Norėjau papasakoti apie aplankytą viešą paskaitą, kurioje pristatyta lietuvių kalbos sklaida Kaune XX a pr.-viduryje, kuomet iš kitataučių gausiai apgyvento miesto, šis tapo vienu lietuviškiausių didmiesčių. Apie vykusias gatvių pavadinimų kovas (tautiškai susipratę piliečiai aktyviai reiškė savo nuomonę žodžiais ir darbais, kad gatvių pavadinimai būtų tik valstybine kalba), šaulių ir kitų organizacijų atlietuvinančią veiklą Vilijampolėje ir kituose miesto rajonuose… Buvo politinė valia, procesai vyko sėkmingai.
Tačiau dabarties realijos tokios, kad rodos laikas sukasi atgalios ir vėl turime reikalų jau ne tik su kitakalbiais gatvių užrašais – problemos mastas dirbtinai plečiamas. Prisidengus geopolitine sumaištimi socialdemokratai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija įregistravo net dvi įstatymų pataisas, kurias šiuo sudėtingu laikotarpiu negalima kvalifikuoti kitaip negu siekiu įnešti dar daugiau vidinio visuomenės susiskaldymo ir prieštaros. Siekiama asmens vardo ir pavardės dokumentuose įteisinti n diakritinių ženklų bei didinti pietrytinių Lietuvos rajonų polonizaciją, reikalaujant, jog rajonuose, kur ne lietuvių tautybės gyventojai sudaro 10 ir daugiau proc. valstybinės įstaigos privalėtų teikti paslaugas ir priimti dokumentus kita nei valstybinė kalba.
Imigracijos tempams nesiliaujant, o atvykėliams getizuojantis vienose lokacijose, netrukus konkrečiose vietose teks bendrauti bene tadžikų, o gal dar egzotiškesnėmis kalbomis?
Grįžtant prie pietrytinių Lietuvos rajonų. „Jeigu šie įstatymų pakeitimai bus priimti, greitu metu tam tikros Lietuvos teritorijos taps „autonomiškomis“ lenkų įtakos zonomis. Gatvėse, dokumentuose ir viešojo administravimo institucijose vyraus ne lietuvių kalba, o lenkakalbiams pritaikytos išimtys. Toks procesas yra aiški grėsmė Lietuvos valstybingumui“ – Jonas Vaiškūnas. Jo straipsnis, kurį būtina perskaityti.
Nuotr. Kauno Vytauto prospekto pavadinimo lentelė.
„Valstybinė lietuvių kalba – ar dar ilgai?”..
Belieka Katutei pasiūlyti pasidomėti Lietuvos ne tik tarpukario, bet ir ankstesnių laikotarpių istorija, nuvažiuoti į Veliuoną, pažiūrėti kas parašyta ant Vytauto paminklo…, kas duotų atsakymą į klausimą – lietuvių kalba „valstybinė”, prastuomenės, liaudies…- ar ilgai?…
Geras straipsnis.
Beje, jidiš (p. Edvardo žiniai, ne „ivrito“, t.y. hebrajų, o būtent jidiš) kalba parašyta „Vitavt’s praspekt“.
Lietuvių tauta per maža, kad savo apkarpytoje, dar likusioje žemėje „gelbėtų” didelių kaimyninių tautų kalbas.
Šaunuoli, ir toliau baubk už TrUmp.
Dvigubi pratrydijotų standartai…