Partijos Lietuvoje yra negrįžtamai sukompromituotos. Šia kryptimi nuosekliai dirbo Adamkus, Kirkilas/Kubilius, Grybauskaitė, Matijošaitis, Puteikis, Maldeikienė bei politinės žiniasklaidos žvaigžukai ir -utės, kurie, kritikuodami kurios nors vienos partijos veiksmus vis priduria, kad ir kitos ne geresnės.
Tai yra tikrovė ir neigti ją beprasmiška. Galima tik guostis, kad ir daugel kitur Vakaruose partijos bei partinės sistemos išgyvena krizę.
Tačiau paguodomis rinkimų nelaimėsi.
Keliai tik du:
– Toliau neigti tradicinių partijų ir ideologijų krizę, laikytis įsikibus partinių brendų viliantis, kad pirkėjai liks ištikimi senam prekės ženklui, o partinė nomenklatūra apsaugos sistemą nuo maištininkų ir liūdnai stebėti, kaip nebrangūs ir net ne visada kokybiški no-name’ai užkariauja rinką, palaipsniui kurdami naujus politinius prekės ženklus;
– Pasiremti Lempeduzos principu – „Jeigu nori, kad viskas liktų po senovei, turi labai greitai keistis”, kuris kitame Europos krašte buvo suformuluotas kaip „Jeigu negali sustabdyti minios, tapk jos vedliu”.
Praktikoje tai reiškia, kad partijos pačios turi tapti „rinkimų komitetais”, arba, remiantis lietuviška tradicija, sąjūdžiais. Konservatoriams pats Dievas liepia sukti šiuo keliu, nes kam, jei ne Sąjūdžio įpėdiniams, žinoti, kaip kuriamas ir kaip veikia politinis sąjūdis?
Kitas dalykas, kad Dievas moderniojoje Tėvynės Sąjungoje – Lietuvos krikščionių demokratų partijoje nebe madoje.
Kalbant žemiškiau, partijai – sąjūdžiui reikalingas ryškus vedlys, veislinis Alpha-patinas, kurio spinduliuojami ryžtas ir apsisprendimas patraukia kitus Alphas, sudarančius sąjūdžio šerdį, užvedančius rinkėjų minią ir sutelkta vieninga valia siunčiančius juos prie balsadėžių.
O dabar atsakykit man – ar TS-LKD yra toks Alpha-patinas? Nes aš matau tik Beta-pasyvą, po eilinio pralaimėjimo sėdintį ant nusiraminimo kėdutės televizijos studijoje.
