Su patriotiniais pašūkavimais pridaryta tiek valdžios apgavysčių ir nesąmonių, kad daugumai žmonių jie kelia alergiją ir yra neteisybės ženklas.
Per daug prarasta žmonių, vilčių ir laiko, o vis dairomės kaltų. Tikėjimas, kad sutelkti tautą dabar gali vien tautiškumas ir valstybingumo išsaugojimo idėja – utopija. Tai, kas mažai kam rūpi arba beveik prarasta, visų nebesutelks.
Žmonės žuvo ne tik dėl valstybės ir tautos, bet ir dėl paprastos savo laimės, geresnio gyvenimo ir teisingumo, dvasinės šviesos ir laisvės už savo langų. Bet ir tada, ir daugybę kartų po to buvo išduoti.
Daugeliui per sunku patikėt, ir jie nebesugrįš nei po ta vėliava, nei pas tuos žmones. Šie rinkimai yra išbandymas, kuri peržengus bus praeitas negrįžtamumo taškas ir kantrybės riba.
Jei neatsiras bent mažiausios prisikėlimo vilties, tylioji Lietuva senuosius autoritetus ir lyderius išmes į šiukšlyną. Ir ateis naujos pajėgos, tik klausimas, ką jos atneš.
Tikėtis tikrumo ir permainų pradžios iš išorės, dėl geopolitinių judesių – o jie bus dideli – beviltiška, nes mes niekam nerūpim. Patys sau didžiąja tautos dalimi – taip pat.
Nuo to, kas artėja, išsigelbėti galima tik išgelbėjus valstybę, kurią galima sugriauti revoliucijomis arba sutvarkyti reformomis. Kitų variantų Visatoje neegzistuoja.
Tikslo problema ta, kad įgyvendinti būtinas reformas galima tik politinėmis priemonėmis, kurios nebeįmanomos be tų politinių reformų. Ir kad tai beveik niekam neįdomu.
Milžinas, kurio valia nulemtų viską, dar miega, nors jau sapnuoja blogus sapnus. Pradėti nuo utopijų ir iliuzijų atsisakymo, kurių didžiausios – mes vieningi, mus supras ir palaikys, mes galim, mes nugalėsim.
Garsiausiai skamba tuščios statinės ir fariziejai, šito nėra ir nebus. Bus ilgas, sunkus ir duobėtas kelias, ne kartą gailėsitės ir būsit prakeikiami, bet būsit tikri. Kitas kelias į niekur – tiek pasirinkimų.
