Algimantas Rusteika. Riba, kurią peržengus jūsų neišgelbės jokia jėga, policija ar vandens patrankos.
Ne tik Maskvoje mauzoliejus, bet ir mūsų „elito“ smegeninėse. Jie vis dar važiuoja, neatitraukdami akių nuo užpakalinio vaizdo veidrodėlio ir įsivaizduoja, kad posūkių nebus ir į griovį neįlėks.
Kažin ar imperinės Rusijos, ar demokratinės Lietuvos žiniasklaidoje daugiau straipsnių apie Didįjį Spalį? Ir viskas teisingai – tai žmogžudiško barbarų režimo pradžia ir siautėjimas, nulėmęs XX amžiaus istoriją. Mūsų taip pat. Tik vieną dalyką kažkaip užmiršta.
Kas laimės ir kas bus, sprendėsi ne spontaniškame Petrogrado maište ir improvizuotame perversme, kurio sėkme patys bolševikai netikėjo. Ir ne politikų popierėliais, balsavimo rezultatais ar laikraščių tekstais. Viskas sprendėsi suirutėje (dabar parašytų ‘destabilizacija’) ir pilietiniame kare.
Sukilusių minių buvo nušluotas visas valstybės mechanizmas su bankais, kalėjimais, savivalda, fabrikais ir istorijos paminklais, šventyklomis ir milijonine kariuomene, štabais, slapta policija, generolais ir patrankomis.
Kai nužemintieji ir nuskriaustieji išeina ir jiems tampa būtina pasirinkti, jie pasirenka ne tiesą ir šviesą, ne teisę, o radikalius marginalus ir jėgą. Nerealias jų svajones, primityvius lozungus, griovimą ir sužvėrėjusiųjų kerštą. Visada.
Istorijos pamokėlė valdžiai ir ja patenkintiesiems – yra riba, kurią peržengus jūsų neišgelbės jokia jėga, policija ar vandens patrankos. Istorijos pamokėlė nepatenkintiesiems – visi maištai ir revoliucijos už visuotinę laimę baigiasi didžiule nelaime.
Derėtų pamokas išmokti, sesija artėja. Tik bėda, kad čia – kaip važiuoti dviračiu ar plaukti: žinojimas nereiškia nieko. Ar jums atrodo, kad dar gal truputį pasivogsim, o po to „reikės kažką daryti“?
Puikus straipsnis! Ačiū!