Pradžia Dienoraštis Puslapis 508

Almantas Stankūnas. Argumentuotos kalbos ir protestai neveikia. Laikas imtis konkrečių žingsnių

Redakcija
-
0
Almantas Stankūnas. Argumentuotos kalbos ir protestai neveikia. Laikas imtis konkrečių žingsnių

Dėl Nacionalinio stadiono aferos kreipiausi į Generalinę prokuratūrą ir Europos Komisiją, kuri svarsto Vilniaus m. savivaldybės prašymą pritarti Koncesijos sutarties su BaltCap pakeitimams.

Išdėsčiau daug svarių argumentų apie tai, kad savivaldybė galimai veikia BaltCap naudai, kurie turėtų paskatinti teisėsaugą pradėti ikiteisminį tyrimą.

Taip pat yra daug aplinkybių, kurios kelia įtarimą, kad BaltCap naudai veikia ir kai kurių partijų vadovybė.

Apie daug ką jau rašiau. Tačiau yra ir naujų svarbių aspektų. Tikiuosi, kad ateityje bus galimybė paviešinti visą mano pareiškimą.

Kadangi turiu abejonių, kad Lietuvos teisėsauga nuoširdžiai imsis nagrinėti mano pareiškimą, kreipiausi ir į Europos Komisiją.

EK prašau: „įvertinus minėtame kreipimesi (į prokuratūrą) išdėstytas aplinkybes, sustabdyti savivaldybės prašymo nagrinėjimą dėl pritarimo minėtos sutarties pakeitimams iki tol, kol paaiškės, ar nėra pagrįsti kreipimesi į prokuratūrą keliami įtarimai ir nebus išsklaidytos visuomenės abejonės, ar siūlomi sutarties pakeitimai nesukuria prielaidų perteklinei valstybės paramai projektui, neiškreipia konkurencijos regioniniu mastu, neapriboja valstybės lėšų panaudojimo socialinės atskirties mažinimui ir kitiems svarbiems visuomenės poreikiams. Paaiškėjus, kad prašyme išdėstytos aplinkybės bent iš dalies pasitvirtina, A. Stankūnas prašo atmesti minėtą Vilniaus m. savivaldybės prašymą.“

Apėmė deja vu jausmas – pamenu, kaip lietuviai skųsdavosi Maskvai, kai vietiniai LKP funkcionieriai per daug įsisiautėdavo.

Kyla klausimas kodėl iki šiol tik plepa ir panašių žingsnių nedaro kiti Vilniaus m. tarybos nariai, aršiai kritikuojantys Nacionalinio stadiono aferą – A. Zuokas, A. Nemunaitis? – nesinori priminti apie save teisėsaugai, nes gal ji ką nors turi ir apie potencialius pareiškėjus?

***

Papildymas. Ką tik sulaukiau STT kvietimo į apklausą dėl mano kreipimosi. Susirūpino labiau negu įprastai. Pažiūrėsime kiek jų rūpestis nuoširdus…

Nuoroda į visą pranešimą spaudai ČIA.

Galbūt politinė reklama, kurią sukūrė Vilniaus m. savivaldybės vadovai.

Vytautas Radžvilas. Nemokamas sūris lietuviams rinkimų pelėkautuose

Redakcija
-
1
Vytautas Radžvilas. Nemokamas sūris lietuviams rinkimų pelėkautuose

Nacionalinio susivienijimo bendražygio Lino Karpavičiaus atlikta kruopšti žiniasklaidos publikacijų analizė ir ją papildančios Almanto Stankūno įžvalgos nepalieka nei menkiausių abejonių. Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje vyksta neregėto masto ,,opozicinio” politiko ir jo vedamos į Seimą partijos reklaminė kampanija. Absoliučiai nemokama. Dar niekada lietuviai šitaip atvirai nebuvo viliojami ir genami į meistriškai įtaisytus rinkiminius pelėkautus. Šie neveiktų be nemokamo sūrio. Tas sūris – R. Žemaitaitis ir jo „Nemuno aušra“.

Pelėkautai sukonstruoti labai primityviai, bet todėl ypač pavojingai patrauklūs. Iš musės lipdomas dramblys. Sąmoningai paleistos kelios nepraustaburniškos ir provokuojančios frazės dirbtinai pučiamos iki kosminio dydžio ir verčiamos tarptautine valstybės įvaizdžio ir reputacijos problema. Viskas daroma tik tam, kad rinkiminiai pelėkautai užsitrenktų – Lietuva būtų įstumta į padėtį, kai po Seimo rinkimų vienintele išeitimi taptų „vaivorykštinė“ TS-LKD ir LSDP koalicija.

R. Žemaitaitis turi tapti G. Landsbergio trokštamo „sanitarinio kordono“ atraminiu stulpu. Jeigu tas stulpas dar klebėtų, jį sustiprintų užsienio partnerių primygtiniai raginimai ar net kategoriški reikalavimai neprileisti „radikalų” prie valdžios. Jiems būtų paklusta ir pasakyta, kad vaivorykštinė koalicija – vienintelė priimtina galimybė it absoliučiai neišvengiamas pasirinkimas, su kuriuo būtina susitaikyti vardan Lietuvos gero įvaizdžio ir vidaus politinio stabilumo.

Suprantama, šios populistinės antivalstybinės provokacijos politinė kaina Lietuvai jos vykdytojui nerūpi, o užsakovai džiaugsmingai trina rankas ir skaičiuoja rinkiminius dividendus. Būtent tai tiksliai numato ir teigia bendražygiai: kiekvienas atiduotas balsas už „Nemuno aušrą“ yra balsas už TS-LKD ir LSDP vaivorykštę po Seimo rinkimų. Tokia būtų žiniasklaidos peršamo nemokamo sūrio kaina, jeigu šis masalas suviliotų daug patiklių rinkėjų.

Veidaknygė

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristatė naująjį sezoną: naujos galimybės ir ambicingi kūrybiniai planai

Redakcija
-
0
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristatė naująjį sezoną: naujos galimybės ir ambicingi kūrybiniai planai

Ieva Bačiulytė

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras rugsėjo 10 d. LVSO koncertų salėje surengė 36-ojo koncertų sezono pristatymo spaudos konferenciją. Joje dalyvavo orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius, orkestro vadovas Stasys Pancekauskas, kompozitorius Feliksas Bajoras ir Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas, kurie ne tik pristatė būsimus sezono koncertus, bet ir atskleidė ambicingus orkestro ateities planus.

„Visų pirma noriu akcentuoti, kad mūsų 36-asis sezonas tikrai prasideda ir jis prasideda Gustavo Mahlerio Antrąja simfonija, dar žinoma „Prisikėlimo“ vardu. Ši simfonija – kartu ir asociacija su LVSO koncertų salės prisikėlimu naujam gyvenimui. Nekreipkite dėmesio į tai, kad šiuo metu dar yra atliekami pastato rekonstrukcijos darbai – vyksta antrasis etapas, susijęs su pastato energetiniu efektyvumu. Salė buvo sėkmingai inauguruota šių metų kovo mėnesį, joje ir toliau vyks koncertai“, – spaudos konferenciją pradėjo maestro G. Rinkevičius.

Pirmasis naujojo koncertų sezono pusmetis orkestrui bus labai intensyvus – LVSO koncertų salėje skambės net 18 Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro rengiamų koncertų. G. Rinkevičius išskyrė rugsėjo 20 d. LVSO koncertų salėje vyksiantį Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertą, kuriame koncertuos Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Tarmo Peltokoski. „Klausytojų laukia išties labai graži programa, kurią diriguos labai jaunas, bet labai talentingas T. Peltokoski, kuris jau koncertuoja su žymiausiais Europos orkestrais“, – sakė G. Rinkevičius.

