Arūnas Dovydaitis. Apie Kleber Mendoca Fulho filmą „Slaptasis agentas“

Džiugu, kad trijų kino kritikių įkurta nauja kino leidybos kompanija „Taip toliau“ jau pristato filmą nebe vien mažuosiuose kino teatruose (problema juose – brangus automobilių parkavimas, jei taip atvykstama), bet ir multipleksuose. O filmas, kaip ir būdinga šiai kompanijai, neeilinis.

„Slaptasis agentas“ buvo vienas tarp geriausiųjų 2025 m. Kanų kino festivalyje, kur Kleber Mendoca Filho buvo apdovanotas už geriausią režisūrą, Wagner Moura – už geriausią aktoriaus vaidybą, o tarptautinė kino kritikų asociacija FIPRESCI filmą išrinko geriausiu festivalio filmu. Šiuo metu „Slaptasis agentas“ nominuotas trijose „Auksinių gaublių“ kategorijose ir yra trumpajame „Oskaro“ už geriausią užsienio filmą sąraše. Jau vien šis pasiekimų paminėjimas išduoda, jog filmas nėra tradicinio „bojeviko“ stiliaus, ką galima įtarti iš filmo pavadinimo.

Jau pirmieji kadrai, kai įsiminęs mums iš puikaus serialo „Narcos“ patį Pablo Escobarą suvaidinęs Wagner Moura gražuoliu ryškiai geltonu VW „vabalu“ įvažiuoja degalinėn užsipilti benzino, aiškinasi su darbuotoju, kodėl priešais guli lavonas ir patiria nesugebėjusio prikibti policininko prašymą „paremti policiją“, mačiusieji geruosius brazilų kino pavyzdžius, patirs būdingo šiai šaliai spalvingo natūralumo kino pojūtį. Aš netgi prisiminiau gūdžiais sovietmečio laikais hitu tapusį „Smėlio karjerų generolai“ vizualinį įspūdį, o bene paskutinį tokį jausmą patyriau, kai pandeminis „Kino pavasaris“ 2020 m. rodė šio režisieriaus, atėjusio į filmų kūrimą iš kino kritikos darbo, „Bacurau“. Suprantu, kad daugelis nesuspėjo tuomet pasižiūrėti kaip atrodo Filho filmas. Taigi, yra gera proga susipažinti dabar.

Kanuose brazilai išsiskyrė jau filmo pristatymu: raudonuoju kilimu žengė jų bent 60. Žengė – netikslus pasakymas – jie judėjo KARNAVALO žingsniu, sukeldami neregėtą iki tol šventišką fiestą ant šio prestižiškojo kilimo. Ir išties, ką bepasakotų „Slaptojo agento“ siužetas, nuolatos, tarsi koks užkulisių aidas, personažų lūpose minima, kad vyksta tas tradiciškasis brazilų karnavalas. Netgi vienas veikėjas praneša, kiek žmonių jame… žuvo!

Tačiau reikia grįžti prie fakto, jog išskyrus paskutinę dalį, rodomas 1977 m. gyvenimas šalies šiaurės rytų provincijos miestelyje Recife ir mažiau – didžiausiame Brazilijos mieste San Paule. Beje, tiek režisierius, tiek pagrindinis aktorius kilę iš Recifo. Todėl tiek daug reiškinių filme siejami su tikrai buvusiais įvykiais, kurie išlikę autorių atmintyje. Scenarijų Kleberis Filho rašė 3 metus. Ir filmas gavosi prasmingai daugiasluoksnis, kurį išties labai įdomu sekti – vis tenka mintyse atverti sau kiekvieną filmo sluoksnį.

Nors matant įvykius ir aplinkybes kurios vystosi filme apie protagonistą Marcelo (jis yra ir Armando), vis labiau aiškėja, kodėl jis per visą šalį iš didmiesčio grįžo į gimtinę, ką jis čia nori nuveikti, kaip dėliojasi aplinkybės aplink jį, mes ilgą laiką priversti spėlioti, kodėl gi jis – tas „slaptasis agentas“. Bet nuo pradžių suvokiame, kad gyvenimas rodomas stipriai politizuotoje aplinkoje, kad matomi žmonės pilni baimių. Net menkai pasidomėjus rodomo laikmečio Brazilijoje istorija, sužinai, kad 1969–1979 m. šalyje siautėjo karinė diktatūra, žuvo ar dingo be žinios tūkstančiai žmonių.

