Alvydas Medalinskas. Labai svarbu pasinaudoti Ukrainos patirtimi

Kodėl Lietuvoje, įskridus tik vienam dronui, nerimo, nežinios ir net panikos daugiau, nei Ukrainoje, skraidant dronų spiečiams?

Atsakymų yra keletas.

Pirma, paskelbus aliarmo signalą per mobilius telefonus buvo neaišku, ar čia vėl kur nors Lietuvoje dega sandėlis, ar vyksta pratybos, ar tikrai yra pavojus. Ukrainoje labai aišku: jeigu pasigirsta visiems jau iki skausmo pažįstama oro sirena, tai reiškia artėjantį oro pavojų ir tą žinią žmonės gauna iš garsiakalbių gatvėse bei savo mobiliuose telefonuose.

Antra, buvo visai neaišku, kur yra Lietuvoje tas dronas, o ateityje gal gali skristi ir dronai. Net, jeigu yra aiškinama, kad buvo aliarmas paskelbtas tik miestuose ir rajonuose, kaip sakė Krašto apsaugos ministras, per kuriuos dronas skrido, to nepakanka. Jei tokie dronų skrydžiai padažnės (o taip, matyt, deja gali atsitikti), tai žmogus, ten, kur jis yra, turi gauti ir informaciją, kur konkrečiai dronas skrenda.

Pavyzdžiui, jeigu dronas įskrido į Vilniaus miesto ribas rytinėje ar pietinėje dalyje (ir jo niekas neneutralizavo, nei ant valstybės sienos, nei vėliau), tai žmonėms, kurie gyvena ar dirba Vilniaus šiaurinėje ar vakarinėje dalyje nėra ko dar iš karto bėgti kur nors į slėptuvę . Bet žmogus privalo turėti teisę ir galimybę žinoti apie tai, kur skrenda dronas. Lietuvoje to nėra.

Ukrainoje tokią informaciją gali turėti kiekvienas žmogus. Ar specialioje mobilaus telefono programėlėje ar taip pat prisirašęs prie vieno ar kito Telegram kanalo. Ten yra rašoma, paskelbus oro pavojų, per kiek laiko dronai ir raketos gali atskristi, į kurį miesto rajoną (jeigu tai dronai) skrenda. Kadangi dronai dabar skrenda ne vienu kokiu nors pasirinktu maršrutu, o nuolat manevruoja, tai tose programėlėse ir kanaluose žmogus nuolat gali matyti, kur yra dronai jo mieste ir tada spręsti, kada eiti į slėptuvę. Kitaip būtų visiškai paralyžiuotas valstybės gyvenimas.

Lietuvoje buvo paskelbta, kad paskelbus oro pavojų, stabdomas ir visuomeninis transportas. Bet to nebuvo. Gal ir gerai, kad nebuvo. Transportas gali būti stabdomas, jeigu yra pavojus tame rajone, kur visuomeninis transportas važiuoja. Jeigu jis yra stabdomas visur, tai vėlgi, yra paralyžiuotas gyvenimas, o kas dar nemažiau svarbu, jeigu koks nors žmogus, kuris neturi privataus automobilio, o žino, kad iki slėptuvės nespės nueiti, o tik nuvažiuoti, tai norėtų padaryti visuomeniniu transportu, tai jis ar ji to negalėtų padaryti.

Ir trečia. Visur rašiau žodį slėptuvės, o ne kokios nors priedangos, nes dabar po priedangų įsteigimu buvo pakišta viskas, kas galima, kad tik įgyvendinti iš viršaus nuleistą priedangų įsteigimo planą. Ir tikrai žemėlapyje matome, kaip visa Lietuva yra užklota priedangomis. Bet klausimas, kokį iš oro smūgį jos atlaikytų. Lietuvoje yra tik skaičiuojama, kiek valandų ten žmogus gali išbūti. Be to, kaip teko matyti ir pačiam kai kurios atseit priedangos yra įrengtos ten, kur stikliniai langai, kas yra jokiu būdu negalima, nes dūžtantis nuo dronų sprogstamo užtaiso, iš oro smūgio, oro bangos stiklas yra žudikas. Tokios priedangos pavojingos žmogui.

