Artėjant referendumui dėl pilietybės , vis dažniau pasigirsta nuomonių dėl daugybinės (dažniau vadinamos – dviguba) pilietybės įteisinimo. Suprantamas žmonių noras vartotojiškoje visuomenėje visko turėti daugiau. Tačiau, atrodo, norai įteisinti kelių pilietybių praktiką grindžiami gana silpnais loginiais argumentais. Tai labiau panašu į savanaudiškų patogumų siekį, o ne į norą išlaikyti prigimtinius ryšius su Tėvyne.
Kita vertus, peršasi išvada, kad norima piliečio paso, o ne pilietybės su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis. Kad aiškiau matytųsi, ko iš tikro siekia daugybinės pilietybės šalininkai, pirmiausia pasiaiškinkime piliečio sampratą bent pagrindinių požymių aspektu, t.y. piliečio sąvokos ribose.
Pilietis – tai prigimtinai ar įgytinai etnokultūrines bendrabūvio vertybes priėmęs bendruomenės narys, kurio prigimtines ir sutartines teises pagal valstybės vardu sukurtas normas imasi ginti bendruomenės organizuota viešoji institucinė sistema, bendruomenės nariui prisiimant pareigą prisidėti prie visuminio produkto dalies, reikalingos viešosioms institucijoms išlaikyti ir bendriesiems reikalams tvarkyti.
Taip pilietinės visuomenės doktrinai pateikiant piliečio apibrėžtį, pilietybė nėra vien piliečio paso turėjimas. Žinoma, prigimtinai tapus piliečiu, suprantamas noras juo išlikti. Tačiau reikia suprasti, kad tik teisių ir pareigų kontekste išlieka asmens tikras pilietinis ryšys su valstybe. Atsisakius piliečio pareigų, nelabai moralu norėti piliečio teisių, nes teisė be pareigos yra privilegija. O privilegijas mūsų Konstitucija (29 str.) nelaiko bendrabūvio norma.
Tiesa, galima teigti, jog aš, Lietuvos pilietis, gyvendamas svetur, neprašau, kad Lietuvos valstybė užtikrintų mano teises, todėl neturiu pareigos savo indėliu kaip nors prisidėti prie Lietuvos valstybingumo. Tokia padėtis, kurią galima apibūdinti kaip „pilietinės atostogos“, nėra nei nerali, nei smerktina, nes joje glūdi abipusis „restitucinis“ lūkestis. Tačiau ilgainiui neprisidėjus prie bendrų Lietuvos reikalų tvarkymo ir pripažinus savomis (nostrifikavus) kitos etnokultūros bendrabūvio vertybes naujos pilietybės priėmimu, tampama savitu „kultūriniu išdaviku“. Dėl to Lietuvai nėra pareigos išsaugoti prigimtinę pilietybę asmeniui, kuris „netelpa“ į piliečio sąvoką.
Ar nebūtų tikslinga įsivesti „Tautiečio pasą“, kad prigimtiniai etnokultūriniai žmogaus ryšiai su Tėvyne būtų ir dokumentuoti, ir suteiktų tėvynainiui atitinkamą teisinį statusą?
