2025-05-04, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis

Vilniaus universitetas apsisprendė būti ideologine įstaiga (atnaujinta)

Redakcija
-
31
Vilniaus universitetas apsisprendė būti ideologine įstaiga (atnaujinta)

21-10-19 LŽTO išvados ir pareiškimas dėl mokslo ideologizavimo.

Spalio pradžioje Vilniaus universitetas (VU) priėmė ideologinį apsisprendimą ir paskelbė „Lyčiai jautrios kalbos gaires“, kuriose rekomenduojama akademinės bendruomenės nariams bendraujant žodžiu ir raštu vengti nuorodų į asmens lytį.

Jose skelbiama, kad pašnekovo/pašnekovės lytis turi būti nenurodoma, o lyčių/giminės skirtumai turi pranykti, formos raštu turi būti beasmenės, trumpinamos, praleidžiant giminę žyminčias galūnes ir kt. „Gairėse“ teigiama, kad asmenų spėjimas apie tik dvi esančias vyro ar moteris lytis, gali būti klaidingas.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos spalio 19 d. išplatino pareiškimą, kuriame skelbiama, kad VU priimdamas ideologinį apsisprendimą ir įsipareigojimą lyčiai jautriai kalbai bei siekdamas iš pagrindų pakeisti žodinio bei rašytinio bendravimo kultūrą ir tradiciją, nenurodo, kokiai būtent ideologijai ir jos atmainai šis apsisprendimas atstovauja – marksistiniam-lenininiam, maoistiniam komunizmui, eurokomunizmui, liberalkomunistiniam leftizmui ir kt.

Žmogaus teisių organizacijų vertinimu, paskelbusi „Gaires“ Vilniaus universiteto vadovybė ne tik pažemino universiteto akademinę bendruomenę visuomenės akyse, leisdama universitete steigti revoliucinės prievartinio visuomenės pertvarkymo instituciją, bet ir pažeidė universiteto veiklą bei akademinės bendruomenės narių tarpusavio santykius reguliuojančius teisinius ir etinius principus.

„Gairėse“ neva remtasi VU Statuto ir VU Akademinės etikos kodekso nuostatomis, tačiau šiuose teisės aktuose nėra net užuominų į lyčių ar giminės skirtumų naikinimą arba nuorodų į asmens lytį eliminavimą. Priešingai, Statute nurodoma, kad Universiteto misija grindžiama vadovaujantis Konstitucija ir įstatymais, kad Universitetas užtikrina akademinės kultūros tęstinumą ir per šimtmečius išsaugotų tradicijų plėtotę. VU Etikos kodeksas taip pat deklaruoja tradicijų bei vertybių perdavimą ateities kartoms.

Pareiškime pažymima, kad „Gaires“ parengė neprofesionalūs, su medicinos, psichologijos, bioetikos ir teisės mokslais nesusiję asmenys, tarp kurių nėra nė vieno psichologo, medicinos ar teisės specialisto. Tikėtina, kad „Gairės“ buvo rengiamos kartu su VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“. Šis įstaiga 2021 m. yra išleidusi metodines rekomendacijas paauglių tėvams ir pedagogams, kuriose kalbama ne apie berniuką ir mergaitę, arba vaikiną ir merginą, o apie „Žmogus Nr. 1“ ir „Žmogus Nr. 2“. Šios įstaigos darbuotojų profesinė kvalifikacija taip pat kelia pagrįstas abejones psichologijos ir medicinos požiūriu. Be to minėta įstaigos veikla tiesiogiai priklauso nuo visuomenei nežinomų finansavimo šaltinių. Taigi būtent „Gairių“ rengimo užsakovai bei jų valdomi finansavimo šaltiniai ir nurodytų žmonių konglomeratas lėmė „Gairių“ turinį, kuriuo vadovaujantis, akademinės bendruomenės nariai nuo šiol privalės keisti iki šiol egzistavusį natūraliai susiklosčiusį bendravimo būdą ir formas.

„Gairės“ prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui, kuris reglamentuoja aukštųjų mokyklų autonomiją, nes pastaroji turi būti derinama su atskaitomybe visuomenei. Pažymima, kad ideologinis apisprendimas ardyti ankstesnius santykius, komunikacijoje vengti nuorodų į lytį ir kt., nėra vien VU vidaus reikalas, nes jame studijuoja visos šalies jaunuoliai, kurių pasaulėžiūrai ir jausenai „Gairės“ darys neginčijamą įtaką.