Dar vienas išskirtinis renginys* – spalio 25 d. LVSO koncertų salėje skambėsiantis jubiliejinis kompozitoriaus F. Bajoro koncertas. „Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą pažįstu nuo pat jo įkūrimo. Sekiau visą orkestro vystymąsi, jo augimą, mes gražiai bendradarbiavome iki pat šios salės sukūrimo, kuris dabar atrodo kaip kulminacija, didžiulis laimėjimas ir pasiekimas“, – sakė kompozitorius. F. Bajoras juokavo, kad jubiliejinio koncerto nebūtų rengęs, jei ne maestro G. Rinkevičius: „Esu pasakęs, kad nešvęsiu savo jubiliejaus, jeigu nebus pastatyta mano 1982 m. parašyta opera „Dievo avinėlis“ – G. Rinkevičius tai ėmė ir padarė. Jubiliejiniam koncertui G. Rinkevičius taip pat surado premjerą – kūrinį, kuriam tikriausiai jau daugiau nei 50 metų. Pirmoje koncerto dalyje skambės 1966–1975 metų kūryba, kuri yra faktiškai šiuolaikinio gyvenimo atspindys: gedulinga muzika, dainos apie karą ir „Tokata“ – tarsi kovos įvaizdis. Antrojoje klausytojai galės išgirsti jau šio šimtmečio muziką“, – pasakojo F. Bajoras.

Dar vienas ilgametis orkestro bendražygis – Robertas Šervenikas ir jo vadovaujamas Kauno valstybinis choras. „Jau kelintą sezoną dalyvaujame tarptautiniame „Gaidos“ festivalyje, kur R. Šervenikas ruošia programas su mūsų orkestru, nuolat dalyvaujame Tytuvėnų muzikos festivalyje. Šiemet LVSO koncertų salės atidarymui kartu atlikome G. Mahlerio Aštuntąją simfoniją, naujo sezono pradžiai skambės G. Mahlerio Antroji, lapkritį turėsime du „Carmina Burana“ pasirodymus, o gruodį – „Queen Symphony““, – bendrus projektus vardijo orkestro vadovas S. Pancekauskas.

„G. Mahlerio Antroji simfonija – tikrai nuostabus kūrinys. Dabar turime tik vieną salę, kurioje galime tokius kūrinius atlikti visu grožiu – tai LVSO koncertų salė, nes Lietuvos nacionalinės filharmonijos salė, kad ir kaip norėtume, vis dėlto tokiems kūriniams yra per maža“, – sakė R. Šervenikas.

Spaudos konferencijos pabaigos susirinkusiems svečiams maestro G. Rinkevičius atskleidė ir didelę naujieną Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ateities kūrybiniuose planuose. „Nutarėme pradėti naują ciklą – per ateinančius dešimt metų atlikti vėlyvąsias Richardo Wagnerio operas. Pradėsime nuo „Lohengrino“, vėliau bus „Parsifalis“, „Reino auksas“, „Zygfridas“, „Valkirija“, „Dievų žlugimas“, „Tristanas ir Izolda“. Kaip dirigentas noriu, kad tokia muzika skambėtų Lietuvoje. Planuojame atlikti vieną operą per metus su geriausiais Lietuvos ir Vakarų solistais. Gali būti, kad didesnės apimties operas atliksime per du vakarus – tokia praktika yra taikoma Europos koncertų salėse. Tikiuosi, kad pirmoji ciklo opera – „Lohengrinas“ – skambės jau 2026 metų pradžioje, galbūt orkestro gimtadienio koncertui. Visas šis ciklas – labai sudėtingas kūrybinis procesas, kuris labai įdomus man, kaip muzikantui, ir tikiu, bus įdomus ir Lietuvos publikai“, – kalbėjo G. Rinkevičius.

Jam antrino ir orkestro vadovas S. Pancekauskas: „Mūsų salė mums atveria naujas galimybes. Tai tikrai praturtins ir Lietuvos kultūrą ir suteiks daug džiaugsmo klausytojams.“ Paklaustas apie rekonstrukcijos pabaigą, orkestro vadovas sakė, kad jos tikimasi sulaukti kitąmet: „Kalbėti apie visišką rekonstrukcijos pabaigą dar nedrįsčiau, bet tikiuosi, kad baigdami šį sezoną mes jau galėsime sudėti visus taškus“, – sakė S. Pancekauskas.

Iki spalio 7 d. vyksta Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro abonementų akcija, kurios metu bilietų į naujo sezono koncertus galima įsigyti net iki 50 proc. pigiau. Daugiau informacijos: www.lvso.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.

Vilniaus tarybos narys Almantas Stankūnas prašo Europos Komisijos stabdyti Nacionalinio stadiono koncesijos procesus

Redakcija
-
0
Vilniaus tarybos narys Almantas Stankūnas prašo Europos Komisijos stabdyti Nacionalinio stadiono koncesijos procesus

Almantas Stankūnas

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Almantas Stankūnas rugsėjo 10 dieną kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir į Europos Komisiją dėl savivaldybės vadovų galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (BK 228 str.) keičiant sutartį su BaltCap fondo valdomu Koncesininku dėl projekto „Daugiafunkcinis sveikatinimo, ugdymo, švietimo, kultūros ir užimtumo skatinimo kompleksas“ (taip vadinamas Nacionalinio stadiono projektas).

Europos Komisijos A. Stankūnas prašo, įvertinus minėtame kreipimesi išdėstytas aplinkybes, sustabdyti savivaldybės prašymo nagrinėjimą dėl pritarimo minėtos sutarties pakeitimams iki tol, kol paaiškės, ar nėra pagrįsti kreipimesi į prokuratūrą keliami įtarimai ir nebus išsklaidytos visuomenės abejonės, ar siūlomi sutarties pakeitimai nesukuria prielaidų perteklinei valstybės paramai projektui, neiškreipia konkurencijos regioniniu mastu, neapriboja valstybės lėšų panaudojimo socialinės atskirties mažinimui ir kitiems svarbiems visuomenės poreikiams. Paaiškėjus, kad prašyme išdėstytos aplinkybės bent iš dalies pasitvirtina, A. Stankūnas prašo atmesti minėtą Vilniaus m. savivaldybės prašymą.

A. Stankūnas nurodė, kad „savivaldybė ignoravo Koncesininko padarytus grubius sutarties pažeidimus ir nenutraukė sutarties dėl Koncesininko kaltės, pritaikydama sutartyje numatytas sankcijas kaltajai šaliai.

Vietoj to, savivaldybė, galimai siekdama apsaugoti Koncesininko, kuris tapo nepajėgus užbaigti statybos darbų iki sutartyje numatyto termino – 2025 m. birželio mėn., interesus, kelis kartus ignoravo Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) nuomonę, galimai neteisėtai derėjosi dėl sutarties pakeitimų su trečiąja šalimi (įmone „Hanner“) ir net tris kartus inicijavo sutarties pakeitimus, kurie buvo naudingi Koncesininkui ir trečiajai šaliai, bet ne savivaldybei.

„Vienu iš tokių pavyzdžiu yra faktas, kad anksčiau savivaldybės pasiūlyta kainų indeksavimo našta dėl Rizikų materializavimosi buvo beveik 18 proc., ir tik spaudžiant VPT ji buvo sumažinta iki šiek tiek daugiau negu 8 proc. Kita vertus, sutarties pakeitimuose numatytas kainų indeksavimas beveik 16 proc. dėl nenumatytų aplinkybių yra teisiškai labai abejotinas sprendimas. Savivaldybė neturi jokios prievolės nedelsiant sutikti su tokiu indeksavimu, gali ginti savo poziciją teisme, o Koncesininkas dėl to neįgis teisės stabdyti statybos darbų. Tačiau tokia Savivaldybės pozicija greičiausiai būtų nepriimtina Koncesininko akcininkams, nes jie žūtbūtinai siekia parduoti Koncesininką trečiajai šaliai, tačiau trečioji šalis galimai nesutinka sumokėti patrauklios kainos Koncesininko akcininkams ar galbūt išvis įsigyti įmonės ir įgyvendinti projektą, neturėdama tvirtų garantijų dėl Projekto kainos indeksavimo“, – teigia A. Stankūnas.

