tai reiškia, kad dauguma Lietuvos žmonių, kuriems būtina taikyti tobulumo prezumpciją, yra antisemitai? Iš tikrųjų, čia dalykų padėtis yra diametraliai priešinga nei būtų galima pamanyti, neįvertinus Lietuvos žmonių daugumos protingumo.
Dažnai politikai neįvertina to fakto, kad statistinis Lietuvos pilietis yra pakankamai įžvalgus, kad galėtų teisingai suprasti, jog Lietuvoje forsuojami kovos prieš antisemitizmą raginimai yra nešvarus žaidimas į vienus vartus, dar daugiau, – tokia antisemitizmo propaganda paprastai paskatina nejaukumo, kuris, nerandant kitų žodžių, pavadinamas tuo pačiu antisemitizmo vardu, pasidauginimą. Kaltinimai antisemitizmu plečiasi, nes tai yra uždaro rato veikla, kai, iš vieno pusės, moralinė prievarta gali iššaukti nieko dėtų žmonių pasipiktinimų paūmėjimą ir prasiplėtimą, o, iš kitos pusės, tai teikia pretekstą išpurenti dirvą naujiems kaltinimams antisemitizmu. Trumpai tariant, dėl tariamo ar tikto antisemitizmo pasidauginimo labiausiai yra kalta nešvanki, papratai be jokio racionalaus įcentrinimo kaltinimų antisemitizmu banga. Ar kaltinimai pasaulio tautoms antisemitizmo nuodėme nėra tapusi net pelningesne už kanapių auginimą veikla – palikime šį klausimą kitam kartui.
Vienas dalykas yra nekvestionuojama Izraelio teisė gintis nuo teroristinių organizacinių užpuolimo, kitas dalykas – žydų pasaulinių organizacijų ir vietinių žydų pasaulio tautose veikla, nukreipta į žydų interesų prioretizavimą, kai nesilaikantys tokio pageidavimo anksčiau ar vėliau susilaukia kaltinimų antisemitizmu arba net pavadinami naciais. Tokioje aplinkoje gali susiformuoti labai paradoksali situacija, kai iš piršto laužti kaltinimai ima ir netikėtai pradeda pildytis jau vien dėl to, kad užgimsta palanki terpė nekęsti tokių kaltintojų, kurie falsifikuoja tikrovę.
Lietuvoje nesmagumą iki kraštutinės ribos užaštrino tai, kad 4 metus užtūpusi valdžios postus mus moraliai engė politinė gauja, kuri, kaip buvo leista ne kartą suprasti, Tautos statusą pripažįsta tik pasaulinei žydų populiacijai, šalies autochtonus lietuvius geriausiu atveju laikydama apgailėtinais žemės kirminais. Kartais to nepamatome taip aiškiai, kaip derėtų matyti, tarkime, taip akivaizdžiai, kaip pasimato upelio dugnas vasaros šviesią dieną, Saulės spinduliams perskrodus skaidrius vandenis, vien dėl to, kad to negali būti pagal jokius proto ir galimybės įsivaizduoti dėsnius, tačiau tai jau įvyko su dideliu trenksmu, nežiūrint to kraupaus įvykio neįmanomumo ir fantasmagorinio pobūdžio.
Daug kartų jau aptarta, detaliai aprašyta Genocido tyrimų centro veiklos blokavimo operacija, kai Izraelio ambasadorius ima ir primygtinai nurodo Lietuvos valdžios institucijoms net tai, kokia turėtų būti Lietuvos istorinės atminties politika, aiškiai parodo, kad Lietuvos valstybė atsidūrė užribyje. Kas toliau? Kaip atrodo bent man, Lietuvos valstybė dar turi šansą pabandyti atsistoti nuo kelių naujo šaukimo Seimui ir kitoms institucijoms pradėjus tyrimą klausimu, kas yra labiausiai kaltas dėl tokio valstybės ir tautos pažeminimo, priešingu atveju uždusime, nugrimzdę į srutų duobės dugną, pasirinkę sau srutų duobės padugnės likimą, ne kitaip.
Edvardas Čiuldė
Taigi, ar šių eilučių autorius iš tiesų taip baisiai nusišnekėjo praeitą kartą, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, kai truputėlį per jėgą forsavo klausimą – ar nėra taip, kad panašiai kaip nuo atsivėrusio latako lašas po lašo, bet nenumaldomai plėstųsi pelkė, didėja žmonių skaičius, kurie būtų linkę įsivaizduoti, kad Lietuva yra atsarginis Izraelis? Jeigu tokia prielaida būtų bent iš dalies teisinga, įsigalėtų dar didesnis aiškumas ne retoriškai klausiant, kodėl kaltinimai antisemitizmu pasipila net ir tada, kai tam nėra jokio pagrindo?