Pareiškimo autoriai daro išvadą, kad „Gairių“ atsiradimą lėmė siauros grupės asmenų noras pasipelnyti iš antimokslinę genderizmo ideologiją propaguojančių užsienio institucijų suteikiamų finansavimo šaltinių. Bet svarbiausia ne šios grupelės žmonių noras pasipelnyti iš niekinės veiklos, o tai, kad „Gairių“ nuostatos prieštarauja konstituciniams asmens įsitikinimų laisvės principams ir paneigia konstitucines vertybes, įtvirtintas Konstitucijos 25, 26, 27, 29 ir 38 straipsniuose.

Pareiškimo autoriai pabrėžia, kad minėtas VU ideologinis apsisprendimas yra akivaizdi agresija prieš Konstituciją, o svarbiausia – prieš pačią žmogaus gyvybę, jos ateitį, nes gyvybė kyla iš lyčių skirtumo (iš priešybių vienybės). Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, svarbiausias uždavinys buvo vienos viešpataujančios ideologijos (komunistinės) monopolio panaikinimas ir akademinės laisvės atkūrimas. Tačiau ,,Gairės“ yra atviras mėginimas grąžinti akademinę bendruomenę į totalitarinės vienmintystės ir akademinio gyvenimo ideologinio varžymo bei politinės jo kontrolės laikus, nublokšti į okupacinio komunistinio ideologinio obskurantizmo laikus. „Gairių“ nuostatos reiškia spaudimą visuomenei, kad ji būtų psichologiškai pasiruošusi savęs sunaikinimui per žmogiškosios gyvybės šaltinio – lyčių skirtumų panaikinimą. Tai yra destruktyvi tarptautinių kultūrmarksistų įkvėpta akcija.

Žmogaus teisių organizacijos siūlo Vilniaus universiteto Senatui ir universiteto rektoriui nedelsiant „Gaires“ atšaukti, sudaryti mokslininkų komisiją, „Gairių“ nuostatų atitikčiai šalies Konstitucijai ir VU Statutui įvertinti. Jos taip pat kviečia Universiteto vadovybę paviešinti „Gaires“ rengusių asmenų sąrašą ir jų gautą užmokestį už „Gairių“ parengimą , o Lietuvos akademinę bendruomenę ragina priešintis mėginimams suvaržyti mokslo, minties ir sąžinės laisvę, nes nėra jokių iliuzijų, kad „Gairės“ tėra nereikšmingas išpuolis prieš vienos aukštosios mokyklos (VU) akademinę bendruomenę. Priešingai, tai nuoseklus ideologinis mėginimas šalies aukštosiose mokyklose administraciniu būdu laužyti ne tik biologinius, lingvistinius, bet ir pačius stabiliausius, visos istorijos išbandytus visuomeninės sistemos formavimo pagrindus.

Pareiškimą rengė Piliečių gynimo paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija o jam pritarė Lietuvos kultūros kongreso, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, Lietuvos tėvų forumo, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai”, „Rengimo šeimai”, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijų atstovai.

