Minint termobranduolinės bombos kūrėjo, TSRS MA akademiko Andrejaus Sacharovo 100 metį, atmintis atkuria netikėtus susitikimus su juo lemtingais Lietuvai metais. Už pasiekimus branduolinės fizikos srityje jis jau 30 m. buvo išrinktas TSRS MA nariu, vėliau už tęsiamus darbus termobranduolinės sintezės srityje apdovanotas 3 TSRS socialistinio darbo didvyrio ordinais.
Didėjant politinei įtampai tarp TSRS ir JAV, jis 1961 m. N. Chruščiovui pasiūlė projektą sukurti itin galingą torpedą su termobranduoline bomba, kurios sprogimas Kalifornijos pakrantėje nušluotų milijoninius miestus. Tačiau susimąstęs dėl siaubingų tokio ginklo panaudojimo pasekmių visiems Žemės gyventojams, jis visiems netikėtai tapo aktyviu taikos pasaulyje šalininku, dalyvavo įkuriant Maskvos Žmogaus teisių gynimo komitetą.
Pirmąsyk pamačiau A. Sacharovą, skubėdamas kiemais iš Goštauto g., kur buvo Ekonomikos institutas, pro Lietuvos TSR Aukščiausiąjį teismą 1975 m. rudenį. Jo neįleido į teismo salę, kur buvo teisiamas Sergejus Kovaliovas, biofizikas ir vienas iš minėto teisių gynimo komiteto iniciatorių.
Apie Sacharovą tuo metu jau buvo daug rašoma, bet nepatikėjau savo akimis, jį matydamas čia, o drauge su juo vaikščiojusių Lietuvos disidentų ir nepažinojau. Vėliau artimiau bendraujant su V. Petkum, Lietuvos Helsinkio grupės kūrėju, šis nesyk įspūdingai pasakojo, kaip tuomet jo Pylimo g. bute jie kartu su Sacharovu atšventė tądien skelbtą žinią apie Nobelio taikos premijos skyrimą.
Tik po 15 m., jau susikūrus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinei grupei, buvau pakviestas dalyvauti TSRS Mokslų akademijos susirinkime, skirtame aptarti žmogaus teisėms. Teko pasisakyti ir glaustai papasakoti apie Baltijos šalyse prasidėjusį tautinio atgimimo pakilimą, žmogaus teisų gynimo iniciatyvas, kartu susipažinau su keliais žinomais TSRS akademikais, palankiai besidomėjusiais Gorbačiovo demokratizacijos eiga. Susirinkimo dalyviai nusprendė pasirašyti kreipimąsi į TSRS vyriausybę dėl mirties bausmės panaikinimo, tarp 20 žmonių, greta A. Sacharovo, pasirašyti teko garbė ir man. Tuomet su grupe kitų dalyvių šnekėjomės su Sacharovu ir daugiausia domėjomės jo veikla, grįžus iš tremties tuometiniame Gorkio m.
Tačiau artimesnis bendravimas su A. Sacharovu užsimezgė tik paskutiniaisiais jo gyvenimo metais, kartu dalyvaujant TSRS liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. Man, kaip ir kitiems LP sąjūdžio deputatams, ypač A. Smailiui ir V. Antanaičiui, labai rūpėjo A. Sacharovo nuomonė, tačiau per suvažiavimo pertraukas jis buvo neprieinamai apsuptas užsienio korespondentų. Užtikrinčiau su juo būdavo galima susitikti prie Spasko bokšto vartų, kur jo po posėdžių laukdavusi ir žmona J. Boner; jiems pastoviai perduodavau ir LPS publikacijų.
Gan greitai demokratiškesnė suvažiavime dalyvaujančių Rusijos deputatų dalis įkūrė Tarpregioninę grupę, į kurios koordinacinę tarybą buvo išrinkti ir B. Jelcinas, ir A. Sacharovas; joje dalyvavo ir Baltijos nepriklausomybės judėjimų atstovai, tarp jų nuo Lietuvos N. Medvedevas, K. Prunskienė bei aš. Tuo metu nemaža dalis Rusijos demokratinio judėjimo lyderių, Tarpregioninės grupės narių, prieštaringai vertino Baltijos šalių nepriklausomybės siekius: juos rėmė akad. J. Afanasjevas, G. Starovoitova, bet dauguma – ypač V. Alksnis,A. Sobčak, J. Vlasov, buvo nusiteikę prieš.
Nemažomis pastangomis mums – LPS atstovams, kartu su M. Laurystin, pavyko įtikinti ir priversti pasižadėti, kad paremtų mūsų Nepriklausomybės siekius, grupės lyderį B. Jelciną, kuris tuo metu buvo persekiojamas oficialių TSRS vadovų ir vėliau buvo išrinktas Rusijos Federacijos prezidentu.
A.Sacharovas buvo išrinktas vienu iš Tarpregioninės grupės koordinacinės tarybos pirmininkų, bet jam Baltijos ir kt respublikų siekiai neatrodė perspektyvūs ir įgyvendinami poliarizuotame pasaulyje Tačiau plėtojantis liaudies frontų ir Sąjūdžio veiklai, jis pasisakė prieš galimas KGB represijas kylančių judėjimų dalyvių atžvilgiu.A. Sacharovas akivaizdžiai siekė rasti išeitį, kaip demokratizuoti imperialistinę TSRS valstybę, jos nelikviduojant.
Vienas iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo tikslų buvo priimti naują konstituciją, ir kaip alternatyvą jai A. Sacharovas paskelbė savo parengtą demokratinės Europos ir Azijos šalių konstitucijos projektą. Tai buvo akivaizdžiai utopinė idėja, savotiška šio tauraus kūrėjo gulbės giesmė, tikintis, kad politikų mąstysena Europoje peržengs atskirų šalių ir politinių santvarkų ribas. Jam skelbiant savo konstitucijos projektą, jis buvo nušvilptas nuo suvažiavimo tribūnos, mažai kas jį palaikė ir Tarpregioninėje grupėje.
Tų pačių metų pabaigoje A. Sacharovą ištiko mirtinas širdies priepuolis. Paskutinį kartą atsisveikinti su juo norėjo didžiausios minios, ir buvo nuspręsta tam skirtą mitingą surengti Lužnikų stadione, talpinančiame 80 tūkst. žmonių. Man teko nelengva ir garbinga pareiga į šį mitingą palydėti jo našlę J. Boner, šalia už parankės ją prilaikyti tribūnoje, sunkiai suvokiant šios netekties svarbą bręstant kardinalioms reformoms SSSR.
Minint A. Sacharovo 90-metį ir pripažįstant jo nuopelnus atstatant Lietuvos valstybę, 2011m. lapkritį LRS Žmogaus teisių komiteto ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijos iniciatyva Vilniuje jo vardu pavadinta aikštė prie Spaudos rūmų.
P.S. Man išliko TSRS Aukščiausiosios tarybos Sąjungos rūmų deputato kortelė, kuri primena dalį dažnesnių politinių diskusijų atstovų, tarp jų dešinėje – A. Sacharovo parašas. Šalia – ir mūsų pastovių oponentų M. Gorbačiovo (kairiau), TSRS maršalo Achromejevo ir pravoslavų patriarcho Pitirimo (apačioje) , B. Jelcino (virš jo) bei kt. parašai.
