Alvita Armanavičienė: Apginti žmogų Lietuvoje beveik neįmanoma

Pirkėjai pastebi, jog Lietuvoje vėl ima augti maisto prekių kainos. Tuo metu SEB ekonomistui Tadui Povilauskui didžiausią nerimą kelia paskutinis šių metų ketvirtis, kai vidaus vartojimas vėl susilpnės. O gal tai paskatins gamintojus bei prekybininkus dar labiau padidinti kainas? Pavyzdžiui, jei pirkėjai mažiau pirks kilogramų duonos, jos kainą pakėlus, gamintojas ir prekybininkas finansinio nuostolio nepatirs. Tik pirkėjai. O kaip jiems apsiginti?

Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija neslepia, jog kainodara yra palikta rinkai. Tačiau kai šalis išgyvena ekstremalią situaciją, pavyzdžiui, patiria pandemiją, rinka dažnai jau neatlieka kainų reguliavimo funkcijos.

Tai pastebėjome pirmosiomis COVID-19 infekcijos plitimo dienomis. Kai respiratoriai, veido kaukės ėmė brangti dešimteriopai. Todėl federacija kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir Seimą, pasiūlydama papildyti Civilinės saugos įstatymą. Ir taip apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningai padidintų kainų.

Civilinės saugos įstatyme numatyti, kad bet kokiam asmeniui už pirmo būtinumo prekes ir paslaugas, parduodamas ekstremalioje situacijoje, yra neteisėta imti didesnę nei įprasta mažmeninę kainą. Tai yra kainą, kuri yra 10 proc. ir daugiau didesnė už kainą, kurią pirkėjas mokėjo 90 dienų prieš paskelbiant šalyje ekstremalią situaciją.

Vaizdžiai kalbant, jei 90 dienų prieš paskelbiant karantiną aliejaus litras kainavo 3 Eur, tai per karantiną tą litrą gali daugiausiai pabranginti iki 3,3 Eur. O jei pabranginsi daugiau, federacija siūlė tokius prekybininkus bausti. Ne 60 Eur, kaip dabar numatyta Administracinių nusižengimų kodekse, bet iš tikrųjų atgrasančiomis 5000 Eur baudomis.

Na, ir kokio sulaukta atsakymo? Sprendžiant iš to, jog medicininės apsaugos priemonės per karantiną pabrango dvigubai, Seimas federacijos siūlymui nepritarė. O kodėl?

„Ne, nebuvo mūsų siūlymams pritarta, – patvirtino ir Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė. – Panašiai siūlė ir Teisingumo ministerija, bet Seimas ar Vyriausybė nepritarė. Yra labai galingi verslo interesai. Ypač Vyriausybėje, kada tarpininkas per krizę perkant prekes gali uždirbti 300 tūkst. eurų vien už tarpininkavimą. Bet už valstybės valdymo paslaugas iš tiesų mokame mes – visi mokesčių mokėtojai. Ši paslauga turi būti kokybiška.

Nesakyčiau, kad nieko nekontroliuoja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, bet ji neturi tiek pajėgumų, nes toks didelis skundų srautas, kad gali tik imituoti darbą. Taip yra ir kitose valstybės institucijose, su kuriomis mūsų federacija bendradarbiavo. Prisilieskite prie jų arčiau ir pamatysite, kad karalius – nuogas. Lavina skundų. Jų neįmanoma teigiamai išspręsti, nes baudos yra per mažos, visiškai neadekvačios. Tik vaidinama. Verslas tik tada sukrustų, jei baudos būtų didelės.

Be to, per ilga procedūra. Pirmiausia žmogus turi kreiptis į nekokybišką prekę ar paslaugą pardavusį verslininką. O jis gali visai į kreipimąsi neatsakyti ir išvengti baudos. Nes Teisingumo ministerijoje tik 1,5 žmogaus sėdi prie vartotojų teisės aktų, o Ekonomikos ir inovacijų ministerija gina tik verslo interesus. Nors vartotojų ir verslo interesai turi būti lygūs. Vartotojas turi šeimą, o šeima irgi yra ūkio ląstelė.

Svarbiausia – mokesčių mokėtojų pinigai, ginant vartotojų interesus, eikvojami neefektyviai. Verslas neskatinamas susitarti su vartotoju pirmame jų incidento etape. Sudaroma tik vartotojo interesų gynimo fikcija.

Nuo liepos 1 d. Civiliniame kodekse įrašyta, kad vartotojų organizacijos gali ginti viešą vartotojų grupės interesą be advokato. Jei grupėje yra 20 žmonių ir daugiau. Juk teisingumas vienam žmogui Lietuvoje neprieinamas, jei neturi pinigų. Teisingumo ministerija skyrė mūsų federacijai 5300 eurų. Tai pasityčiojimas, tačiau bent galime surašyti kolektyvinį ieškinį.“

Bet žmonės turbūt retai prašo surašyti kolektyvinį ieškinį dėl pabrangusių pomidorų? Kuo labiausiai skundžiamasi? Kokia paslauga?

„Aš kaip maksimalistė pati ieškau pačios didžiausios problemos. Tai daugiabučių namų administravimas. Joks verslas neturi tokių gerų sąlygų kaip daugiabučių namų administravimas. Vartotojai, net negaudami paslaugų, priversti mokėti už neva namo priežiūrą, nors balkonai jau krenta. Būna visa puokštė problemų, žmonės rašo skundus savivaldybėms, Vartotojų teisių tarnybai, Seimo kontrolieriui. Bet mūsų federacija negali su tais skundais susipažinti, nes jie įslaptinami dėl asmens duomenų apsaugos. Gaišina žmogų, o rezultato – jokio.

Daugiabučių administratoriai gauna 20 proc. pelnus, ima paslaugas iš savo firmų, o vartotojų teises ginančios organizacijos negali daugiabučių gyventojų apginti. Tai koks čia visuomenės ir valdžios bendradarbiavimas?“ – atvirai dėsto A.Armanavičienė.

„Galvojau, kad kelsime ieškinį dėl turizmo. Bet „sumakliavojo“ seimūnai, įkišo į svarstymą vieną vartotojų organizaciją, įsikišo liberalai ir Seimas nusprendė, kad turizmo formos už nepanaudotus kelialapius turi vartotojams pinigus ne per 14 dienų grąžinti, o per 3 mėnesius, skaičiuojamus nuo ekstremalios situacijos pabaigos. Vartotojai skundžiasi, o tarnybos tik surenka skundus – ir laukite, žmonės, iki begalybės! Bet juk nepradėsi duoti Lietuvą į teismą? Tiek to. Nesipyksime.“

Kiek prisimename, jūsų federacija piktinosi ir per dideliu PVM už maisto prekes?

„Taip, Italijoje PVM maisto prekėms – 4 procentai, Anglijoje – nulis procentų. O pas mus – 21 procentas. Gelbėjame Baltarusiją, bet pažiūrėkime, kas Lietuvoje dedasi. Mūsų Konkurencijos Taryba yra visiškai neefektyvi. Tiesiog šlykštu.“