Andrius Vaišnys. Riteris prie Lenkijos forto vartų?

delfi.lt

Lietuvos ir Lenkijos santykiuose garbės pojūčio vis pritrūkdavo: dėl lengvai dalytų, bet netesimų pažadų; aikštingumo; arogancijos. Iš abiejų pusių. Nors tik kilni dvasia pajėgi formuoti toliaregišką politiką, įtraukiančią palyginti skirtingas visuomenes į bendro saugumo kūrimą.

Riteriškumu galima apibūdinti Lecho Kaczynskio iniciatyvą ir skrydį su Valdu Adamkumi, Tomu Hendriku Ilvesu, Ivaru Godmaniu į Tbilisį Rusijai vykdant karinę agresiją. L. Kaczynskio pagarba, reikšta daugkartiniais vizitais į Lietuvą, liko ir kaip riteriško pasitikėjimo pavyzdys, nes nebuvo primetama kokių nors reikalavimų; ši asmenybė akivaizdžiai bendravo lygios partnerystės pamatu.

Prezidentas Andrzejus Duda anuomet buvo tokios politikos talkininkas – kaip L. Kaczynskio valstybės ministras-sekretorius. Rašyba „antrame puslapyje“ Tačiau 2010 m. lėktuvo katastrofa Smolenske pakeičia plačiu požiūriu pagrįstus ryšius.

Neformaliai iki šiol Lenkijoje prisimenamas Lietuvos Seimo žaidimas, kai balandžio 8 d. atvykus L. Kaczynskiui į Vilnių, Seimo darbotvarkėn buvo ,,įmestas“ Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas Nr. XIP-1644(2). Tuomet 38 balsavo prieš, susilaikė 36 ir projektas buvo atmestas. Neaišku, kodėl Lenkijos prezidento vizito dieną reikėjo tokio iš anksto neaptarto veiksmo su nuspėjamu rezultatu; tad jis juolab paliko nesolidžios, t. y. neriteriškos politikos nuosėdų. Bet Rusijai turėjo patikti.

Praėjo veik dešimtmetis. Ar tik nestovime ant to paties laiptelio? Būtų gerai, kad ne – Prezidentai atsakys. Asmenvardžių rašyba originaliais lotyniškais rašmenimis buvo virtusi ir kai kuriems Lietuvoje dar yra principo reikalas, nors ateityje tai atrodys kaip politinės parodijos dalykas, kadangi ši, visai ne kalbos tema, pridengia nuogą Lietuvos švietimo politikos faktą – tolydžio menkėjantį lietuvių raštingumą patiems menkinant gimtosios kalbos vaidmenį.

Brzęczynczykowskis čia niekuo dėtas. Asmenvardžių temos intriga yra ta, kad Lietuvos politikai su Konstitucinio Teismo pagalba per tuos metus perkrovė savo atsakomybę už draudimą įrašyti ne tik lenko, bet ir prancūzo, vokiečio asmenvardį pase vienai institucijai – Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.

Žinoma, tokia interpretacija tiko ir žurnalistams bei nuomonės ,,įtakotojams“. Nors Komisija niekada neformulavo draudimų, kaip tik priešingai – yra pateikusi teisiškai logišką nutarimą: jei žmogus turi dokumento šaltinį, jo pavardė turėtų būti perrašoma tokiais lotyniškos abėcėlės rašmenimis, kokiais užrašyta šaltinyje. Tai pasakydama ji turbūt konsultavosi su teisininkais?

Manau, taip. Bet jeigu nuo 1994-ųjų, t. y. nuo tarpvalstybinės sutarties pasirašymo iki pat XXI a. pradžios per įvairaus, taip pat ir aukščiausio rango lietuvių vizitus Lenkijoje dalijamo pažado „tuoj tuoj leisim originalią rašybą“ nepavyko tesėti, tai patiems beliko apversti plokštelę: Vilniaus politikai mat nieko padaryti negali, nes turi greta Seimo tokią šit nevaldomą komisiją.

Vis dėlto neriteriška politinė komunikacija lenkus priveikė: iš naujausių santūrių pasisakymų galime spręsti, kad ši tema pačiai Lenkijai tapo trečiaeilis dalykas. Viena vertus, pasikeitė gyventojų kartos, kuriems jis buvo svarbus. Kita vertus, pasiūlymai rašyti originaliais rašmenimis ,,kitame“ puslapyje negali būti priimti rimtai: kiek puslapių turi šiuolaikinė ES valstybės gyventojo tapatybės kortelė ir kurį pavardės variantą tada pasirinktų skaityti pareigūnai?

Šio klausimo nebūtų reikėję vėl prikelti, jei kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda nebūtų apie tai pasisakęs rinkimų kampanijos metu. Galiausiai jau nedaug kas Lietuvoje traktuoja šiuolaikinę Lenkiją tik kaip J. Pilsudskio klaidos paveldėtoją.

Bet juk negalima versti kitos valstybės politikų smerkti jos didvyrių, net klydusių (net jei tai nuolat darai su savo šalies istorinėmis asmenybėmis): vienas bandymas primesti protokolinį Vilniaus okupacijos pasmerkimą 1993-aisiais baigėsi nesėkme.

Saugumas yra tvirtovė

Prieš keliolika dienų Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Liublino unijos 450-osios sukakties proga pasirašė deklaraciją, kad kaip ir anuomet šiandien ,,esame taip pat pasirengę“ priimti iššūkius ir saugoti nepriklausomybės, vienybės ir solidarumo idealus. Štai kokių jubiliejų kartais prireikia iš naujo deklaruoti įsipareigojimus.