Pareiškimui taip pat pritaria mokslininkai habil. dr., prof. Bronius Genzelis, prof. Alvydas Pauliukevičius, dr. Vytautas Rubavičius, dr. Artūras Judžentis, dr., prof. Saulius Arlauskas, habil. dr., prof. Alfonsas Vaišvila, dr. Jonas Jasaitis, habil. dr., prof. Aloyzas Sakalas, habil. dr., prof. Arvydas Janulaitis, habil. dr., prof. Kęstutis Jarašiūnas, dr. Aldonas Pupkis, dr. Jūratė Laučiūtė, Albertas Žostautas,  dr. Daiva Jakubonienė, habil. dr.,prof. Vygantas Paulauskas, habil. dr., prof. Algirdas Jurgaitis, habil. dr., prof. Ferdinandas Vaitiekūnas,dr,. Margarita Lėckienė, dr. Krescencijus Stoškus, habil. dr., prof. Laima Kalėdienė, habil. dr., prof. Alvydas Butkus, rašytoja Pranciška Regina Liubertaitė-Žižiūnienė, dr. Gražina Akelaitienė, kun. Robertas Grigas, habil. dr., prof. Marijona Barkauskaitė, habil. dr., prof. Donatas Stakišaitis, kompozitorius Algirdas Martinaitis, habil. dr., prof.Kazys Napoleonas Kitkauskas, dr., prof. Dalius Serafinas, buvęs tremtinys, Antanas Jankus, habil.dr., prof.Vytautas Daujotis, publicistas Vladas Turčinavičius, leidėjas Linas V. Medelis, LMA akademikas, prof. Gediminas Motuza, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Eugenijus Manstavičius, dr. Jonas Paršeliūnas, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Jonas Mackevičius,LMA akademikas, habil.dr.,prof. Gytis Juška, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Jonas Grigas, LMA akademikas, habil.dr., prof. Kęstutis Sasnauskas, habil.dr., prof. Henrikas Petras Vaitkevičius, habil.dr., prof. Šarūnas Raudys, VU mokslo darbuotojas Marius Gaubas, VU matematikos informatikos mokslų daktaras Linas Litvinas, VU biochemijos mokslų daktaras Marius Dagys, poetas Rimvydas Stankevičius, žurnalistė Danutė Jakubėnienė, matematikos ir informatikos mokslų daktaras Andrius Vytautas Misiukas Misiūnas, matematikos habil.dr., prof. Mindaugas Petras Bloznelis. dailininkas, grafikas Arvydas Každailis, etnologas, moklsų daktaras, LEU prof. Libertas Klimka, inžinierius (Bostonas) Aidas Kupčinskas, TV žurnalistė ir režisierė Birutė Bražinskaitė, inžinierė Klementina Milda Skeirytė, dailininkė Ona Rūta Tamuliūnienė, TV žurnalistė Nijolė Angelė Baužytė, inžinierė Ivenija Jakštaitė, dailininkas Jonas Varnas, žurnalistė Dalia Ona Larsen, habil. dr, prof. Leonas Ašmantas, kalbininkas, habil.dr., prof Kazimieras Župerka, istorikas dr.,  prof. Juozas Skirius, istorikė prof. Rasa Čepaitienė, statistikė Ieva Šiaudinytė-Baužienė,VU leidyklos administratorė Aliona Markauskienė, dainininkas Juozas Vytautas Baužys, technikos mokslų dr. Konstantinas Sasnauskas, advokatas Jonas Ivoška, filosofė doc, dr. Lilijana Astra, filologas doc.,dr. Darius Alekna, archeologas doc., dr. Algimantas Merkevičius, biofizikė ir mokslų istorikė dr. Laima Petrauskienė, dailės istorikė, dr.Birutė Rūta Vitkauskienė, inž. Vitalija Ramanauskienė, socialinių mokslų dr. doc. Irena Kubilienė, humanitarinių mokslų dr. Nijolė Lietuvninkaitė, dr.Daiva Narbutienė, anglų k.ir literatūros mokytoja Vida Augutienė, chemijos mokslų dr., prof. Jadvyga Regina Kerienė,  LMS pirmininkas, VU prof. Dalius Serafinas, teisės filosofas ir teisės sociologas dr.  prof. Vytautas Šlapkauskas, biochemikas Sigitas Palikša, istorijos mokslų dr.Tomas Baranauskas, technikos mokslų dr. Antanas Dumčius, istorijos mokslų dr. Darius Vilimas, socialinių mokslų dr. Angelė Danutė Čepėnaitė, fizikos mokslų dr. Robertas Maldžius, ekonomikos mokslų dr. Audra Šimėnienė.

Pritariančiųjų sąrašas nuolat pildomas ir skelbiamas (žemiau).

Visas pareiškimo tekstas žemiau (taip pat ČIA).

 

 

 

 

Vytautas Radžvilas. LVŽS patriotiškumo klausimu

Redakcija
-
4

Autorius yra filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas.