Vilniaus nacionalinis stadionas / Osportas.lt nuotr.

Jo teigimu, savivaldybė taip pat niekada nenagrinėjo ir nepasiūlė Vilniaus m. Tarybai apsispręsti dėl alternatyvaus, labai tikėtina pigesnio projekto įgyvendinimo varianto, nutraukiant sutartį su Koncesininku dėl jo kaltės ir tiesiogiai perkant projektavimo, statybos rangos bei statinių valdymo paslaugas.

„Savivaldybė klaidino Tarybos narius ir visuomenę teigdama, kad nėra pagrindo nutraukti sutartį,“ – rašo A. Stankūnas.

Taip pat A. Stankūno pareiškime nurodoma, kad savivaldybės veiksmai sukėlė įtarimų, kad į Koncesininko interesų gynimą įsitraukė ir kai kurių politinių partijų vadovai. Todėl tarybos narys prašė prokuratūros ištirti, ar nėra neteisėtų ryšių ir sandorių tarp tų partijų vadovų ir BaltCap fondo akcininkų, bei nurodė visą eilę aplinkybių, kurios galimai paremia minėtus įtarimus.

Kultūrinis praturtinimas Kaune

Redakcija
-
1
Kultūrinis praturtinimas Kaune

 

Asociatyvi nuotr.

Vytautas Sinica | Veidaknygė

Aš manau, kad labiausiai masinės imigracijos žavesį patiria Vilnius, kur jau kaip monetą metant sunku atspėti, ar tau žmogus gatvėje atsakys lietuviškai, ar rusiškai.

Bet būna ir įvairiau. Kaip skelbia žiniasklaida, Kaune daugiausiai iš Indijos atvykę studentai surengė muštynes – visi mušė vieną. Nesprendžiant, kas kaltas ir teisus, kiek pelnytai pakilo kojos ir kumščiai, pats toks problemų ir ginčų sprendimas juk yra chrestomatinis praturtinimo įvairove pavyzdys. Lietuvoje jau arti dvidešimties metų tokios praktikos vienur nyksta, kitur išnykusios. Konflikte daugiau šnekama, negu mušamasi.

Tai štai turtinant Lietuvą įvairove tos praktikos keisis. Grįš daugiau aistros, ugnies ir judesio į kasdienį žmonių bendravimą. Mažiau pasitikėjimo teisėsauga, daugiau teisingumo į savo rankas, daugiau stipresniojo teisės.

Jūs sakysite, kad čia skaldomas vežimas malkų iš vienos kaladės. Juk tik vienos muštynės, kam nepasitaiko. Taip žiūrint užstringama siauriausioje perspektyvoje. Bet galima pasižiūrėti plačiau: kokios kasdienio smurto tendencijos ten, kur įvairove jau praturtinta daug, kaip kad Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje? Jau prieš dešimt metų šiose šalyse stipriai išaugo įvairiausių priemonių savigynai pirkimas, taigi ir nesaugumo jausmas gyventojų tarpe. Kultūriniai įpročiai atseka žmones per visą pasaulį.

Tad praktikoje matant šitą situaciją – pirmąją smurtinės įvairovės kregždę – kyla vienas klausimas. Ar gerbiamiems muštynių dalyviams bus leista likti Lietuvoje? Tėvynė laukia grįžtant.

Brangiems skeptikams rekomenduoju apie smurtinių nusikaltimų gausą kultūrine įvairove praturtintose šalyse išsamiai rašoma lietuviškai išleistoje Edo Westo knygoje „Įvairovės iliuzija“. Rekomenduoju, norintiems suprasti, kas vyksta.

Norintiems ne tik suprasti, bet ir kad tai neįvyktų Lietuvoje, rekomenduoju spalio 13 dieną balsuoti už #2 Nacionalinį susivienijimą ir lietuviškos Lietuvos išsaugojimą. Politinė reklama, žinoma.

DELFI straipsnis ir pasirodymo vaizdo įrašas ČIA.

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai trisdešimt pirmoji (rugsėjo 11) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Devyni šimtai trisdešimt pirmoji (rugsėjo 11) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Tikėtina, agresorius toliau bando atakuoti ukrainiečių oro gynybos sistemas. Jei ankstesnėmis dienomis iš virš Juodosios jūros skrendančių orlaivių rusai į Ukrainos miestus leido po vieną antiradarinę raketą Kh31P, tai šį kartą tokių raketų paleista šešios. Atsižvelgiant į tai, kad šios raketos šūvio nuotolis neviršija 110 km, labiausiai tikėtina, kad šių smūgių taikinys yra Odesa. Arba visas ruožas nuo šio miesto iki Rumunijos sienos, kur tikėtina keliauja vakarietiška parama. Ne veltui juk Shahedai „netyčia“ į Rumunijos teritoriją įskrido – testuoja. Tai indikuoja, kad siekdami susilpninti ukrainiečių oro gynybą šiame ruože rusai gali rengti didelio masto kombinuotą smūgį ruože Odesa – Izmail. Taip pat naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo balistine raketa Iskander M, 25-iais Shahedais (20 numušta), keliomis S300 raketomis. Dieną rusai smogė dar vienu Iskanderu Dnipro.

Šią naktį Belhorod srityje kelyje Novyi Oskol – Valuiki nuo bėgių nuvertas krovininio traukinio sąstatas. Agresoriaus teigimu bėgiai buvo susprogdinti. Tik priminsime, kad Valuiki – svarbus rusų logistinis punktas ir geležinkelio mazgas, aprūpinantis Kupjansk sektorių.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Tęsiasi rusų atakos kariajame ukrainiečių flange, apie tai rašėme vakar vakare ir šiandien ryte https://www.facebook.com/Parakomanai/posts/534663675619614. Nepanašu, kad rusams pavyksta vystyti sėkmę, fiksuotas rusų aktyvumas tik prie Snagost, tačiau situacija išlieka dinamiška. Ukrainos pajėgos visą dieną rengėė lokalias atakas iš Sumy rajono per sieną Glushkovo rajone Veseloe ruože. Neatmestina, kad rusams išlaikant aktyvumą ukrainiečių kairiajame flange, Ukrainos pajėgos gali bandyti didesnėmis pajėgomis įžengti į Glushkovo rajoną ir taip siekti atitraukti agresoriaus pajėgas nuo Snagost – Korenevo ruožo.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Tęsiasi sunkūs mūšiai Synkivka (šiaurinis flangas) ir Pishchane – Lozova- Andriivka ruože. Ukrainos pajėgos išlaiko pozicijas.

Lyman. Agresorius toliau koncentruoja pastangas šiauriniame flange ir bando paremti savo veiksmus Kupjansk sektoriuje.

Syverks sektoriuje be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar.

Chasiv Yar mieste tęsiasi mūšiai, kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Toretsk ruožas. Tęsiasi sunkūs mūšiai Toretsk rytiniame pakraštyje bei Niu Jork-Nelipivka ruože, ukrainiečiai neleido rusams pasistūmėti.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Rusai tęsia operacijas Novohrodyvka flanguose. Jie toliau bando plėsti pozicijas į vakarus link Lysivka, tačiau šį kartą ukrainiečiai išlaikė pozicijas. Tačiau rusams pavyko pasistūmėti į pietus link Marynivka. Tai leidžia rusams artėti link Selydove (į pietus, pietvakarius), bei išplečia agresoriaus galimybes stumtis į vakarus – šiaurės vakarus link Dachenske – Lysivka.

Centras. Situacija Ukrainsk – Hirnyk ruože prastėja. Agresorius nuo Memryk pralaužė ukrainiečių gynybą ir apėjo Ukrainsk iš šiaurės. Dabar ši gyvenvietė blokuota iš šiaurės, rytų ir pietų. Vis didėja poreikis rengti dirvą rytiniame Vovcha krante besikaunančių ukrainiečių vienetų atsitraukimui į vakarinį krantą.

