„Vakar naktį įvykdėm užduotį, nu, tokią – eilinę, kokių būta dešimtys ir šimtai, bet nesuprantamas dalykas – kažkodėl viduje kažkas nerimsta ir gana, nerandu sau vietos. Įpilk dar. Daugiau daugiau, negailėk, pilk pilk ir dar pilk, juk ne kasdien sėdit su tokiu garbingu žmogum.
Tak vot, iš vakaro pranešė, kad vienoje girioje už upės, nu, už kokių šešių kilometrų, yra likęs vienas nelikviduotas banditų būrys, litovcai juos vadina miško broliais.
Dar ko!? Banditai jie! Kokie ten broliai? Tad vėlai, beveik į naktį, dvidešimt vyrų patraukėm link tos girios. Įžengėm, o tamsus ir gūdus miškas bauginančiai tylėjo, nė krentančio šapelio, nė garselio…
Bet lyg iš niekur nieko šimtametės eglės pradėjo draskytis, ošti, lyg norėdamos ištrūkti iš savo kamieno, lyg norėdamos išsirauti ir kažkur bėgti – ir mus apėmė niekada nepatirta baimė.
Žinokit, drebėjom. Informatorius liepė šliaužti pilvu, nes jau nebetoli. Tik staiga – iš toli užgirdom armonikos duslius garsus; iš po žemės sklido širdį verianti, visiems žinoma, graudi melodija.
O medžiai dar labiau kraustėsi iš proto, siaubingas vėjas įsisuko į jų viršūnes ir siautė, ir siautė, o melodija vis artėjo, vis artėjo… ir visai nelauktai – nutrūko.
Užgniaužę kvapą klausėmės, kas bus toliau. Išgirdom jauną, netvirtą balselį, bet armonikai pritariant, balsas tvirtėjo, balsas augo ir, atrodė, kad žodžiai išskrenda į tolį, į aukštį ir ten supdamiesi ilsisi ant galingų eglių viršūnių:
Lietuva brangi, mano Tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai.
Graži Tu savo dangaus mėlyne,
Brangi, tiek vargo, kančių…
Medžių ošimas panašėjo į didžiulio banditų pulko pritariantį mormorando, o dar klaikiau, lyg pačios eglės pritartų…, tikra mistika. Kažkas antgamtiško tvyrojo nakties ore, anksčiau toks jausmas niekada mūsų neapimdavo: tos giesmės žodžių lydima siaubinga baimė mus visus kaustė iki kaulų smegenų…
Mano vyrų nervai nebeišlaikė. Susirodėm pirštais – pagal tą mormorando mažiausiai čia tūno apie penkiasdešimt banditų!
Tak vot, susižvalgėm ir tyliai pilvais šliauždami artėjom prie taško – dangtis nebuvo pridengtas jokiom samanom ar šakom, ir aplinkui nebuvo jokių budinčiųjų! O ta kerinti giesmė toliau sklido iš jauno vaikio lūpų, vis drąsyn, vis garsyn…
Aha! Viskas aišku, mums paspęsta tikrų tikriausia pasala! Ir… puolėm! Atplėšėm dangtį ir į vidų paleidom salvę šūvių be jokio gailesčio tratindami, be jokio sustojimo. Kibirai ir puodai skraidė ore, tarškėjo ir trankėsi, kur pakliūva, o armonika dusliai dejavo kaip sužeistas žvėris. Žvakė užgeso…
Kai atsitokėjom ir liovėmės, pasišviesdami įlipome vidun ir… nustėrome – bunkery buvo tik šis aštuoniolikmetis vaikis su juodu apgamu ant skruosto. Labai gražus. Jis giedojo ir laukė mirties, laukė mūsų…
Jo liesas kūnas buvo visas suvarpytas kulkų, o krauju pasruvusi skylėta galva nusvirusi ant neobliuoto mažo staliuko. Ant jo lašėjo kraujas, ir jau telkšojo didžiulis kraujo klanas, šiltas, net karštas, o iš viso kūno per drabužius irgi sunkėsi kraujas ir gėrėsi į žemę. Po stalu radau popieriaus skiautę ir spėju, jo parašytus žodžius. Tai vot, skaitau: ‚Eglės, mano sesės, savo krauju pagirdysiu jus, kad jūsų viršūnėse įsitaisęs vėjas Lietuvai dainuotų laisvės posmus.
Kas su jumis, litovcais, darosi? Ką?, ar neturit laisvės, ar mes jums jos neduodam? Mes jums laisvę dovanai duodam! Lašinių paėsti turit, arielkos galit plempti kibirais, ko dar norit? Ko jums neužtenka? A?
Ryt ryte pasiųsiu vyrus, kad apipiltų tą vaikį benzinu, kad viską sudegintų ir tą prakeiktą skylę užkastų. Gal tada imsiu ir viską užmiršiu? Gal tada visą gyvenimą ramiai miegosiu“.
Su tais žodžiais drebančiais pirštais siekė butelio, netyčia jį apvertė ir žiūrėjo, kaip ant nešvarios stalo klijuotės liejosi bespalvis skystis. Rudos mažos akutės ir sulipę garbanoti žili plaukai klaikiai atrodė prie blausios lempos dviejų sugėrovų namuose, kurie atlikdavo jam ūkio darbus. Jis toliau kaip pamišęs spoksojo į skystį, kuriame plūduriavo ta popieriaus skiautė, o sugėrovai žinojo, ką kagėbistas jame matė…
Staiga jis pašoko, čiupo už kepurės, prigrasė, kad tie niekam neprasitartų, ką iš jo išgirdo silpnumo valandą, ir tarstelėjęs, kad buvo pamiršęs apie grįžusį iš Maskvos mokslų jo laukiantį sūnelį Sašenką, išsvirduliavo pro duris.
Tą pačią naktį tie du pasikinkė bėrį į vežimą ir pašėlusiu greičiu skuodė pas vienišą tolimą giminaitį pasakyti, kas nutiko jo sūnui Antanukui, mat tokį apgamą turėjo tik jis. Visas kaimas jį vadino Antanuku, nes buvo auksinės širdies: kam daržą suaręs, ką paguodęs, o kam ir vestuves atgrojęs senelio armonika.
Dangus buvo bepradedąs rausti, o trys vyrai, lyg sustingę kapinių paminklai, dėkojo Dievui, kad pailgino naktį, ir Antanukas, tėvo ir tų dviejų graudžiai apraudotas, įvyniotas į baltą lininę močiutės austą paklodę, atgulė į kapą šalia savo motinos…
O Dangau!
Gerai prisimenu tuos laikus. Mačiau miestelių aikštėse išniekintus, numestus laisvės kovotojų lavonus. Tai padarė okupantų talkininkai stribai, Lietuvos išdavikai.