Parašyti šias pastabas paskatino V. Vižinio straipsnis apie LVŽS būklę ir ateitį. Autorius išsako ne vieną pagrįstą įžvalgą. Jo prognozė, kad LVŽS nesunyks, atrodo įtikinama. Vis dėlto akivaizdu, kad iš partijos išsilakstant prieš 2016 m. Seimo rinkimus į ją suplūdusiems karjeristams, prisiplakėliams ir perėjūnams ji sparčiai ir smarkiai silpsta. Tai nėra ir negali būti vien jos narių ir rėmėjų rūpestis kai virš Lietuvos pakibo visas egzistencinių pavojų debesynas. Jis atrodo taip grėsmingai, kad aiškinant LVŽS užklupusios krizės priežastis ir vertinant tautos ir valstybės padėtį bei perspektyvas klysti jau yra neleistina prabanga. Šios pastabos yra sausas ir politologinis žvilgsnis į minėto straipsnio autoriaus apmąstymus.

Jų šerdis neabejotinai yra ši pastraipa: „Daugelio rinkėjų atmintyje „valstiečių“ valdžia tapo pirmąja, kuriai rūpėjo žmonės. Taip. Pirmoji, kuriai rūpėjo ne tik būti valdžioje, ne lankstytis ES. Prie kurios stabtelėjo nacionalinio tapatumo tirpsmas, kuri neapsimestinai skyrė dėmesio šeimoms ar gyvenantiems skurdžiai. Dabar daugelis net nepastebi, jog gyvename viešoje taikoje su lenkais. Paprastai dėkingi rinkėjai turi gilią atmintį, kuri atsigamina priėjus prie balsadėžės. Todėl esu tikras „valstiečiai“ po ilgai trukusių nesėkmių grįš į stabilų savo kelią. Tačiau negaliu slėpti savo nusivylimo – „valstiečiai“ vargiai kada nors dominuos politiniame lauke. „Valstiečiai“ – pirmoji partija išraususi tradicinių vertybių (šeimos ir tautinės tapatybės) apkasus – silpnėjant politinei galiai jau galės tik gintis.“

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais

Labai gaila, bet šioje pastraipoje suminėtos LVŽS dorybės ir nuopelnai yra smarkiai pervertinami. Todėl lieka neaiški tikroji priežastis, dėl kurios partija po rinkimų pateko į ją persekiojančių nesėkmių ruožą. Toji priežastis darosi ypač akivaizdi lyginant LVŽS su Laisvės partija. Didžioji LVŽS silpnybė yra ta, kad ši politinė organizacija buvo ir tebėra „praktiškų“ arba „ūkiškų“ į politiką atėjusių žmonių sambūris, taip ir nesugebėjęs tapti politiškai brandžia, aiškią ideologiją turinčia ir ja nuosekliai besivadovaujančia partija.

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai išpažįstančių prigimtinės šeimos, krikščioniškas ir tautines vertybes, iš tiesų trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais. Tačiau tokios vertybės ir nuostatos savaime nėra politinės tautinės ir valstybinės sąmonės požymis. Jos veikiau yra tik etnokultūrinės savimonės ir ja grindžiamo patriotizmo išraiškos, kurių nepakanka kurti ir išsaugoti suvereniai nacionalinei valstybei. Šią tiesą visiškai patvirtina ketverius metus trukęs LVŽS valdymas. Būdami valdžioje „valstiečiai“ net nemėgino daryti gyvybiškai svarbių žingsnių, kuriuos, kaip savaime suprantamus, iš karto ir nedvejodama turėtų padaryti bet kuri tvirtai ir nuosekliai nacionalinio valstybingumo idėja besivadovaujanti politinė jėga.

Pirmasis LVŽS žingsnis turėjo būti nedelsiant atšaukti „globalios Lietuvos“ viziją ir ja grindžiamą Lietuvos pažangos strategiją, kuri yra ne kas kita, o lietuvių tautos ir valstybės „savanoriško“ susinaikinimo filosofija. Oficialiu valstybiniu lygmeniu atsisakius globalistinės Lietuvos savižudybės ideologijos būtų radęsi prielaidos ryžtingai stabdyti masinę antilietuviškų ir antivalstybinių idėjų sklaidą ir propagandą visose viešojo gyvenimo srityse. LVŽS būtų įgijusi tvirtą politinį ir teisinį pagrindą užkardyti antivalstybinės ardomosios veiklos židiniu tapusio vadinamojo Nacionalinio transliuotojo (LRT) tiražuojamas neokomunistinę genderizmo ir multikultūralizmo bei neoliberalistinę valstybės turto išparceliavimo ideologiją propaguojančias laidas ir jo portale skelbiamus analogiško pobūdžio bei turinio tekstus.