Pietinis flangas. Tęsiasi sunkūs mūšiai Vuhledar šiaurės rytiniame flange. Ukrainiečiai vis dar nepatvirtina, kad rusai įsitvirtino Vodiane, tačiau situacija išlieka sudėtinga.

Zaporizhia ir Pietų kryptys.

Be pakitimų.

Linas Karpavičius. „Liberalizuotos“ elektros rinkos naujienos arba ačiū tiems, kurie yra geriausia kas galėjo nutikti Lietuvai

Redakcija
-
1
Linas Karpavičius. „Liberalizuotos“ elektros rinkos naujienos arba ačiū tiems, kurie yra geriausia kas galėjo nutikti Lietuvai

Šiek tiek pasenusi, bet daug ką pasakanti žinia. Visi trys privatūs elektros tiekėjai vartotojams pagaliau įvedė abonentinį mokestį. Ir visai atsitiktinai, nesusitarę. Nes liberalioje rinkoje susitarimų nebūna. Todėl traktuokime tai kaip gryną atsitiktinumą, aplinkybių sutapimą.

Mokestis buvo įvestas ne vienu metu. Per keletą metų jį jau taiko visi. Jis dar nedidelis – 1–2 eurai. Kol kas. Pavyzdžiui Ispanijoje jis 25 eurai. Linkėjimai elektros vartotojams ir įkvepiantis pavyzdys elektros tiekėjams. Yra dar kur augti.

Įdomiausia tai, kaip reaguoja į tai pats Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) vadovas Renatas Pocius: „Abonentinio mokesčio idėja yra tai, kad tiekėjas nepriklausomai nuo to, ar vartotojas vartoja elektros energiją, patiria pastoviuosius kaštus. Kitaip sakant, turiu mokėti darbo užmokestį savo darbuotojams, turiu išlaikyti IT sistemas, turiu išlaikyti gal patalpas“.

Šis funkcionierius iš paskutiniųjų bando ginti šimtamilijoninius pelnus uždirbančių oligopolijų interesus. Supraskite kaip joms sunku – moka atlyginimus, patiria kitus kaštus, „gal“ dar turi išlaikyti kažkokias patalpas, todėl tas vienas euras juos išgelbės nuo bankroto? Taip reikėtų suprasti šį biurokratą?

Priminsiu, kad 2022 metais šios bendrovės turėjo tokius pelnus:

Ignitis 62 mln. eurų (šių metų pirmas pusmetis jau 168 mln. eurų)

Enefit 170 mln. eurų

Elektrum 0,6 mln. eurų (šių metų pirmas pusmetis jau 3 mln. eurų)

Tikiuosi, kad iš mūsų surinkti tie vargani euriukai kitais metais padės įmonių akcininkams išsimokėti solidžius dividendus.

Pabaigoje straipsnio Atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas M. Nagevičius teigia, kad elektros vartotojai vis dėlto neturi didelio tiekėjų pasirinkimo, koks galbūt buvo žadėtas prieš elektros tiekimo liberalizavimą. Jų – tik trys.

Pagaliau mano pastebėjimus pripažino ir pats AIEK prezidentas. Liberalizuotoje rinkoje konkurencija tik mažėja.

Kitaip ir nebus. Seniai apie tai rašau. Kaina gali nukristi kokį mėnesiuką, kitą, bet ilguoju laikotarpiu kilimo tendenciją išlaikys. Mužikai Lietuvoje laaaabai kantrūs. O oligopolijos moka daryti biznį kantriųjų sąskaita.

Šių trijų tiekėjų tikslas yra šias įmones padaryti super patraukliomis ir parduoti užsienio investuotojams, kurie toliau labai sėkmingai per kilovatvalandės ir jau abonentinio mokesčio kainą surinkinės pinigėlius iš patiklių Lietuvos žmonių.

Ačiū tiems, kurie geriausia kas galėjo nutikti Lietuvai.

Vytautas Sinica. „Imigracija valdoma“

Redakcija
-
1
Agnė Bilotaitė / E. Blažio / LRT nuotr.

Prieš rinkimus TS-LKD pradėjo žaidimą, žaidžiamą ne vienoje Europos sostinėje. Vadinkime jį „imigracija valdoma“ žaidimu. Visur, kur vyksta masinė imigracija, visuomenės pyksta ir sukasi į dešinę, o sukairėjusios valdžios partijos imasi vaizduoti kovą su imigracija. Pernai tas intensyviai vyko Prancūzijoje, ką tik prasidėjo Vokietijoje. Vyksta visą vasarėlę jau ir Lietuvoje. Ministrei Bilotaitei šiame spektaklyje skirtas pagrindinis vaidmuo.

Iš pradžių Seimas priėmė „sugriežtinimą“ – įvedė migrantų kvotas. Po 1,4 proc. Lietuvos populiacijos į metus! Ne daugiau. Tai yra 40 tūkstančių migrantų metinė kvota. Toks ribojimas niekinis, nes jis reiškia tolesnę masinę imigraciją, tolesnę atvirų durų politiką. Lietuva per 30 nepriklausomybės metų iki 2020-ųjų užgyveno 58 tūkstančius užsieniečių. Nuo tada Šimonytės valdžia sugebėjo keturis kartus padidinti šį skaičių iki daugiau nei 220 tūkstančių. Vien 2023-aisiais atvežė 67 tūkstančius. Daugiausia jų iš Ukrainos (reikia suprasti, kad didelė dalis – irgi Donbaso rusai), tačiau pabėgėliai vis tiek sudaro daugiausiai trečdalį šios bangos. Aiški dauguma – darbo migrantai. Taigi per 30 metų prikaupėme 58 tūkstančius, tačiau dabar „įvedami ribojimai“ – tik po 40 tūkstančių į metus. Kitaip tariant, pusę milijono migrantų su tokia kvota nuo dabar pasiektume per 7 metus, o ne per 4 metus, kaip kad būtų tęsiant dabartinius tempus. Tiesa, tai sušvelnintas, tačiau vis tiek labai aiškus kelias į lietuviškos Lietuvos išnykimą.

Dabar sugalvota „valdyti imigraciją“ dar geriau. Vidaus reikalų ministerija skelbia pranešimą, kad ėmėsi priemonių ir a) 36 tūkstančiams neišdavė leidimų atvykti; b) 11 tūkstančių nutraukė leidimus gyventi Lietuvoje; c) uždarė 4 išorės paslaugų centrus užsienio šalyse. Skamba labai rimtai. O nėra nieko rimta.

Neišduoti leidimai nereiškia, kad sumažėjo atvykstančių. Reiškia, kad atvyksta kiti arba gal net tie patys, jeigu pirmieji neišduoti leidimai buvo dėl procedūrinių priežasčių. Pataisai atmestą paraišką ir atvyksti. Lietuvai nėra svarbu arba yra mažai svarbu, kuris tiksliai nekvalifikuotas azijietis atvyksta dirbti darbo už gerokai mažesnę algą nei sutinka dirbti lietuvis. Lietuvai svarbu bendras jų skaičius – auga ar ne. Jau dabar šalyje yra gerokai per daug integravimui, o pagal naująją politiką jų toliau auga. Šiemet išankstinės peržiūros metu iš 67 tūkstančių paraiškų atmesta 20 tūkstančių. Tai 47 tūkstančiai patvirtinti. Daugiau negu „griežtoji“ Šimonytės migrantų kvota. Bet gi kovojama.