Kartas nuo karto prasimušantis į paviršių tautų konkuravimo faktas iš tiesų neteikia preteksto šitokią dalykų padėtį pernelyg dramatizuoti, nebent čia kažkas iš anksto ruoštųsi žaisti be taisyklių, klastą ir prievartą pasirinkdami kaip tikslines kovos priemones, siekiant vienpusio pranašumo.
Štai Šimonytė, pernelyg nesibrangindama, atidavė pasaulinei žydų bendruomenei Vilniaus Sporto rūmus, pasižyminčios memorialine verte Lietuvos gyventojams, neabejoju, kad jeigu anoji užsibūtų valdžioje dar vieną kadenciją, ji perleistų žydų bendruomenei nuosavybės teisėmis ir visą Vilnių tuo pretekstu, kad kartais šis miestas yra pavadinamas Šiaurės Jeruzale, lenktyniaudama su Vytautu Didžiuoju, kuris yra kartą bandęs atiduoti Žemaitiją ordinui. Tačiau, skirtingai nei Didysis Kunigaikštis, Šimonytė neturi teisės disponuoti Lietuvos turtu, ar ne? O fabula, kaip visi gerai žinome, labai paprasta: kažkada čia buvo žydų kapinės, gi caras kapines iškėlė į kitą vietą, išmokėdamas bendruomenei kompensacijas, taigi jų, brolių žydų, bandymai ieškoti kapų, ten, kur jų nėra, galiausia labai primena sliekų ieškojimą užpakalyje…
Ar sakote, kad kalbant apie tautų santykius, nederėtų vartoti nenorminės leksikos, tačiau, kaip atrodo bent man, grubus mužikiškas tonas čia gali praversti kaip niekur kitur, siekiant prabusti iš to apsvaigimo nokdauno, kuriame atsidūrėme priversti kaskart išklausyti mechaniškus ir sąmonę galiausiai visiškai išjungiančius užkeikimus apie homofobijos ir atsisemitizmo įveikimo gėrį.
Taigi, pabaigoje vėl grįžtant prie Žemaitaičio pavyzdžio, butų galima kelti atsargią hipotezę, kad jis pasirinko žaidimą žaidime, t. y savo žaidimą nešvaraus kaltinimų antisemitizmu žaidimo rate, galimai siekdamas pergudrauti gudraujančios tautos atstovus. Tačiau, kaip atrodo bent man, Žemaitaitis didelės dalies protingų žmonių Lietuvoje pasitikėjimo kapitalizaciją neišvengiamai panaudos labai kvailai, jau šiandien kalbantis apie tai, kaip puls keršyti savo kritikams, atsidūręs valdžioje. Ar jūs tikėjotės kažko daugiau?
O vis dėlto man labiausiai gaila tų žmonių, kurie antisemito etikete neretai pelno tik dėl to, kad nesugeba suvaldyti savo sentimentų ir geriausių linkėjimų žydų tautai, bandydami vienaip ar kitaip pastūmėti žydus į labiau diplomatišką ir empatišką bendravimą su kitomis tautomis, taip įsivaizduodami kelią į antisemitizmo atšaukimą visame pasaulyje. Tokie idealistai yra ypatingas filosemitų-antisemitų porūšis, nepraleiskite progos pabendrauti, jeigu tokį kur nors sutiksite…
Poilsiautojus šiltuoju metų sezonu traukianti Baltijos jūra gali būti išties pavojinga, o ramus vandens paviršius gali slėpti itin stiprias sroves, nešančias gilyn nuo kranto. Šios srovės vadinamos protrūkio srovėmis. Vilniaus universiteto mokslininkai dr. Laurynas Jukna ir dr. Rasa Janušaitė ėmėsi išsamios šio reiškinio analizės, siekdami geriau suprasti protrūkio srovių susidarymo mechanizmus bei jų elgseną Lietuvos pajūryje ir taip padėti užtikrinti saugesnį poilsį prie jūros.