Kuo skubiausiai derėjo atgaivinti seniausiai numarintą tautinės mokyklos idėją ir iš pagrindų pertvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų programas. Buvo galima ir reikėjo siekti, kad Lietuvos mokykla liautųsi ,,gaminti“ tik ir svajojančius kuo greičiau sprukti iš Tėvynės bastūnus – „žmogiškuosius išteklius“ globaliai darbo rinkai – ir pradėtų ugdyti sąmoningus šalies piliečius ir patriotus, pasiryžusius dirbti savo tautai ir valstybei. Tačiau nieko nebuvo padaryta.

Priešingai, beveik visą LVŽS valdymo laikotarpį jaunosios lietuvių kartos ugdymo politines gaires brėžė S. Skvernelio vyriausybės ministrė J. Petrauskienė – radikaliai antitautinių pažiūrų kosmopolitė ir fanatiškai neoliberalias šios srities „reformas“ vykdžiusio A. Kubiliaus komandos nario G. Steponavičiaus ištikima sekėja ir parankinė.

Taip pat valdant būtent LVŽS vyriausybei buvo įvykdyta liūdnai pagarsėjusi D. Šakalienės inicijuota „Matuko“, arba vaiko teisių apsaugos, „reforma“, tapusi dideliu žingsniu Lietuvai primetant liberalkomunistinę genderizmo ideologiją.

Tie patys ,,valstiečiai“ tikrai nestojo mūru, kai buvo ratifikuotas Migracijos paktas, kurio karčių vaisių negeras kvapas iš pat pradžių tvyrojo ore ir buvo nesunkiai jaučiamas, o dabar Lietuvai tenka srėbti šio avantiūriško ir išdavikiško žingsnio padarinius.

Ne kas kitas, o LVŽS vyriausybė, praėjus vos pusmečiui nuo jos darbo pradžios, galutinai įteisino ankstesnės vyriausybės liberalizuoto Darbo kodekso pataisas. Ši vyriausybė tęsė ištisus dešimtmečius vykdytą neoliberalią mokesčių politiką ir nesiryžo nors kiek drąsiau pertvarkyti mokesčių sistemos didesnio progresyvumo linkme. Valdant tarsi protautiškiems „valstiečiams“ taip ir liko neišspręsti tik tvirtesnės politinės valios reikalavę asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose bei Lukiškių aikštės sutvarkymo klausimai.

Todėl būtina itin tiksliai ideologiniu ir politiniu požiūriu apibūdinti LVŽS ir jos valdymo laikotarpiu vykdytą vidaus bei užsienio politiką. Ši partija pasirodė esanti tipiška sisteminė neoliberali Lietuvos partija. Ji valdė šalį ne kaip lietuvių politinės tautos reprezentantė ir jos gyvybinių interesų gynėja. Iš tikrųjų „valstiečiai“ taip pat elgėsi ir veikė kaip pusiau kolonijinės teritorijos administratoriai ir uoliai tarnavo transnacionalinio ir stambiojo vietos kapitalo interesams.

Nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius

Tačiau būta ir stilistinių bei taktinių tokios valdysenos skirtumų nuo ypač atvirai proglobalistinio iki tol buvusio kitų partijų ir dabartinės koalicijos valdymo. LVŽS iš esmės yra etnokosmopolitinė politinė jėga. Kitaip negu antilietuviškumą atvirai demonstruojančios kitos nomenklatūrinės partijos, ji stengiasi susikurti protautinės politinės jėgos įvaizdį maskuodama savo kosmopolitiškumą etnokultūrine retorika ir įvairiomis etnografinio tautiškumo dekoracijomis.

Taip pat nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius. Tačiau tai buvo daroma ne iš esmės keičiant minėtą politiką ir siekiant proporcingesnio turtingiausiųjų indėlio į tautos ir valstybės gerovę, bet pirmiausia ir taip menkos viduriniosios klasės sąskaita.

Čia paminėti ir kiti būtini darbai nebuvo padaryti, nes juos atlikti buvo įmanoma tik turint geležinę politinę valią. LVŽS jos neturėjo ir taip pat lankstėsi ES ir kitoms globalioms galioms. Jeigu ši partija iš tiesų būtų nesilanksčiusi, ji būtų elgusis kaip Lenkijos ar Vengrijos valdžios, kurių pavyzdžiu buvo bijomasi ir net nemėginta sekti.