Toliau dar įdomiau. 11 tūkstančių asmenų panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje. Tai labai gerai. Tačiau kažkodėl nekalbama apie tų žmonių išvykimą iš šalies. Nei apie tai, kad paliko Lietuvą savo noru, nei apie tai, kad buvo priversti išvykti. Tai teisiniai statusai, ne šiaip žodžiai. Ministrės teiginys reiškia, kad Lietuvoje yra papildomi 11 tūkstančių nelegalų. Jau anksčiau teko viešai klausti, ar visgi žmonės, kurie pripažįstami pavojumi valstybei (apie 1000 Baltarusijos piliečių) arba netekę leidimo gyventi Lietuvoje (11 tūkstančių darbo imigrantų) iš tiesų fiziškai palieka šalį. Atsakymo nėra jau mažiausiai mėnesį. Vakarų Europoje įprasta praktika, kad tokie asmenys šalies nepalieka – toliau gyvena, verčiasi šešėlyje, daro nusikaltimus. Lietuvoje nusikaltimai kol kas nenuskambėjo, bet klausimas lieka. Kur realiai fiziškai yra tie 11 tūkstančių asmenų? Ar užtikrinta, kad iškeliautų? Ar tikrinamas jų faktinis statusas? Jeigu ne, kas už tai atsakingas?

Galiausiai paskutinis, menkiausias, bet ir ciniškiausias „valdomos imigracijos“ punktas. Uždaryti išorės paslaugų centrai. Pradėjusi masinės imigracijos skatinimo kampaniją 2021 metais, dabartinė Vyriausybė pritaikė kompleksą priemonių: išmokas darbdaviams, kurie priima migrantus, išmokas atvykstantiems migrantams, supaprastintas procedūras ir t. t. Viena esminių priemonių buvo vadinamųjų išorės paslaugų centrų sukūrimas 34 užsienio šalyse už ES ribų (ES tokie nereikalingi, judėjimas ir taip laisvas). Mažiausiai tris metus šie centrai teikė itin palengvintas dokumentų tvarkymo atvykti dirbti į Lietuvą paslaugas. Žmonės susitvarkydavo gyvenimo Lietuvoje formalumus dar prieš fiziškai čia atsidurdami.

Dabar skelbiama, kad uždaromi 4 iš 34 tokių centrų. Spėkite, kurie tai centrai? Nepale, Libane, Jordanijoje ir Šri Lankoje. Spėkite, ar tai buvo intensyviausios imigracijos į Lietuvą šalys? Priešingai. Iš visų keturių šalių kartu sudėjus Lietuvoje 2024 metų pradžioje gyveno viso 826 asmenys, vidutiniškai po vos daugiau nei 200 iš šalies. Taigi kurie išorės paslaugų centrai uždaromi? Tie, kurie nepasiteisino, nesukūrė masinės migracijos srauto. Atvirų sienų politikos požiūriu jie uždaryti kaip nepasiteisinę migrantų verbavimui, o ne stabdant Lietuvos kolonizaciją.

Vyriausybė tikisi, kad ši imitacinė kova reikšmingą visuomenės dalį įtikins, kad masinės migracijos grėsmės pripažintos, procesai sustabdyti, konservatoriams parūpo lietuviška Lietuva. Minimalus žvilgsnis į priemones, kuriomis giriamasi, aiškiai rodo, kad visa tai spektaklis. Visos aptartos priemonės niekaip netrukdo toliau pildyti Seimo įvestos migrantų „kvotos“ – po 40 tūkstančių atvykėlių į metus. Taigi niekaip netrukdo iki pasiekti sovietmečiu vykusios kolonizacijos mastų per artimiausius septynerius metus. Laikrodis Lietuvai tiksi.

Aš net neturiu jums sakyti, kad iš tikrųjų sustabdyti masinę imigraciją į Lietuvą yra pasiryžęs tik Nacionalinis susivienijimas (#2). Spalio 13 dieną rinkitės atsakingai – balsuokite už lietuviškos Lietuvos išlikimą, o ne už visuomenės kvailinimą. Politinė reklama.

JE Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas: gender ideologija ir nacionalinis saugumas

Redakcija
-
0
JE Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas: gender ideologija ir nacionalinis saugumas

Pranešimas skaitytas 2024 m. rugsėjo 6 d. Šiluvoje rengtoje konferencijoje „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant.

Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas / Juozo Kamensko nuotr.

Popiežius Pranciškus savo pasisakymuose ir dokumentuose ne kartą yra užsiminęs apie gender ideologiją ir neigiamas jos pasekmes šiandienos pasaulyje. Posinodiniame apaštališkajame paraginime Amoris Laetitia apie meilę šeimoje rašo: „<…>iššūkį kelia įvairios formos ideologijos, paprastai vadinamos gender. Jos „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą. Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymines gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters. Žmogaus tapatybė tampa individo apsisprendimu, kuris ilgainiui gali pasikeisti. Nerimą kelia tai, jog kai kurios tokio pobūdžio ideologijos, pretenduojančios atsiliepti į tam tikrus kartais suprantamus lūkesčius, mėgina įteigti, kad yra vienintelės teisingos, ir net lemti tai, kaip auklėti vaikus“ (AL 56). Šioje pastraipoje įvardytos bent trys esminės problemos, kurias ši ideologija kelia: (a) klaidingas įsitikinimas, kad lytis yra tik socialinis konstruktas; (b) šis įsivaizdavimas peršamas švietimo programoms ir (c) šią nuostatą norima įtvirtinti įstatymuose kaip neginčytiną tiesą.

2017 m. spalio 5 d., kalbėdamas Popiežiškosios gyvybės akademijos generalinės asamblėjos nariams, popiežius Pranciškus užsiminė, kad „esame ant kultūrinės revoliucijos slenksčio“. Jis pabrėžė, kad „neseniai pateiktas siūlymas asmens orumą didinti radikaliai panaikinant lytinį skirtingumą ir dėl to mūsų supratimą apie vyrą ir moterį nėra teisingas. Užuot kovojus su neteisingomis lytinio skirtingumo interpretacijomis, kurios sumažintų esminę šio skirtingumo svarbą žmogaus orumui, toks pasiūlymas paprasčiausiai jį panaikintų, siūlydamas procedūras ir praktiką, dėl kurių jis taptų nesvarbus asmens raidai ir žmogiškiesiems santykiams. Tačiau „neutralumo“ utopija panaikina ir žmogaus orumą, susijusį su lytiniu skirtingumu, ir asmeninį naujos gyvybės kūrimo pobūdį“. Iš to kylanti problema, apie kurią popiežius kalba, yra „biologinė ir psichologinė manipuliacija lytiniu skirtumu, kurią biomedicininės technologijos dabar gali paversti paprastu asmeninio pasirinkimo reikalu – o taip nėra! – rizikuoja sunaikinti energijos šaltinį, kuris maitina vyro ir moters sandorą, darančią ją kūrybingą ir vaisingą“[1]. Šiame kreipimesi yra išryškinta keletas minčių: mūsų lytinis skirtingumas yra sudedamoji žmogaus orumo dalis; lytinio skirtingumo niveliavimas yra utopija; tai naikina vyro ir moters sąjungą, žmogaus lytiškumo vaisingumą.

Ne kartą savo kalbose popiežius Pranciškus gender ideologiją siejo su ideologine kolonizacija, turinčia įtaką „santuokos krizei“, nes ši ideologija neigia vyro ir moters prigimties skirtingumą ir abipusiškumą.[2] Jis yra kritikavęs šios kolonizacijos formą mokyklose, nes ji iškreipia žmogaus lytiškumo ir vienas kitą papildančių vyro ir moters vaidmenų supratimą.[3] O posinodiniame apaštališkajame paraginime Querida Amazonia (2020) užsimena apie lyčių ideologijos klausimą, kalbėdamas apie vietinių kultūrų apsaugą nuo išorinės įtakos, įskaitant ideologinę.