Protrūkio srovių susidarymo sąlygos ir jų įtaka žmonių saugumui Lietuvos pajūryje Protrūkio srovės yra statmenai nuo kranto jūros link nukreipti labai stiprūs vandens srautai, kurie paprastai susidaro dėl vandens lygio skirtumų išilgai kranto, kai į krantą statmenai pučia ir gena vandenį vėjai. Savo ruožtu vandens lygio skirtumai atsiranda dėl išilgai kranto pasikartojančių seklumų –priekrantės sėklių ir tarp jų išsidėsčiusių pagilėjimų. Esant palankioms sąlygoms, šios sistemos įgauna ryškiai vingiuotų „gyvatėlių“ formas (jos atsikartoja ir atsispindi krante matomų įlankų ir ragų pavidalu).
Seklumose (ties vadinamaisiais sėklių ragais) bangos lūžta labiau, todėl tose vietose susidaro didesnė banginė patvanka.
Protrūkio srovės viršija olimpinio plaukiko greitį
Šios srovės labiausiai žinomos dėl savo greičio ir jūroje besimaudantiems poilsiautojams keliamų pavojų. „Apie jų keliamus pavojus kasmet pranešama spaudoje, apie jas nuolat įspėja pajūryje budintys gelbėtojai.
Šios srovės gali tekėti greičiu, viršijančiu olimpinio plaukiko greitį – įvairūs tyrimai rodo, kad jos gali pasiekti iki 2,5 m/s greitį.
Tai yra labai įspūdingas greitis, jei įsivaizduotume, kad patenkame į tokią srovę ir ji nukreipta nuo kranto tiesiai į jūrą“, – sako dr. L. Jukna.
Pradėti protrūkio srovių tyrimus paskatino tai, kad kasmet į šias jūros priekrantės sroves patenka ir skęsta labai daug žmonių. Protrūkio srovių veikla iš esmės yra dažniausia priežastis, kodėl žmonės skęsta jūroje. Kita tyrimus paskatinusi priežastis yra ta, kad ši tema Lietuvoje yra gana mažai nagrinėta.
Vienintelius žinomus tyrimus dar nepriklausomybės atkūrimo pradžioje atliko dr. Gintautas Žilinskas. Tačiau šiuo metu egzistuoja tobulesnės priemonės, leidžiančios tyrinėti protrūkio sroves. Lietuvos pajūryje ir priekrantėje susidaryti šioms srovėms yra labai palankios sąlygos. Nors srovės – pavojingos, ilgą laiką tokie tyrimai tiesiog nebuvo vykdomi dėl jų sudėtingumo.
Kaip atpažinti pavojingą srovę?
Vizualiai atskirti potencialiai rizikingas vietas, kur tuo metu yra susidariusios protrūkio srovės, gana nesudėtinga. Pirmiausia, venkite įlankų, kuriose dažniausiai susidaro protrūkio srovės. Norint saugiai maudytis, geriau rinktis paplūdimio vietas su į kranto pusę išsikišusiomis seklumomis, vadinamomis sėklių ragais ar kyšuliais, ir vengti jas skiriančių gilesnių įlankų, kurias gelbėtojai įprastai vadina duobėmis. Ties šiais kyšuliais visada bus seklu, o protrūkio srovių nebus.
Antra, stebėkite bangas. Jei matote lūžtančias bangas, tai reiškia, kad po jomis yra seklumų, o ties įlankomis, kuriose susidaro protrūkio srovės, bangos įprastai nelūžta arba lūžta rečiau. Įbrisdami maudytis, lengvai pajusite seklumas: einate nuo kranto gilyn, įkrentate iki pusės, tada išlipate iki kelių, paskui vėl giliau ir taip toliau. Tai yra sėkliai ir tarpsėkliai.
„Atkreipkite dėmesį į lūžtančių bangų liniją. Jei bangos lūžta ištisine linija išilgai kranto, tai yra normalu. Tačiau jei pastebite, kad lūžtančios bangos tarsi pertrauktos ir vanduo ramiai teka tarsi kanalais į jūrą, tai yra protrūkio srovių požymis. Tokios vietos atitinka įlankas ir yra potencialūs protrūkio srovių kanalai, kuriais vanduo išnešamas į jūrą. Tokių vietų reikėtų vengti“, – atkreipia dėmesį dr. L. Jukna.
Kaip numatyti pavojų?