Pozityvų impulsą tokiems principams suformuluoti suteikė – kaip atrodo Lietuvoje – premjero Sauliaus Skvernelio aktyvumas siekiant kur kas geresnių, tiksliau – aukštesnių santykių. Bet iš tikrųjų tai nulėmė tarptautinėje politikoje ,,nematomas“ žmogus – valdančiosios ,,Prawo i Sprawiedliwosc“ partijos pirmininkas Jarosławas Kaczyńskis.

Esminis santykių dalykas visada yra aukščiausio lygmens lyderystė: prezidentų intelektas, pasaulėžiūra ir santykis su kultūra. Intelektualus dvišalis kalbėjimasis formuoja pasitikėjimo pojūtį ir tik šie veiksniai gali lemti, kaip bus klojamas mūsų visuomenių saugumo pamatas.

Žurnalistė Jolanta Paškevičiūtė, LRT interviu paprašiusi Andrzejaus Dudos įvertinti save, gavo veikiau politinių pažiūrų nei būdo charakteristiką. Vis dėlto A. Dudos angažavimasis siekiant reikšmingo Lenkijos vaidmens pripažinimo tarp didžiųjų šalių, jo pabrėžtina, nuoširdi pagarba kančių istorijai ir aiški pozicija Rusijos politikos atžvilgiu yra pakankami veiksniai susikalbėti.

Jei jau Prezidentas G. Nausėda atidėjo vidaus reikalus, tarp jų vyriausybės formavimą, kad pirmiausia atvyktų į Varšuvą, tai Lenkijos vadovui tai turėtų pasirodytų svarbus gestas. Bet jeigu tik puolame prisiminti panašų Valdo Adamkaus veiksmą, neturėtume manyti, kad čia vėl esame tokiame pat santykių taške.

Labai daug reiškia tūkstančio Lenkijos karių dislokavimas ties Suvalkų koridoriumi, tačiau mums turėtų būti itin įdomi Trumpo forto idėja: ji galėtų būti bendra. Nebūtina kritikuoti JAV Prezidento, jei tai daro kiti Europos Sąjungoje.

Dvišaliai prioritetai: švietimas, lėktuvas ar geležinkelis?

Lechas Walęsa prieš ketvirtį amžiaus yra abejojęs Lietuvos bandymu kelią į Vakarus pasirinkti per diplomatiją su skandinavais vietoj Lenkijos. Krypties klausimas išlieka aktualus. Dabartinės Lenkijos vyriausybės išgelbėta nuo išnykimo ,,LOT“ kompanija, pavyzdžiui, liepos 19 d. mus gali dvigubai ar net trigubai pigiau nuskraidinti iš Vilniaus į Londono Sitį nei į Varšuvą – gal jai taip ekonomiškai naudingiau?

LOT turbūt įvertina mūsų emigracijos mastelius, o neemigravusiems būtent Londone, o ne Varšuvoje apsimoka persėsti į tolimesnius reisus. Žinoma, politine prasme fizinis susisiekimas niekada nebuvo problema: politikams skrydis lėktuvu į abi puses tinka bet kokia kaina, todėl apie žemiškąjį keleivinį susisiekimą geležinkeliu dešimtmečius būdavo pašnekama kaip apie tolimos ateities viziją. Panašiai kaip apie pavardžių rašybą.

Pašnekėt nekainuodavo, o kažkam išmokėti pinigus už kaskart naują galimybių studiją apsimokėdavo. Taigi žmonėms nuo 2016 m. už 11 eurų yra 4,5 valandos kelio traukinys iki Balstogės. Bet juk apsipirkti galima ir Suvalkuose – ir patogiau vykti mašina.

Dabar Lenkija yra suplanavusi „Via Carpatia“, „Via Baltica“, Naujojo šilko kelio tiesimų investicijas. Nors dar 2016 m. buvo numatyta, kad geležinkelio atkarpa Balstogė–Trakiškiai bus modernizuojama tik ,,po 2020“ (Balstogė–Varšuva – iki 2020). Ši Vyriausybė skiria išskirtinio dėmesio Šiaurės-Rytų Lenkijos infrastruktūrai. Tai turi būti reikšminga tema siekiant spartesnio jos kūrimo remiantis ir Lietuvos gyventojų interesu.

Vis dėlto tarp paprastesnių Lenkijos užsienio politikos prioritetų, paskelbtų 2019-aisiais, tiesiogiai su Lietuva susijęs vienas tikslas – kalbėtis dėl ,,lenkiškos švietimo sistemos Lietuvoje“ pagerinimo.

Nors formuluotė nekorektiška, nes Lietuvoje kol kas yra viena valstybinė švietimo sistema, tai juk nesudaro prielaidų daryti kliūčių Lenkijos teikiamai pagalbai lenkiškoms mokykloms (pagal analogiją pasaulio lietuviams ateityje teks remti ir lietuvių kalbos mokymą lietuviškose Lietuvos mokyklose).

Akivaizdžiai yra pasikeitusi Lenkijos politinė retorika, labiau riteriška – kitaip tariant, toli nuo pamokančių buvusio užsienio reikalų ministro Sikorskio pareiškimų. Užtat nežinia, kaip suformuluotas Lietuvos tikslas rūpintis švietimo ir kultūros įstaigomis Lenkijos lietuvių gyvenamosiose vietovėse.

Lietuvos politikams tai ne visada buvo svarbu…

Autorius yra Vilniaus universiteto profesorius, Politinės komunikacijos katedros vedėjas

Skaitykite daugiau ČIA