Vienas svarbiausių Bažnyčios dokumentų, kuriame įvardijama gender ideologijos problema, yra neseniai, 2024 m. balandžio 2 d., pasirodžiusi Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracija Dignitas Infinita dėl žmogaus orumo. Joje gender teorija pristatoma kaip „itin pavojinga, nes joje ištrinami skirtumai siekiant visus sulyginti“ (DI, 56). Taip dar kartą primenama Bažnyčios pozicija, „kad visų asmenų, nepriklausomai nuo jų lytinės orientacijos, kilnumas yra gerbtinas, ir jie turėtų būti priimami pagarbiai, su atida vengiant, kaip nors netinkamai juos atstumti, ypač agresyviai ir smurtingai jų atžvilgiu elgtis“ (55). Tačiau pabrėžiama, kad kai biologinė lytis yra atskiriama nuo socialinio-kultūrinio lyties aspekto ir tampa teorija, įgaunančia ideologijos bruožų, ji tampa pavojinga. Taip „siekiama paneigti didžiausią įmanomą skirtį tarp gyvų būtybių – lytinį skirtingumą. Šis pamatinis skirtumas yra ne tik didžiausias, kokį tik galime įsivaizduoti, bet ir gražiausias bei galingiausias: vyro ir moters poroje jis pasiekia nuostabiausią abipusiškumą ir taip kildina mus nepaliaujamai žavintį stebuklą – taip į pasaulį ateina naujos žmogiškosios būtybės“ (58).

Šiame pristatyme norėčiau pakomentuoti, mano manymu, labai pavojingą iš gender ideologijos kylančią neigiamą įtaką – grėsmę nacionaliniam saugumui. Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, mažai sietini dalykai, vis dėlto jie turi vidinių sąsajų, kurias verta aptarti, ypač tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva. Čia svarbi ne tik mūsų krašto geografinė padėtis ar demografija, bet ir palyginti jaunos mūsų demokratijos bei laisvės iššūkiai. Gender ideologija skatina visuomenės narių susipriešinimą vienų su kitais, tėvų su vaikais ir visuomenės piliečių nepasitikėjimą šalies valdžia bei šalies įstatymų autoritetu. Krašto saugumą lemia piliečių vienybė, pasitikėjimas ir pagarba šalies valdžios institucijoms bei visų troškimas ginti esmines asmenį ir jo šeimą saugančias vertybes. Karo grėsmės akivaizdoje ši vienybė ir pasitikėjimas valdžios institucijomis tampa esminiu krašto išlikimo garantu. Gender ideologija neišvengiamai griauna šią vienybę, todėl ją drąsiai galima vadinti grėsme nacionaliniam saugumui.

Čia galima įvardyti kelias, jau dabar ryškėjančias grėsmes, keliančias visuomenės socialinio audinio áižėjimą. Pirmiausia tai švietimo aplinka. Nuo praėjusių metų bendrojo lavinimo mokyklose pradėta dėstyti Gyvenimo įgūdžių bendroji programa. Šioje programoje kalbant apie mokinių savęs pažinimą, emocijas ir santykius vartojami tik bendriniai apibūdinimai vengiant žodžių „vyras“, „moteris“, „vaikinas“, „mergina“ – nėra nė vieno žodžio, nurodančio asmens lytį.[4] Šios programos įgyvendinimo rekomendacijose lytinis tapatumas priskiriamas pasirinkimo kategorijai, panašiai kaip teisė rinktis religiją ar kultūrinį tapatumą.[5] Tai aiški įtaka gender ideologijos, kuri iš esmės neatitinka krikščioniškosios antropologijos lytiškumo sampratos. O ši sako, kad „lytiškumas“ suprantamas kaip esminė žmogaus savybė, dovanota sukūrimo metu, tai – vyriškumas arba moteriškumas. Lytiškumas nėra ir negali būti pasirenkama lytinė tapatybė, nes jis atskleidžia vyro ar moters savybių visumą kaip prigimties duotybę. Žmogus savo prigimtimi sujungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį (plg. KBK, 343), todėl sudaro „vieningą visumą“. Lytiškumas negali būti traktuojamas tik kaip lytinės orientacijos ar tik kaip lytinio potraukio raiška. Tai apima visą buvimo vyru ar moterimi tikrovę.

Lytinio tapatumo pasirinkimo samprata, ypač ją pristatant bendrojo ugdymo programoje, neišvengiamai priešins visuomenę, nes kels rimtą susirūpinimą dėl galimai pažeidžiamos konstitucinės katalikų tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus. LR Konstitucijos 26 straipsnyje teigiama, kad „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Kitaip tariant, Konstitucija draudžia, kad su vaikų auklėjimo pasaulėžiūra susiję dalykai būtų primetami kokio nors mokomojo dalyko be tėvų žinios ir sutikimo. Lytinis auklėjimas pirmiausia yra tėvų teisė ir pareiga. Todėl šia prasme Bažnyčia pabrėžia subsidiarumo principą, kurio turėtų paisyti mokykla. Ji turėtų būti pagalba tėvams, turintiems teisę auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Tai tėvų teisė ir laisvė, kurias jiems garantuoja LR Konstitucija. Gender ideologija neatitinka didžiosios visuomenės dalies Lietuvoje įsitikinimo, kaip turėtų būti auklėjami vaikai.

Teiginį apie šį daugumos visuomenės dalies įsitikinimą galima daryti ir analizuojant, kaip dauguma žmonių supranta šeimos struktūrą, tai, kas apima ir lytiškumo raiškos sampratą. 2022 m. kovo ir birželio mėnesiais Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras Vilmorus atliko reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuo 18 metų požiūrio tyrimą. Buvo teirautasi, ar yra pritariama, ar nepritariama Civilinės sąjungos įstatymo projektui, kuris įteisintų tos pačios lyties asmenų šeimas. Abu šie tyrimai atskleidė, „kad Partnerystės ir Civilinės sąjungos įstatymų projektams nepritaria ar visiškai nepritaria didžioji visuomenės dalis (73,8 proc. kovą, 68,2 proc. birželį), o juos palaiko mažuma – kovą kiek daugiau nei dešimtadalis (14,8 proc.), birželį penktadalis (20,1 proc.), maždaug kas dešimtas (atitinkamai 11,4 proc. ir 11,7 proc., žr. 1 pav.) neturi nuomonės“ [6]. Šis tyrimas rodo, kad tradicinę šeimos sampratą palaiko dauguma visuomenės narių. Šiuo atžvilgiu gender ideologija, daranti įtaką lyčių sampratos pokyčiams, yra grėsmingas iššūkis nacionalinei vienybei, nes prieštarauja daugumos gyventojų požiūriui. Nacionaliniam saugumui labai svarbi gyventojų socialinė sanglauda, jos narius vienijanti bendra vertybių sistema, todėl šeimos, socialinių normų ir lyčių tapatybės pokyčiai neišvengiamai ardys šį visuomenės narių tarpusavio sutarimą ir vienybę.

JE Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas, nuotr. aut. Juozas Kamenskas

Krašto valdžios institucijos turėtų būti suinteresuotos neaštrinti kultūrinių ir ideologinių konfliktų visuomenės narių tarpe. Tai itin svarbu nedidelių valstybių visuomenėms, kurios dėl savo dydžio yra labiau pažeidžiamos. Tai galioja Lietuvai dar ypač dėl kaimyno Rytuose. Todėl vyriausybė turėtų formuoti politiką, glaudžiai susijusią su švietimu, teisėsauga ir įstatymų kūrimu, kuri stiprintų visuomenės daugumos pasitikėjimą valdžios institucijomis. Ir, atvirkščiai, nepasitikėjimas įstatymu neišvengiamai turės įtaką nacionaliniam saugumui, nes silpnins piliečių motyvaciją ginti valstybę, jei jos įstatymai negins šeimos interesų. Be to, nepasitikėjimas įstatymine aplinka neišvengiamai radikalizuotų įvairias visuomenės grupes, kurių veikimas dažnai tampa vidinių krašto neramumų priežastimi. Nepasitikėjimas valdžios institucijomis ir poliarizacija visuomenėje yra vienos iš aštriausių grėsmių nacionaliniam saugumui.

Su gender ideologija susijusios politikos įgyvendinimas neišvengiamai kels teisinius ginčus ir politikų tarpusavio kovas. Nesutarimai ir konfliktai tokiais klausimais kaip lytinio tapatumo samprata apskritai gali stabdyti teisėkūros procesus ir kelti politinį nestabilumą. Aišku, yra teigiančių, kad visų „lyčių“ lygybė stiprina visuomenės atsparumą ir prisideda prie nacionalinio saugumo. Jie mano, kad tai yra žmogaus teisių gynimas, įvairovės skatinimas, kuris kaip tik didina solidarumą, o tai, reikalui esant, reiškia ir gynybinį veiksmingumą. Tačiau toks manymas labiau remiasi emociniu ir teoriniu, o ne praktiniu argumentu.