Vienas iš Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimo tikslų yra automatiškai atpažinti sėklių ragus ir įlankas, potencialias protrūkio srovių susidarymo vietas. Tam naudojama palydovinė informacija, dirbtinis intelektas ir geografinės informacinės sistemos. Palydoviniams tyrimams pasitelkiami optiniai Europos kosmoso agentūros palydovo „Sentinel-2“ vaizdai. Jie skiriasi nuo įprastų vaizdų, matomų „Google Earth“ ar „Google Maps“, nes fiksuoja ir žmogaus akiai matomą, ir nematomą šviesą. Be to, tyrimo metu atliekami matavimai jūroje, siekiant identifikuoti protrūkio srovių susidarymo vietas ir įvertinti jų priklausomybę nuo sėklių ragų bei įlankų pobūdžio.
„Atlikdami matavimus jūroje, naudojame specialius plūduriuojančius matuoklius su GPS sekikliais. Matuokliai leidžia įvertinti priekrantės srovių greitį ir judėjimo trajektoriją. Srovių sekimo vietose atliekame biometrinius matavimus. Apskritai tokie matavimai kelia nemažai iššūkių, ypač dėl bangų poveikio. Todėl matuokliai konstruojami taip, kad atlaikytų stiprias bangas, tiksliai įrašytų jų buvimo duomenis ir nebūtų veikiami vėjo ar kitų išorinių veiksnių“, –aiškina dr. L. Jukna.
Tyrimo metu mokslininkams teko susidurti su įvairiais iššūkiais. Pirmiausia, komanda yra nedidelė, palyginti su tarptautiniais tyrimais, kur dalyvauja didelės jūrinių valstybių, tokių kaip JAV, Australija, Didžioji Britanija, institucijos su didžiuliais ištekliais. Antra, jūros tyrimai ne visada tokie romantiški, kokius įsivaizduoja su tuo nesusipažinę žmonės. Dažnai tenka dirbti esant nepalankioms oro sąlygoms, o toli nuplūduriavusius matuoklius reikia išsitraukti iš kartais visai nešiltos jūros, parsinešti kartais net kelis kilometrus pėsčiomis. Be to, ne visada pavyksta laiku pagauti matuoklius, nes srovės juos gali nunešti toli į jūrą, o protrūkio srovių susidarymo vietos ne visada lengvai pasiekiamos.
„Nepaisant iššūkių, tyrimas vyksta sklandžiai. Naudojant palydovinius duomenis, kuriamas protrūkio srovių karštų taškų žemėlapis, atrinktose vietose atliekami matavimai. Tyrimo metu tobulinama matavimo konstrukcija, o rezultatai turės praktinę naudą. Be to, tyrimas vykdomas plačioje teritorijoje – Kuršių nerijoje ir žemyniniame krante. Nors tam reikia gero fizinio pasirengimo ir daug laiko, prie tyrimo prisideda ir savanoriai. Neseniai pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su BĮ „Klaipėdos paplūdimiai“, tad ateityje duomenis surinkti padės ir Klaipėdos regiono paplūdimiuose nuolat budintys gelbėtojai. Tikimės, kad tyrimo rezultatai turės tiesioginės naudos ir jiems“, – sako dr. L. Jukna.
Protrūkio sroves sunku pastebėti ir užfiksuoti
Tyrėjų teigimu, viena iš problemų yra ta, kad protrūkio srovės – epizodinis reiškinys, kurį gana sudėtinga tiesiogiai užfiksuoti ar pamatyti. Dėl to mokslininkai orientuojasi į priekrantės reljefą ir tokius morfologinius požymius, kaip sėklių ir tarpsėklių struktūra ir forma, pagal kuriuos galima identifikuoti potencialias protrūkio srovių susidarymo vietas.
„Pirmoji mūsų projekto dalis skirta sukurti metodui, kuris leistų automatiškai identifikuoti šias sėklių ragų ir įlankų sistemas optiniuose palydoviniuose vaizduose. Tada galėtume įvertinti šių sistemų formos išsivystymo laipsnį ir daugiametį pasikartojimą tiek erdvėje, tiek laike. Įvertinę visus šiuos dalykus, galėsime kartografuoti ir išskirti potencialias protrūkio srovių susidarymo vietas Lietuvos Baltijos jūros krante.
