Kada šalia mūsų kaimo užsidegė lentpjūvė, ją gesino keturiomis čiurkšlėmis ir tai tik vargais negalais užgesino. Kiek čiurkšlių matėte Dievo Motinos Katedros apokalipsėje? Vieną į beužsiliepsnojantį bokštą ir dar vieną į daugiau kaip šimto metrų ilgio liepsnų jūra virtusį stogą?
Ir tai galingos valstybės jėga likviduojant pavojų svarbiausiam kultūros ir tikėjimo simboliui, nacionaliniam pasididžiavimui, apdainuotam ir klasikų aprašytam istoriniam valstybės didybės ženklui? Daviklių, jutiklių ir kitų signalizacijos stebuklų prikimštame objekte gaisras kyla netikėtai, per minutes išplinta ir apima didžiulį plotą?
Per itin trumpą laiką užsiliepsnoja sunkiai įsidegantis, impregnuotas ir moderniais antigaisriniais skysčiais apdorotas (o jei neapdorotas – tai apie kokį lygį iš viso kalbam?) ąžuolinis karkasas? Ir dar gaisrui kaip reikiant neįsidegus valdžia visam pasauliui praneša, jog padegimo galimybė atmesta, nors jokie tyrimai dar net nepradėti?
Pirmas įspūdis visada emocinis, todėl netikslus ir mažai konkretus, tačiau todėl ir tikras, kol neįsijungė viską žinantis protas, priklausomas nuo autoritetų ir prisitaikantis prie masinių nuomonių, kuris čia ne prie ko. Sako, masturbuojantis moterų dažniausia seksualinė fantazija yra būti grubiai prievartaujamai.
Panašiai dabar fantazuoja Europa. Kiek ten šimtų bažnyčių išniekinta ir padegta per metus? Tačiau apie tai ginčų nėra, viskas aišku ir niekas nekaltas. Netyčia kažkaip įvyko toks, matot, „nelaimingas atsitikimas” (tai, beje, ne pokštas, o CNN perduota pareigūnų citata).
Užtat modernybių Europoje karštai diskutuojama apie šventųjų mažumų ir naudingų idiotų privilegijas ir įsižeidimus, nes kitokius mylim labiau už savus ir save pačius. Mums labai patinka ne tik kai kiti tyčiojasi – mes ir patys nepaliaujam tyčiotis iš savęs, savo kultūros ir istorijos.
Jei Katedra būtų sugriuvusi, kaip iš pradžių skelbė valdžia, gal būtų suveikęs rugsėjo 11-sios sindromas ir prasidėjęs atsibudimas ir pradžia. Dabar liks tik šviesybių ir didenybių noras suaukoti milijardą, deginti žvakutes ir uždirbti reitingus iš gelbėjimo, viską paliekant kaip buvo.
Deja, tai ne pabaigos pradžia, nes pabaiga seniai prasidėjo. Ir ne pradžios pabaiga, nes niekas neprasideda. Ir net ne ženklas, nes ženklas pažymi tai, kas nauja, o naujo nieko nėra, tik sena – pagarbinkim melą, kitokius ir bjaurėkimės savais.
Tai tiesiog kasdienybė, vakaro naujiena ir tiek, apie kurią mums pranešama pasibaigus muilo operai ir reklamos blokui, už kurį sumokėta. Viso pasaulio televizijose tiesiogiai, pas arabus, rusus ir irokėzus tiesiogiai, pas mus – ne.
Civilizacijų susidūrimas seniai vyksta, mes – skęstančiųjų ir nenorinčių to pripažinti valtyje. Barbarai nemyli kitokių, šaiposi iš to, kas mums sava ir mūsų nepasigailės, o mums gailėtis bus per vėlu, nes tai tik laiko klausimas. Matėm jų šypsenas.
Tų, kurie nenori išsigelbėti ir negalvoja apie savo vaikus, kurie nežino, ar už savo ateitį kovoti, ar eiti varlyčių gelbėti, tų, kurie neturi už ką numirti – niekas nebeišgelbės.
Puikus straipsnis.