Gender ideologija neišvengiamai sės visuomenėje asmens ir šeimos tapatybės sumaištį. Tai gali sukelti vaikų ir jaunimo raidos sutrikimų ir psichinės sveikatos riziką. Tai gali paveikti vaikus ir jaunimą abejoti savo lytimi, ieškoti „naujų“ lytinių tapatybių, eksperimentuoti su lytiškumo raida, iškreipti normalią jos raidą. Tai gali reikšti ir vaisingumo praradimą. Būtų naivu tikėti, kad gender ideologija nepaveiktų gimstamumo rodiklių, kurie šiuo metu Vakarų visuomenėse susiduria su demografine žiema. Tai ypač skausmingai atsiliepia Lietuvai. Gyventojų skaičiaus mažėjimas neišvengiamai reiškia ir silpnėjančias pajėgas apginti savo valstybę.

Apibendrintai galime tarti, kad gender ideologija yra pavojingas socialinis eksperimentas, nes interpretuoja žmogaus tikrovę ignoruodama jo prigimtį. Nacionalinis saugumas remiasi vidine piliečių motyvacija ginti savo valstybę, nes ji gina žmogaus prigimtines teises – asmens orumą, šeimą ir laisvę. Gender ideologijos grėsmė nacionaliniam saugumui kyla dėl šią pasaulėžiūrą išpažįstančiųjų pastangos paversti ją politine ideologija. Čia iškyla potencialus pavojus kriminalizuoti nepritariančius šiai ideologijai, jos postulatus paverčiant nekvestionuojamais.

Grėsmė nacionaliniam saugumui kils, jei augs nepasitikėjimas valstybės gebėjimu saugoti šeimą, o tai kurs ir nesaugumo aplinką visuomenės viduje. Jei visuomenės daugumos ir valstybės valdžios pasaulėžiūros kirsis, piliečiai nebesijaus atstovaujami valdžios, todėl ja nepasitikės. O tai gali labai sumažinti moralinę galią esant reikalui ginti savo valstybę. Krašto gynybai reikalinga vidinė motyvacija, o jos esmė – ginamos fundamentalios vertybės: šeima, kurioje gimsta vaikai, ir laisvė gyventi pagal savo įsitikinimus nepažeidžiant valstybės įstatymų.

„Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai“ (Ps 127, 1). Ar mes statome namus, kurių nori Viešpats? Ar galime tikėtis išlaikyti saugią mūsų Tėvynę, jei negerbtume mums Kūrėjo padovanotos prigimties?

——————–

[1] ADDRESS OF HIS HOLINESS POPE FRANCIS TO PARTICIPANTS IN THE GENERAL ASSEMBLY OF THE PONTIFICAL ACADEMY FOR LIFE, Synod Hall Thursday, 5 October 2017

[2] Bendroji audiencija, 2015 m. balandžio 15 d.

[3] Popiežiaus kalba susitikime su Gruzijos vyskupais, 2016 m. spalio 1 d.

[4] Lytiškumo sampratos Gyvenimo įgūdžių bendrojoje programoje vertinimas Katalikų Bažnyčios mokymo aspektu (SOTER 2023.87 (115). Prieiga https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/81fda446-164a-484e-9574-df32ef747d0b/content (2024 09 05), (p. 44).

[5] Lytiškumo sampratos Gyvenimo įgūdžių bendrojoje programoje vertinimas Katalikų Bažnyčios mokymo aspektu (SOTER 2023.87 (115). Prieiga https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/81fda446-164a-484e-9574-df32ef747d0b/content (2024 09 05), (p. 45).

[6] Dr. Živilė Advilonienė, VISUOMENĖS NUOMONĖS APKLAUSOS CIVILINĖS SĄJUNGOS KLAUSIMO IŠSAMI ANALIZĖ. https://laisvavisuomene.lt/category/veiklos/tyrimai-apklausos/ (2024 09 05)

Kertant miškus neliko pusės šiame sektoriuje dirbusių darbuotojų, beveik pusės girininkijų, o eiguvų visai neliko

Redakcija
-
0
Kertant miškus neliko pusės šiame sektoriuje dirbusių darbuotojų, beveik pusės girininkijų, o eiguvų visai neliko

Lietuvos miškininkų sąjunga paskelbė protestą dėl Lietuvos miškų strateginės įmonės privatizavimo, kuri slepiamam  po pavadinimu reforma.

Šiuo metu, iš 4 tūkst. sektoriuje dirbusių darbuotojų, liko apie 2,3 tūkst., iš buvusių 337 girininkijų liko 192, o tokio girininkijos vieneto kaip eiguva neliko visiškai.

Po miškų kontrolės reformos liko tik 35 Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, vykdantys kontrolę miškuose, geriausi iš jų dėl nepakeliamo darbo krūvio taip pat palieka šią instituciją.

2023 m. paskelbta stichinė nelaimė, iškirsta apie 1 mln. m3 sausuolių, valstybei padarant didelius finansinius nuostolius.

Vienas po kito kyla skandalai dėl nejautraus ir neatsakingo VĮ Valstybinės miškų urėdijos požiūrio vykdant ūkinę veiklą saugomose ir rekreacinėse teritorijose esančiuose miškuose. Tokia veikla nuteikia visuomenę ne tik prieš visą miškininkų bendruomenę, bet ir prieš ilgamete praktika ir mokslu pagrįstą tradicinę miškininkystę, kurios pagrindu ir miškininkų pastangomis suformuoti miškai, kuriuose dabar išskiriamos gamtinės vertybės.

Neatlikus  padarytų klaidų analizės ir vertinimo, nepareikalavus atsakomybės iš neatsakingų reformų sumanytojų ir vykdytojų, toliau planuojamos ir pradedamos vykdyti naujos reformos – VĮ Valstybinių miškų urėdijos pertvarkymas į akcinę bendrovę.

Tai neatsakingas žingsnis, nes nepateikta jokių konkrečių duomenų ir išvadų, kad tai bus naudinga Lietuvos valstybei, miškams ir jos piliečiams,- skelbiama Lietuvos miškininkų sąjungos išplatintoje išvadoje dėl Seimui siūlomų įstatymų projektų.

Visas išvadų tekstas žemiau.

Dėl VMU uabizacijos

Lietuvos miškininkų sąjungos nepritaria strateginės įmonės privatizavimui, prašo atlikti nepriklausomą 2018 m. reformos auditą

LR aplinkos ministerijai
Kopija
Lietuvos Respublikos Prezidentui G.Nausėdai
LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetui
LR Vyriausybės kanceliarijai

IŠVADA ĮSTATYMŲ PROJEKTAMS (TAIS NR. 24-6673(2))

Lietuvos miškininkų sąjunga, išnagrinėjusi Aplinkos ministerijos pateiktus derinti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 5, 7 straipsnių pakeitimo ir 6 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo Nr. IX-1016 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektus (toliau – Įstatymų projektai), teikia šias pastabas.

Nepritariame Įstatymų projektams, numatantiems prielaidas valstybės įmonę Valstybinių miškų urėdiją pertvarkyti į akcinę bendrovę, nes bet kokie svarstymai dėl naujos valstybinių miškų valdymo ar nuosavybės formos galimi tik atlikus nepriklausomą 2017 metais pradėtos reformos auditą ir pačios reformos vertinimą aplinkosauginiu, socialiniu ir ekonominiu aspektais.