Taip pat galėsime išskirti tuos paplūdimius, kuriuose yra saugiausia maudytis, ir tuos, kuriuose maudytis yra mažiausiai saugu, remdamiesi daugiametėmis tendencijomis. Galėsime nustatyti, kada ir kur šiltuoju periodu, kalbant apie priekrantės reljefą, susidaro sąlygos, palankios protrūkio srovėms, ir kada bei kur tos sąlygos pasitaiko rečiau“, – sako dr. R. Janušaitė. Šiam projektui
Nacionalinio susivienijimo pirmininko profesoriaus Vytauto Radžvilo kalba rugsėjo 5 d. Vilniuje Daukanto aikštėje – proteste „Prieš ideologinę cenzūrą ir susidorojimą su žurnalistu Vidmantu Valiušaičiu“.
Prieš 35 metus net baisiausiame sapne nebūtume galėję susapnuoti, kad vėl teks organizuoti protesto akciją žodžio laisvei ginti. Net Sovietų Sąjungos gorbačiovinės perestroikos laikotarpiu buvo galima kalbėti beveik apie viską. Tuo tarpu šiandien grįžtame į laikus, kurie nepaprastai primena tas dienas, kai dar „nepertvarkomoje“ Sovietų Sąjungoje buvo pirmiausiai ir nuožmiausiai persekiojami žmonės, kurie kalbėjo apie Lietuvą ir jos ateitį. Šiandien mes giname ne tik žodžio laisvės principą. Jokia valstybė negali išlikti, jeigu jos piliečiai neturi teisės laisvai ir atvirai diskutuoti apie skaudžiausias tos valstybės problemas. Ypač neturi galimybių išlikti tokia valstybė, kaip Lietuva, kuri yra nedidelė pavojingo Rytų monstro kaimynė, o tas monstras kėsinasi į ją. Svarbiausia, kad garbaus žurnalisto, puikaus istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio likimą akivaizdžiai veikia šito monstro ranka. Krenta į akis bauginančios paralelės su praeitimi.
Giliau apmąstykime susidorojimo su V. Valiušaičiu istoriją, scenarijų ir net chronologiją. Tai vienas geriausių rezistencijos ir Birželio sukilimo tyrinėtojų Lietuvoje, kurio kompetencija ir kvalifikacija niekas nedrįsta suabejoti, dirba valstybinėje įstaigoje – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Ir štai be jokių aiškių priežasčių, prasimanius iš piršto laužtus kaltinimus, jis iš ten yra atleidžiamas. Kita jo kelionės stotelė yra Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, kur vadovauja Adolfo Damušio demokratijos studijų centrui. Tai labai garbinga įstaiga, įsteigta iškilių Lietuvos patriotų pastangomis ir jiems stipriai padedant. Faktiškai tai Lietuvos išeivių remiamas rezistencijos tyrinėjimų centras. Bet suvokime – jo statusas vis dėlto yra jau nebevalstybinis. Štai kaip yra nepastebimai judama menkinimo ir šalinimo iš viešosios erdvės laipteliais. Galiausiai šito centro vadovas praranda ir savo pareigas. Tampa tik kito bibliotekos skyriaus darbuotoju – tyrėju ir analitiku. Ir pagaliau ateina rugpjūčio 23 d., kaip simboliška, tiesiog sukrečianti žinia – jis yra atleidžiamas be jokių aiškių argumentų, esą darbas, kurį jis daro, nesąs aktualus. Verčia susimąstyti svarbi aplinkybė. Jį atleidžia Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos direktorė, kuri, dar nežinia, ar galės eiti savo pareigas. Vadovė, kurios pareigos ir statusas daugiau negu problemiški, nes tebėra ginčijami teisme, pirmuoju savo darbo rūpesčiu ir uždaviniu laiko tikslą atsikratyti iškiliausio toje bibliotekoje dirbančio mokslininko ir tyrinėtojo.
Ar gali nors vienas sveiko proto žmogus patikėti, kad šitokia iniciatyva galėjo gimti pačios direktorės galvoje? Visiškai akivaizdu, kad atėjo nurodymas iš aukščiau, ir šitas nurodymas buvo duotas ne vadinamojo kultūros ministro Simono Kairio. Jis neabejotinai gimė aukščiausiuose šalies valdžios kabinetuose. Neįmanoma atmesti galimybės, kad vienas iš tų kabinetų yra įsikūręs šituose rūmuose (Prezidentūroje). Bet kyla ir dar vienas klausimas. O kas nurodinėja šituose kabinetuose sėdintiems žmonėms? Neįmanoma patikėti, kad jie nesupranta, kas iš tiesų buvo Birželio sukilimas, kad tai buvo teisėta, egzistenciškai būtina pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui apraiška. Jie negali nežinoti, kad šitas sukilimas iš tiesų siekė atkurti Lietuvos valstybingumą. Jie negali nežinoti, kad iškiliausi sukilimo vadai ne tik nebuvo nacionalsocialistinės Vokietijos pakalikai, bet, priešingai, jie ne tik buvo išvaikyti, bet daugelis, tarp jų ir Kazys Škirpa, paprasčiausiai persekiojami. Jie buvo visiškai izoliuoti nuo Lietuvos visuomenės. Melas, kurį V. Valiušaitis demaskavo savaisiais iš tiesų giliais ir profesionaliais tekstais apie Birželio sukilimą, pateikdamas begalę nepaneigiamų įrodymų, visiems buvo ir yra akivaizdus. Ir būtent todėl V. Valiušaitis turėjo būti pašalintas, brutaliai atleistas iš darbo.
