Arkivyskupas Lionginas Virbalas. Esu pasiruošęs palaikyti kenčiantį, išjuoktą, užsipultą žmogų net ir be „je suis N.“
Šiomis dienomis girdime daug ginčų, kaltinimų, daug aistrų ir nuoskaudų.
Pasisakymų triukšme turbūt labiausiai reikia atjausti tuos žmones, kurie išgyvena savo homoseksualų polinkį ar savo kitoniškumą. Atrodo, kad jie iš niekur nesulaukia autentiško palaikymo.
Skirtingo ar neapibrėžto lytiškumo ideologijos propaguotojai, klausę ar neklausę kitų, prisistato atstovaujantys visus. Tada daugiau įtakos, daugiau paramos, daugiau lėšų – argi tai paslaptis?
Suprantama, kad homoseksualius polinkius turintys žmonės kenčia nuo visų, tarp jų ir katalikų, kurie nepritardami veiksmui pasirodo negailestingi pačiam žmogui, kurie smerkia nepriimtinos ideologijos piršimą (žinoma, ir tokią nepagarbą visuomenei, kaip gašlumo ar apatinių drabužių demonstravimas paraduose), priskirdami tai visiems skirtingos lytinės orientacijos žmonėms.
Manau, kad dauguma žmonių jausdami homoseksualius polinkius jautriai išgyvena savo kančią ir savo meilę, nesupratimą ir pasmerkimą, savo laisvę ir ribotumą. Nepaisant lyties, orientacijos, rasės, tautybės, nepaisant visų mūsų skirtumų esame vienodai svarbūs žmonės. Nė vienas neturime daugiau ar mažiau to, kas mus daro žmonėmis. Todėl priimu kiekvieną kaip savo brolį ir seserį.
Nė kiek neabejoju, kad šeima kyla iš vyro ir moters santuokos. Yra daug kitų žmogiškų ryšių: draugai, bičiuliai, kolegos, bendramoksliai, partneriai, gyvenantys kartu, bet šeima yra išskirtinis ir nepakeičiamas ryšys. Gerbiu kiekvieną žmogų ir du vienos lyties žmonės turi teisę sulaukti tinkamos pagalbos, bet tai iš esmės skiriasi nuo vyro ir moters sudarytos šeimos.
Taip pat nesutiksiu, kad prigimtis nieko nereiškia. Gyvendami galime prisiimti įvairiausius vaidmenis, gerus ir blogus, mus gali daug kas įtakoti, bet to, ką atsinešame gimdami, neįmanoma paneigti. Popiežius Pranciškus apaštališkame paraginime „Amoris laetitia“ rašo: „Viena yra suprasti, kad žmogus silpnas, o gyvenimas sudėtingas, kita – priimti ideologiją, siekiančią į dvi dalis padaryti neperskiriamus tikrovės aspektus“, paneigti „vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą“.
Turiu savo nuomonę – ją išsakysiu ir ginsiu. Tai mano sąžinės laisvė, mano pilietinė teisė. Kiti gali mano įsitikinimus laikyti neteisingus – kalbėkimės, juk esame demokratinės visuomenės nariai, kurioje skirtinga nuomonė negali būti iš anksto užčiaupta.
Ir be abejo, man skaudu, kai iš manęs tyčiojamasi. Lygiai kaip skaudu, kai tyčiojamasi iš kitų, ir tų, kurių nuomonei aš nepritariu. Todėl esu pasiruošęs palaikyti kenčiantį, išjuoktą, užsipultą žmogų net ir be „je suis N.“ rėmelio Facebook’o paskyroje.
Norėčiau, kad nesutinkantys su manimi, man prieštaraujantys nepasijustų mano užgauti ar pažeminti (jei jie kitokią nuomonę jau savaime laiko užgavimu, tada, aišku, nieko nepadarysi). Būtų gera, jei po susitikimo – tegul ir per užrašytą žodį – priešiškumas vienų kitiems bent jau nedidėtų.
Esu tikras, kad Evangelija ir Jėzus, kurį išpažįstu, nėra nė prieš vieną žmogų, o tik už tiesą ir tam, kad padėtų išsilaisvinti iš blogio veikiančio žmoguje.
Atėjęs šaukti „ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“, Jėzus nenustatė jokios ribos, už kurios jau nebeieškotų žmogaus.
Ačiū Arkivyskupui Liongiuis Virbalui už straipsnį. Džiugu, kad Bažnyčia tęsia Dievo pavedimą Kristui, 10 Dievo įsakymų visada buvo ir bus doros ir gėrio pamatas!
Gerb. vyskupe Virbalai, atsiprašau, bet man atrodo, kad Jūs nesuprantate, kas šiuo metu vyksta ir kas sprendžiasi mūsų SEIME… Nespėsime apsižvalgyti ir atsidursime visi maiše.
Ačiū už pasisakymą ir palaikymą. Bažnyčia visuomet buvo teisybės gynėjų priešaky. Džiugu, kad bažnyčia tęsia Dievo pavedimą Kristui, o Kristaus paliepimą jai šaukti ne teisiuosius, bet nusidėjėlius. Džiugu, kad kaip besistengtų kai kas interpretuoti savaip 10 Dievo įsakymų, Kristaus mokslą, paskleistą per Evangelijas, bažnyčia nekeičia krypties. O tai reiškia, kad bažnyčia palaiko ir Dievo pašaukto apaštalo Pauliaus mintis, išsakytas laiške romiečiams apie “Žmonijos nusikaltimus Dievui”. Sutinku, kad žmonės, priklausantys vienai ar kitai lyčiai turi teisę sulaukti pagalbos, bet manau, kad tik tada, kai patys to nori. Savo laiku monsinjoras Alfonsas Svarinskas yra pasakęs, kad ‘kaip tau Dievas padės, jei tu jo neprašai”. Tikiuosi, kad Lietuvoje nesant pilietinės visuomenės, dvasininkija neleis netikintiesiems savo diktatu užlipti ant altoriaus, taps ne tik dvasiniu vadovu tiems, kurie priešinsis norintiems mūsų visuomenę grąžinti į senovės Romos imperijos žlugimo laikų moralinę epochą.