Vienas po kito kyla skandalai dėl nejautraus ir neatsakingo VĮ Valstybinės miškų urėdijos požiūrio vykdant ūkinę veiklą saugomose ir rekreacinėse teritorijose esančiuose miškuose. Tokia veikla nuteikia visuomenę ne tik prieš visą miškininkų bendruomenę, bet ir prieš ilgamete praktika ir mokslu pagrįstą tradicinę miškininkystę, kurios pagrindu ir miškininkų pastangomis suformuoti miškai, kuriuose dabar išskiriamos gamtinės vertybės.

Tačiau, neatlikus 2018 m. padarytų klaidų analizės ir vertinimo, nepareikalavus atsakomybės iš neatsakingų reformų sumanytojų ir vykdytojų, toliau planuojamos ir pradedamos vykdyti naujos reformos – VĮ Valstybinių miškų urėdijos pertvarkymas į akcinę bendrovę. Manome, kad tai neatsakingas žingsnis, nes nepateikta jokių konkrečių duomenų ir išvadų, kad tai bus naudinga Lietuvos valstybei, miškams ir jos piliečiams.

Valstybinių miškų pertvarkymo reformos pradžioje Aplinkos ministerija teigė, kad sujungus buvusias miškų urėdijas ir Valstybinį miškotvarkos institutą į vieną įmonę, darbo vietos regionuose bus išsaugotos. Tačiau šiuo metu, iš 4 tūkst. sektoriuje dirbusių darbuotojų, liko apie 2,3 tūkst., iš buvusių 337 girininkijų liko 192, o tokio girininkijos vieneto kaip eiguva neliko visiškai.

Jeigu anksčiau vidutinė girininkija buvo iki 3 tūkst. ha ir joje dirbo 3-4 darbuotojai, po pertvarkos vidutinė girininkija yra daugiau kaip 6 tūkst. ha dydžio, o joje dirba tiek pat – 3-4 darbuotojai.

Panaikinus eiguvas, pagal dabartinę struktūrą girininkijų darbuotojai neturi priskirtų saugojimui ir stebėjimui konkrečių miško plotų, o prie dabartinių girininkijų plotų bei darbų apimčių trūksta laiko vykdyti savalaikę miškų sanitarinės būklės stebėseną, miškų apsaugą ir priežiūrą.

Tai nemaža dalimi prisidėjo prie nekontroliuojamo miško kenkėjų išplitimo, dėl ko šešių savivaldybių miškuose 2023 m. paskelbta stichinė nelaimė, iškirsta apie 1 mln. m3 sausuolių, valstybei padarant didelius finansinius nuostolius.

Dabar vienintelis, nuolat besiplečiantis struktūrinis padalinys – centrinė administracija (286 etatai), praradusi gyvybiškai būtiną ryšį su mišku, kai buvusioje Generalinėje miškų urėdijoje 42 miškų urėdijų veiklą planavo, koordinavo ir visas statistines ataskaitas suformuodavo tik 39 darbuotojai.

Norime atkreipti dėmesį, kad centralizuojant funkcijas, etatai iš regioninių padalinių perkeliami į centrą, regioniniuose padaliniuose darbuotojų nuolat mažėja, tačiau dalis tų funkcijų darbų lieka regioniniuose padaliniuose arba vienam specialistui priskiriama funkcijas atlikti keliuose padaliniuose.

Pateikiant pasiektus rezultatus, neatsižvelgiama, kad daug darbų atliekama pažeidžiant darbuotojų darbo laiko ir poilsio režimą, neapskaitant viršvalandinio darbo. Įsidarbinę ir susidūrę su neadekvačia situacija, jauni darbuotojai greitai palieka įmonę, kuri kol kas laikosi ant lojalių savo profesijai, nenorinčių ar negalinčių dėl siauros specializacijos arba dėl amžiaus jos pakeisti, darbuotojų pečių. Tačiau eilinis pertvarkymas paskatins ir dalį iš jų palikti darbą.

Nepritariame Įstatymų projektų pakeitimams, numatantiems atsisakyti valstybinių miškų apsaugos pareigūnų, nes tai turės neigiamos įtakos miškų apsaugai. Vadovaujantis Miškų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, valstybiniai miškų apsaugos pareigūnai vykdo miškų apsaugą nuo neteisėtų veiksmų – savavališko medžių ir krūmų kirtimo, naikinimo arba žalojimo miško žemėje, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pažeidimo miško žemėje, neteisėto miško naudojimo, neteisėto miško sodmenų, miško želdinių ir žėlinių, sėklinių miško medžių plantacijų, pomiškio ir jaunuolynų naikinimo arba žalojimo, medienos ir miško išteklių grobstymo, medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimo, neteisėto važiavimo per miško paklotę motorinėmis transporto priemonėmis, miškų riboženklių, kvartalinių stulpų ir ženklų, informacinių stendų, priešgaisrinių ir rekreacinių įrenginių gadinimo, naikinimo ar savavališko perkėlimo, lankymąsi miške reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimo, priešgaisrinės miškų apsaugos reikalavimų pažeidimo, miško sanitarinės apsaugos reikalavimų pažeidimo, atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimo.

Šios miško pažaidos nustatomos kiekvienais metais, o atsisakius valstybinių miškų apsaugos pareigūnų, šių pažeidimų rizika dar padidėtų, kadangi visoje Lietuvoje po kitos – miškų kontrolės reformos liko tik 35 Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, vykdantys kontrolę miškuose, geriausi iš jų dėl nepakeliamo darbo krūvio taip pat palieka šią instituciją.

Be to, labai svarbus valstybinių miškų apsaugos pareigūnų atliekamas prevencinis darbas, vykdomi reidai ir kita veikla, kas reikšmingai mažina neteisėtų veiksmų riziką ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose miškuose.

Nesutinkame, kad valstybinių miškų apsaugos pareigūnų atliekamas miškų apsaugos nuo pažeidimų faktines ir prevencines funkcijas dubliuoja Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai ir ši veikla nedera su valstybės įmonės vykdoma veikla – valstybinių miškų apsaugos pareigūnai stiprina miškų apsaugą, atlieka didžiulį prevencinį darbą ir papildo valstybinę miškų kontrolę. Kad būtų užtikrintas vienodas valstybinės kontrolės standartų taikymas valstybiniuose ir privačiuose miškuose, siūlome išplėsti valstybinių miškų apsaugos pareigūnų įgalinimus ir į privačius miškus.

Manome, kad ne tik esanti, bet ir būsima valstybinių miškų valdymo teisinė forma nesudaro galimybių veikti efektyviai, taikyti gerosios valdysenos, gamtai artimos miškininkystės praktiką, lanksčiau priimti skubius sprendimus, o sunaikintas valstybinių miškų apsaugos pareigūnų institutas tik blogins Lietuvos miškų apsaugą.

Todėl siūlome atsižvelgti į kaimynių šalių gerąją praktiką, pvz., Lenkijoje valstybinių miškų valdytojas turį specialų statusą. Todėl prašome išskirtinio Lietuvos turto – miškų valdytojo nepertvarkyti į akcinę bendrovę, bet atlikti po 2018 m. vykdytos veiklos išsamų auditą ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu, gamtosauginiu aspektais, atlikti kiekybinių ir kokybinių miško išteklių pokyčių analizę ir tik po to imtis naujų reformų, įvertinti valstybinių miškų apsaugos pareigūnų reikšmę ne tik tinkamai ir laiku vykdomai miškų apsaugai, bet ir pažeidimų prevencijai.

Lietuvos miškininkų sąjungos narius neramina pasikeitęs politikų, pertvarkos iniciatorių, viešojo veikimo būdas pristatyti pertvarkos būtinybę ir pagrindimą ne patiems, bet Valstybinių miškų urėdijos darbuotojų lūpomis.

Pabrėžiame, jog atsakomybę už pertvarkos rezultatus prisiims 2020-2024 metų Seimo ir Vyriausybės politikai, ne miškininkai.

Tebūnie miškai!

Lietuvos miškininkų sąjungos vardu, Zbignevas Glazko
LMS Prezidentas
2024 m. gegužės 24 d. Vilnius

1...507508509...2 011Nuo 2 011 508 puslapis