Scenaristas ir režisierius Filho pasirenka pasakoti istoriją per gana sudėtingą naratyvą. Jis nesistengia būti pavyzdingai nuoseklus, dažnai pasitelkia laiko kilpas, o įtampą augina ne dramaturginėmis, bet vizualinėmis priemonėmis: naudojasi rodomo laikotarpio kino nuorodomis į konkrečius filmus, pavyzdžiui, Spielbergo siaubo klasiką „Nasrai“, kuri čia veikia keliais lygmenimis. Gaunasi ne tik gerai sukonstruotas, bet ir meile kinui alsuojantis filmas.

Kiek stebėjausi, kad gausūs autorių pokalbiai su žurnalistais Kanuose susivedė ne į kino menines priemones, kurių čia apstu, o į politinį filmo pamatą, rodomo laikmečio realybių komentavimą. Tai patvirtina Filho mintis, kad nepolitiško kino negali būti. Kai kada norimi pasakyti dalykai tampa reikšmingi ir labai suprantami praėjus keliems dešimtmečiams po filmo sukūrimo.

Pagrindinė filmo mintis, manau, kad karinės diktatūros sąlygomis bet kuris pilietis gali tapti taikiniu, t. y. kažkam pasirodyti, jog jis – slaptasis agentas. Žodžiu nei vienas žmogus negali ramiai sau gyventi. Reikšminga, kad kelias sekundes suspėjame pamatyti Recifės kino teatre rodomo 1936 m. sukurto Alfredo Hitchcocko filmo „Slaptasis agentas“ fragmentą. Šio seno kūrinio siužetas pasakoja, kad britų agentai Šveicarijoje nužudo ne tą žmogų, šnipu palaikę niekuo dėtą vyrą. Tai ryški sąsaja, nurodantį ryšį su rodomais 1977 m. įvykiais Brazilijos provincijoje.

„Slaptojo agento“ autorius Kleberis Mendonça Filho, sužinojęs, kad jį Kanuose kalbina lietuvaitė Mantė, tuoj pat auditorijai pareiškė, kad 2012 m. dalyvavo Kauno kino festivalyje ir jam labai patiko Lietuva.

Apie naujausią savo kūrinį Fulho pasakoja:

„Kas man patinka „Slaptajame agente“, kad tai nėra filmas apie diktatūrą, bet apie tai, ką reiškia gyventi tokioje vietoje, kurią valdo diktatūra. Gyvename tokiame pasaulyje, kur vėl reikia įrodinėti, kad pasaulis nėra plokščias.

Šiuo metu padėtis Brazilijoje geresnė, tačiau 2016–2022 m. laikotarpiu viskas buvo labai keista. Kaip kino kūrėjas atsidūriau savotiškoje prožektorių šviesoje – man kišo mikrofonus ir reikalavo atsakymų. Jaučiausi tarsi agentas: vaidini režisieriaus, sukūrusio filmą, vaidmenį, o tada esi priverstas atlikti rolę diplomato, kurio žodžiai ne visada priimami ar vertinami. Vieni saugo, kiti puola. Iš čia kilo dalis filmo idėjų, nors veiksmas ir vyksta 1977-aisiais“.

Filme vienas iš pirmųjų epizodų yra, kad sugaunamas ryklys, kurio pilve rasta žmogaus koja. Vėliau filme bus įvairiausių peripetijų su ta koja, netgi fantastiškai atrodančių. Pasirodo, ir tas turi istorinę prasmę ir nėra vien scenaristo išmislas. Štai, kaip Filho aiškina šią keistenybę:

„Aš užaugau, klausydamasis istorijų apie „plaukuotą koją“. Tai yra urbanistinė legenda, kurią sukūrė žurnalistas. Jis negalėjo rašyti apie tai, kas iš tikrųjų įvyko praeitą naktį. Pavyzdžiui, kokios smurtinės atakos prieš gėjus arba moteris, arba žmones, parke rūkančius žolę. Jis negalėjo sakyti, kad tai padarė policija arba karininkai, taigi jis rašydavo, kad atakavo „plaukuota koja“.

Visi, kas skaitydavo, ką vakar padarė „plaukuota koja“, žinodavo, kad tai policijos arba karinės diktatūros darbas. Man labai patinka „plaukuota koja“, nes tai visiškas absurdas. Šiame filme, galima sakyti, pamatome „plaukuotos kojos“ pradžios istoriją – ji randama ryklyje, taigi turime tikrą ryklių problemą mieste – žmonės miršta, jie praranda rankas, kojas. Jie randa ryklį, nugabena jį į morgą, jie pavagia koją iš ten ir išmeta ją į upę. Upė teka per parką, koja išlipa ir užpuola žmones. Man labai patinka ši filmo dalis ir aš sulaukiu daug klausimų apie „plaukuotą koją.“

Pasižiūrėję šį įtraukiantį ir tapusį aktualiu net šiai dienai filmą, tikiuosi su malonumu perskaitys ir kitus režisieriaus komentarus ir paaiškinimus.