Todėl, nepaisant to, kad plano įvykdyme tai atrodo gražu, jog visa Lietuva uždengta jau (atseit yra saugi) priedangomis, būtina įvykdyti visų tų priedangų inventorizaciją, atsižvelgiant ne į valandų skaičių, kiek žmogus gali išbūti priedangoje, o kiek tokios priedangos yra saugios ir, aišku, pasirūpinti, kad kuo daugiau būtų Lietuvoje slėptuvių, o ne priedangų.

Tam vėlgi labai svarbu pasinaudoti Ukrainos patirtimi. Ukrainoje net slėptuvių sienų įrengimui naudojamų medžiagų atsparumo, storumo, tvirtumo reikalavimai buvo pakeisti, nes suprasta, kad nebūtinai kiekviena patalpa, pavadinta slėptuve, apsaugo žmogų. Ir Lietuvoje plačiai propaguojamas dviejų sienų principas, kaip buvo suprasta Ukrainoje, esant dronui su sprogstamu užtaisu, neapsaugo.

Atskirai dar galima kalbėti apie tai, kaip turi būti įrengtos slėptuvės, jeigu po dronų įskridimo teks žmonėms ir daugiau laiko praleisti ten. Čia irgi gali būti labai svarbi Ukrainos patirtis, nors kai kur ir Lietuvos įmonės, pagelbėjusios Ukrainai, turėtų ką pasiūlyti, įrengiant slėptuves nuo visos jos įrangos iki greitai surenkamų ir išrenkamų baldų, kad žmonės turėtų kur atsisėsti slėptuvėje oro pavojaus metu. Ir slėptuvė tai negali būti tik koks daugiabučio namo rūsys, požeminė perėja, ar drėgna patalpa.

Dar vienas atskiras klausimas: kad slėptuvės būtų atviros, o ne užrakintos, kai žmonės ten atbėgs. Kad būtų solidarumo jausmas, priimant žmones, kurie atbėgo slėptis, jei tai, pavyzdžiui, slėptuvės po valdiškomis ir privačiomis įstaigomis ar tiesiog tvirtomis sienomis dar prieš ne vieną šimtmetį įrengti rūsiai kur nors senamiestyje Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Blogiausia yra tai, apie ką teko jau ne kartą ir ne pirmus metus kalbėti: deja, matyt, dronų atakos gali būti vis dažnesnės, kol netoli yra karas ir kur yra labai agresyvi valstybė ir valstybė, kuri ginasi. Tiek iš vienos, tiek iš kitos valstybės teritorijos gali atskristi dronai. Iš agresyvios šalies – sąmoningai, o iš besiginančios šalies, nes buvo apakinti ir nukrypo nuo savo kurso.

Todėl reikia pagalvoti gal kažką keisti ir skelbime apie oro pavojų, kai jis bus. Gal ateityje reikėtų kitokiu ženklu mobiliame telefone ir signalu skelbti oro pavojų, kad žmogus tik išgirdęs ar užmetęs akį, atskirtų nuo aliarmo, pavyzdžiui, dėl kažkur užsidegusio sandėlio.

Premjerė sakė, kad gal didžiausia bėda yra tai, kad mažai skelbiama, kai yra tik įtarimų apie galimą oro pavojų ir pažadėjo skelbti dažniau. Bet yra ir kita lazdos pusė. Jeigu kiekvieną kartą, kai bus tik kokių nors įtarimų, imsime skelbti oro pavojų, tai paskatinsime Rusiją Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje, dronams tik priskrendant prie mūsų valstybės sienos, kiekvieną kartą stabdyti gyvenimą Lietuvoje ir raginti žmones bėgti į slėptuves. Ką neabejoju, Putino Rusija tikrai imtų daryti vis dažniau.