Turime teisę kelti ir kelsime klausimą: „Kas valdo Lietuvos istorijos politiką? Kas kontroliuoja mūsų tautos istorinę atmintį? Jeigu jau prieiname prie pačių fundamentaliausių valstybės išlikimui klausimų, kas valdo pačią Lietuvos valstybę? Ar tai iš tikrųjų yra valstybė? Ar vis dėlto Lietuva yra ypatinga teritorija, kurios administracija gauna nurodymus iš centrų, kurie nėra pačioje Lietuvoje?“
Galime grįžti ir prie laisvės klausimo. V. Valiušaičio išstūmimo istorija bauginančiai primena niūriausius Sovietų Sąjungos laikus. Tai, kas buvo pasakyta apie laipsnišką jo eliminavimą iš rezistencijos ir sukilimo tyrimo srities, liudija, kad veikiama nuosekliai, metodiškai, lėtais žingsniais, bet užtikrintai siekiant galutinio tikslo – susidoroti. Sovietų Sąjungoje tokio lėto susidorojimo, pavadinkime tai saliamio lėto pjaustymo principu, taktika buvo naudojama didžiojo teroro metais. Iškilūs, kad ir kaip juos vertintume, Sovietų imperijos architektai, tokie kaip Bucharinas, Zinovjevas ir kiti, ne iš karto atsidūrė tardymo rūsiuose. Iš pradžių, prarasdami aukštas ir įtakingas pareigas, jie būdavo siunčiami į palyginti formaliai garbingas vietas, kurios buvo ypatingos štai kuo – jas užimdami ir gaudami algą, jie jau neturėjo jokios įtakos politiniam gyvenimui ir priimamiems sprendimams. Dažniausiai viskas baigdavosi areštais, kankinimo kameromis ir kulka į pakaušį. Nenoriu, kad tai, ką sakau, skambėtų per daug radikaliai. Ačiū Dievui, Lietuva dar nėra šalis, kurioje laukia kulka į pakaušį, bet faktas yra tas, kad šitas grynai totalitarinis lėto ir metodiško susidorojimo metodas plinta kaip maras. Todėl giname ne tik asmenį, bet ir žodžio laisvę. Apmaudą šioje susidorojimo istorijoje kelia gėdingas konservatorių elgesys. Kaip ir buvo galima tikėtis, V. Valiušaitis gavo darbą Lietuvos Respublikos Seime. Žinoma, jam parūpintos konservatoriaus Valdo Rakučio padėjėjo pareigos užtikrina bent minimalų pragyvenimą, duonos kąsnį. Bet atkreipkime dėmesį – šitokie rėmėjai elgiasi lygiai taip pat, kaip buvo elgiamasi sovietiniais laikais. Tada valdžios persekiojamą žmogų atvirai ginti buvo bijomasi, tačiau būdavo mėginama kaip nors padėti. Į valdžios nemalonę patekę ir jos persekiojami asmenys būdavo įdarbinami į kokias nors politiškai saugesnes pareigas. Be abejo, nebūdavo prileidžiami prie rimtų mokslinių tyrinėjimų ir panašių darbų. Universiteto profesorius galėjo tapti bibliotekininku arba bibliotekininko padėjėju. Taigi duonos kąsnis buvo garantuotas. Bet niekas jų nedrįso ginti. Tai štai – V. Valiušaitis už savo ištikimą tarnystę Lietuvai Tėvynei susilaukė tik tokios valdančiosios partijos „padėkos“. Tai yra atviras pasityčiojimas. Ši istorija rodo, koks bailus, parsidavėliškas, menkas yra vadinamasis dabartinis Lietuvos politinis elitas. Net ir tie, kurie save vadina patriotais, Lietuvos gynėjais nuo įvairių grėsmių, be abejo, pirmiausia nuo Kremliaus grėsmės, leidžia sunaikinti žmogų, kurio galimybės toliau tęsti tyrimus labai abejotinos. O juk