Jau ilgokas laikotarpis, kai Lietuvos prokuratūrai įstatymu pavesta ginti viešąjį interesą. Deja, iki šiol nėra nei išsamios įstatyminės viešojo intereso sąvokos, nei kaip reikia elgtis, susidūrus su viešųjų interesų kolizija (prieštaringumu).
Dėl to, iškilus bent kokioms abejonėms dėl vertybių hierarchijos, dažniausiai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, kurio konstitucinė paskirtis visai kita – vertinti įstatymų konstitucingumą bei Prezidento ir Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai ar įstatymams. Neturėdamas formalios įstatyminės teisės vertinti vienų ar kitų sprendimų tikslingumo, Konstitucinis Teismas, veikdamas virš savo galių, virsta Konstitucijos pažeidėju.
Beje, pagal visuomeninį interesą ir Konstitucijos loginio vientisumo principą turėtų būti tikrinama ar atitinka Konstituciją ne tik Seimo, Prezidento ir Vyriausybės, bet ir galutinės teismo instancijos aktai. Tik taip mes išvengtume Konstitucijos 7 straipsnio, kuris skelbia Konstitucijai priešingų aktų negaliojimą, sistemingo pažeidinėjimo.
Teisės aktų atitikimo Konstitucijai užtikrinimui žymiai geriau tiktų ne teisminė procedūra, kurią dabar Lietuvoje iškreiptai atlieka Konstitucinis Teismas, o ekspertinė procedūra, kuri galėtų pasitelkti ir dirbtinį intelektą. Kadangi konstitucinio reguliavimo tema gerokai plačiau aptarta mano monografijoje „Pilietinės visuomenės teisiniai valstybingumo pagrindai“, čia jos plačiau nevystysiu, o pabandysiu pasiūlyti diskusijos kryptį dėl gilesnio vertybinės politikos supratimo.
Buvęs LR užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, triukšmingai skelbęs vertybinę Lietuvos užsienio politiką, visiškai nesivadovavo valstybiniais vertybių hierarchijos pagrindais. Jis, tikriausiai, net nesuvokė, jog vertybės nėra beprasmės deklaracijos.
Jas sąlygoja tautos ir kiekvieno tos tautos organizacinėje sistemoje gyvenančio žmogaus interesų tenkinimas. Beje, tautos interesus galima suvokti tik sintetinant žmonių interesus, kurie geriausiai atsiskleidžia per prigimtines žmogaus teises.
Šios teisės nėra pasirinktos atsitiktinai, o suformuluotos žmogui svarbiausių vertybių pagrindu. Tokiomis universaliomis vertybėmis visuotinai pripažįstama žmogaus saugumas ir jo laisvė.
Saugumas suprantamas keliais aspektais: fizinis saugumas (gyvybė, sveikata), socialinis saugumas (gyvybinius poreikius tenkinančios materialinio vartojimo sąlygos) ir etnokultūrinis saugumas (suvoktos savasties išlaikymas).
Valstybėje pasirenkant vidaus ir užsienio politiką, pirmiausia būtina įvertinti ar ji atitinka tautos interesus, pilietinės daugumos lūkesčius ir prigimtines žmogaus teises, nesivadovaujant tik svetimųjų pagyrimais ar papeikimais, kuriems rūpi ne mūsų, o jų pačių interesų tenkinimas.
Svarbu suprasti, kad mūsų politinės partijos nėra kokių nors skaitlingų socialinių grupių interesų reiškėjos. Jose susitelkę materialinių interesų siekiantys individai, kurie po Seimo rinkimų pirmiausia puola dalintis prieigas prie viešųjų išteklių.
Dėl to valstybės politikos vertybines kryptis turėtų nustatyti ne politinių klanų vadeivos, o iš brandžiausių mokslininkų ir iškiliausių visuomenininkų sudaryta Pilietinė Taryba, kuri periodiškai posėdžiautų, pavyzdžiui, prie LR parlamento.
Nerimta idėja.
Advokato straipsnius laikiau konstruktyviais, kartais gal kiek per daug suasmenintais, bet tikrai konstruktyviais. Esu abiem rankom „už“ naujos konstitucijos rengimą, nes tą, pono V. Sinkevičiaus ir jo kolegos sulipdyta iš komunisinio ir sąjudinio variantų, yra pagrindinis stabdys norint arba siekiant pradėti kurti Valstybę. Ant kreivų teisinių pagrindų Valstybės nepastatysi, net jei šioje Teritorijoje ir atsirastų tokia struktūra, kuri imtųsi tokios veiklos.
Ar tai galėtų būti „Pilietinė Taryba“, kuria siūlo autorius?! Gal būt, pavadinimas nieko nereiškia, tik kas būtų tie „brandžiausi mokslininkai“ ir „iškiliausi visuomeninikai“? Nekalbant jau apie tai, kuris iš LR parlamentų išdįstų imtis tokios veiklos ir kurtų struktūrą, kuri vienaip ar kiaip įtakotų ar ribotų jo veiklą?
Turi galvoje kad praeityje buvusios ir būsimos bus geresnės? Kol tauta vykdo neigiamą kandidatų į politiką atranką – tol geriau nebus.
Priekaištas tiek teisingas kiek skirtas visam mūsų elitui. Tačiau paminėti Užsienio reikalų ministro pavardę ir ta viena apsiriboti – kas tai? Landsbergis kaltas, ar ne?
Labai taiklus straipsnis. Ypač tiksliai apibūdinta, kas yra šiuolaikinės partijos.
Turi galvoje kad praeityje buvusios ir būsimos bus geresnės? Kol tauta vykdo neigiamą kandidatų į politiką atranką – tol geriau nebus.