Vakar dienos balsavimai, manau, patvirtino politsociologines įžvalgas, kuriomis pasidalinau prieš 10 dienų (“”Ramūs laikai” Lietuvoje. Ar ilgam?”).
Dabar galima jas papildyti, vertinant įvykius istoriko žvilgsniu. Manau, galima teigti, kad pasibaigė postsąjūdinė-postsovietinė epocha. Ir sovietmetis, ir Sąjūdis – praeitis, bemaž numirusi, istorija.
Politiškai “neveža”, nedaug ką jaudina. Esame valstybės statusą ir autonomišką administraciją tebeturinti ir žaisliukinį tautiškai-valstybinį patriotizmą žaidžianti pasaulio euroatlantinės erdvės pakraštinė (periferinė) provincija, kurios aktyviosios piliečių dalies dauguma (tiesa, tai nominalių piliečių visumos mažuma) jau įsijautė į išsivaikščiojančios – diasporos- tautos vaidmenį ir nemato, nenori matyti tautos nykimo pavojų.
Žodžiu, Lietuva gyvena nugalėjusio globalaus ekonomistinio neoliberalizmo sąlygomis.
Visa tai rodo:
1) itin kuklūs, nors ir dėl skirtingų konkrečių priežasčių, Arvydo Juozaičio, Naglio Puteikio ir Vytenio Povilo Andriukaičio rezultatai rinkimuose;
2) Ingridos Šimonytės ir Gitano Nausėdos patekimas į LR Prezidento rinkimų finalą;
3) referendumų balsavimų rezultatai.
Kita vertus, pasakyti, kokia nauja epocha Lietuvoje prasideda, dar neišeina. Nes neaišku, kur link kryps istoriniai procesai pasaulyje.
Žodžiu, atsiduriame istoriniame “tarpulaikyje”.