V. Valiušaitis yra vienas tvirčiausių Lietuvos ideologinės gynybos nuo Kremliaus vykdomos propagandinės agresijos atraminių stulpų. Todėl šį klausimą galima vertinti dar platesniame kontekste. Iš tikrųjų, ar galima laikyti paprastu atsitiktinumu, kad tokias iniciatyvas susidoroti su patriotiškiausiais, Lietuvai ištikimiausiais žmonėmis dažniausiai pradeda ir įgyvendina žmonės, kurie jau nuo 1940 metų, o ir anksčiau, iš esmės buvo Lietuvos tautos ir valstybės duobkasiai? Ar galime būti tikri, kad nurodymas atleisti V. Valiušaitį buvo duotas ne aukštas vietas valdžioje turinčių įtakingų asmenų, kurių tėvai trėmė lietuvius į Sibirą, tardė, kankino ir žudė mūsų patriotus, laidojo pelkėse ir atliekų duobėse mūsų partizanus? Jų vaikaičiai tęsia tamsius senelių darbus. Ir tai daro dar didesniu mastu ir išradingiau, negu sovietinės okupacijos laikais. Iš tiesų, galima sau leisti būti naiviems ir nesuprasti, ką reiškia tokios knygos, kaip Rūtos Vanagaitės šmeižikiška rašliava? Kodėl šitos knygos yra net už Lietuvos valstybės lėšas verčiamos į anglų kalbą ir pristatinėjamos net už Atlanto? Be abejo, šitų darbų, arba triūso, įvardijant su ironija, paskirtis labai aiški. Vyksta ideologinis pasiruošimas naujai Lietuvos okupacijai. Daroma viskas, kad pasaulio viešajai nuomonei būtų įpiršta ir joje paskleista mintis, kad lietuviai buvo niekingų žydšaudžių, nacionalsocialistų ar fašistų tautelė, kuri neverta savo valstybingumo. V. Valiušaitis yra vienas iš nedaugelio rezistencijos istorijos baruose dar dirbančių asmenų, kurie kovoja su Lietuvos valstybę galinčiu pražudyti istoriniu melu, tiksliau – su šmeižikiška propaganda.
Štai kodėl V. Valiušaitis buvo sunaikintas dar kartą. Nežinau, ar paskutinį. Mūsų visų pareiga daryti viską, kad jis būtų sugrąžintas į savo pareigas, galėtų tęsti Lietuvai be galo svarbų tiriamąjį darbą, kad būtų apginta jo profesinė garbė ir asmens orumas, o kartu būtų apginta ir Lietuvos valstybė bei mūsų laisvė.
Vokiečiai sukūrė interaktyvų žemėlapį. Jame fiksuojami užpuolimai, kuriuose buvo panaudotas peilis.
Liepą pradėjusiame veikti žemėlapyje jau užfiksuoti 705 užpuolimai.
Vien per rugsėjo pirmas 9 dienas fiksuota 140 užpuolimų.
Žemėlapyje paspaudus ant peilio ikonos išmeta nuorodą, kuri jus nuves į policijos pranešimą. Keletas iš jų:
Drezdeno miestas
Policijos operacija universitetinėje ligoninėje
Laikas: 09.09.2024, 01:45 pm
Vieta: Drezdenas-Johanštatas
Pirmadienį Fetscherstraße budėjo daugybė policijos pareigūnų.
Pasak skambinusiųjų, klinikos darbuotoją užpuolė nežinomas asmuo. Teigiama, kad smurtautojas panaudojo peilį ir pabėgo. Apie 16 patrulių automobilių ekipažų iš karto ieškojo užpuoliko, tačiau jo dar nerado.
Pirminių tyrimų duomenimis, klinikos darbuotojas pastebėjo smurtautoją persirengimo kambariuose, kai jis apieškojo darbuotojų spinteles. Smurtautojas išsitraukė peilį ir iš pradžių grasino darbuotojui. Netrukus po to nežinomas vyras užpuolė 20-metį, šiek tiek sužeidė jį smūgiais ir pabėgo nežinoma kryptimi.
Kriminalinės policijos inspekcijos pareigūnai ėmėsi tyrimo.
XXX
Ingolštato autobuse vyras užpuolė peiliu
INGOLSTADT. Vakar vakare viešajame autobuse peiliu buvo užpultas ir sunkiai sužalotas vyras. Įtariamasis buvo sulaikytas. Ikiteisminio tyrimo skyrius atlieka tyrimą.
Ketvirtadienį, 05.09.2024, du 25 ir 22 metų vyrai Ingolštato miesto centre Schutterstraße rajone susipyko. Tada jiedu įlipo į autobusą N8 linijoje.
Pagal dabartinę tyrimo eigą, 25-erių vyras apie 9.40 val. išsitraukė peilį ir autobuse dūrė savo draugui. Abi susijusios šalys yra Afganistano piliečiai.
Autobuso vairuotojui sustojus, įtariamasis pasinaudojo proga pabėgti. Jis buvo suimtas kiek vėliau netoli nusikaltimo vietos.
22 metų auka patyrė rimtus, bet gyvybei nepavojingus sužeidimus. Jis buvo nuvežtas į ligoninę tolimesniam gydymui.
XXX
06.09.-08.09.2024
Liuneburgas
Užpuolimas peiliu
Penktadienio vakarą, apie 8.30 val., Uelzener Straße daugiabutyje kilo ginčas tarp 42 metų vyro ir 41 metų vyro. Ginčo metu panaudotas peilis. Po to įvykusių grumtynių metu žmonės buvo sunkiai sužeisti. Abu žmonės šiuo metu gydomi.
Ebstorf – kūno sužalojimas prieš Ebstorf pub
Priešais barą Ebstorfe šeštadienio vakarą vyko ginčai tarp kelių žmonių. 55 metų vyras išsitraukė peilį ir juo grasino savo kolegai. 55 metų vyras ir dar vienas asmuo buvo šiek tiek sužeisti. Abu žmonės gydomi ligoninėje. 55 metų vyrui buvo iškelta baudžiamoji byla.
XXX
Tiuringija
Ketvirtadienio vakarą Hildburghauzeno parke įvyko prieglobsčio prašytojų kivirčas. Keturi vyrai nuo 22 iki 29 metų grasino 21 metų vyrui peiliu ir reikalavo, kad jis atiduotų savo grynuosius pinigus ir mobiliojo ryšio telefoną. Vyras atsisakė paklusti, todėl vienas iš nusikaltėlių panaudojo peilį ir sužeidė jį pažastyje bei plaštakos srityje. Tada nusikaltėliai pavogė aukos pinigus ir mobilųjį telefoną. 21 metų vyras pabėgo maisto turgaus kryptimi Clara-Zetkin-Straße. Po to, kai užpuolikai jį pasivijo, ginčas vėl eskalavosi. Nukentėjusysis apsiginklavo sudaužytu buteliu ir sumušė vieną iš smurtautojų, 22 metų vyrą, ir sužalojo jį. 21 metų vyras pabėgo ir pateikė skundą policijai. Jis ir sužalotas smurtautojas buvo nuvežti į ligoninę. Po ambulatorinio gydymo 22 metų vyras vėl galėjo vaikščioti, o nukentėjusysis turėjo likti klinikoje. Tačiau netrukus jis nuo to atsiribojo ir apie vidurnaktį vėl susitiko su grupe. Kilo garsus ginčas. Atvyko Hildburghauzeno biuro pareigūnai, sugebėjo nuraminti situaciją ir konfiskavo anksčiau pavogtą mobilųjį telefoną. Užpuolikai turėjo atvykti į nuovadą ir buvo paleisti po to, kai prokuratūros nurodymu buvo baigtos visos policijos priemonės.
Kiekvienas ekonomistas nesunkiai pateiktų pelno apibrėžimą. Vieni galbūt tai apibūdintų kaip gautas pajamas, atskaičius išlaidas, kiti – kaip pajamų dalį, viršijančią sąnaudas. Vienokia ar kitokia pelno apibrėžtis savo esme kalba apie tą patį, todėl, manytina, jog tai daug kam suprantama. Be to, pelno piniginė išraiška buhalteriškai paskaičiuojama, dėl to ji įgauna konkrečias skaitines reikšmes ir dėl to nekelia didesnių abejonių. Tačiau, susidūrus su viršpelnio sąvoka, gali kilti nesibaigiantys debatai. Kodėl?