Tokia yra tiesa žvelgiant į LVŽS valdymą objektyviu žvilgsniu. Būtina sąlyga stipriai politinei valiai rastis yra suformuoti aiškią tautinio tapatumo ir nacionalinio valstybingumo ideologija ir ja nuosekliai vadovautis politinėje veikloje ir valdant valstybę.

Nėra abejonių, kad kadencijos pradžioje iškėlęs iniciatyvą aprūpinti Lietuvos mokinius tautiniais drabužiais LVŽS pirmininkas parodė suprantąs, kaip svarbu nuo mažumės ugdyti būsimųjų piliečių tautinę jauseną. Tačiau pati savaime, netapusi politinės tautinės ir valstybinės sąmonės formavimo programos dalimi, tokia jausena yra pasmerkta niekada neperžengti etnokultūrinio patriotizmo lygmens ir peraugti į sąmoningą ir brandų tautinį ir valstybinį patriotizmą, kuris yra būtina Lietuvos išsaugojimo ir išlikimo sąlyga.

Lietuvą naikinančios globalistinės užsienio ir vidaus jėgos kryptingai vykdo liberalkomunistine ideologija grindžiamą politinę programą. Jos tikslai yra aiškiai įvardyti: iš pamatų sugriauti prigimtinę šeimą, krikščionybę, tautą ir nacionalinę valstybę. Atsispirti šiems siekiams įmanoma tik minėtai ideologijai priešstatant tokią pat nuoseklią tautos ir valstybės kūrimo ideologiją ir valingai vykdant iš jos kylančią nacionalinio atgimimo ir valstybės politinio suvereniteto susigrąžinimo programą.

Dabartinė LVŽS bent jau kol kas nėra pasiruošusi ir neįstengtų spręsti tokio sudėtingo ir sunkaus uždavinio. Teigdamas, kad ši partija yra vienintelė tradicines vertybes ginanti politinė jėga, jos pirmininkas šiuo atžvilgiu klysta ir pervertina „valstiečių“ galimybes. Tai reikia pasakyti atvirai ir tiesiai, nes patriotiška Lietuvos visuomenės dalis ir taip per ilgai gyvena jai peršamomis iliuzijomis.

O patriotizmo pradmenys LVŽS iš tiesų lengvai įžvelgiami. Belieka palinkėti kantriai dirbti ir auginti bei stiprinti šiuos pradus.

Visuomenėje didėja panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“

Redakcija
-
0
Visuomenėje didėja panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“

Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams tikėtina, padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams – nuo 30 proc. iki 83 proc.

Panika  aštrėja sulig kiekviena diena, artėjant šildymo sezonui.

Augančio visuotinio nerimo akivaizdoje dėl neprotingai didėjančių elektros ir dujų kainų Nacionalinis susivienijimams išplatino pareiškimą, adresuotą Lietuvos vadovams, valstybės institucijoms ir visuomenei.

Jame skelbiama, kad brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus – vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.

Pareiškime reikalaujama:

  1. Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti.
  2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios sumažinti kainą vartotojams.
  3. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose.
  4. Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE.
  5. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno.
  6. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT ir kt.

Visą pareiškimą skaitykite žemiau.

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas

DĖL ELEKTROS ENERGIJOS IR DUJŲ KAINŲ KILIMO IR GALIMYBIŲ JĮ VALDYTI

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Seimo Aplinkos komitetui
Seimo Biudžeto ir finansų komitetui
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui
Seimo Ekonomikos komitetui
Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijai
Lietuvos Respublikos Ministrei pirmininkei Ingridai Šimonytei
Finansų ministerijai
Generalinei Prokuratūrai
Vilniaus m savivaldybei
Lietuvos savivaldybių asociacijai
Žiniasklaidai
Visuomenei

PAREIŠKIMAS

2021 m. spalio 6 d.

Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Siekdama suvaldyti neprotingai augančias elektros ir dujų kainas Energetikos ministerija siūlo įstatymų projektus, skirtus gelbėti tik su visuomeniniu tiekėju susijusiems vartotojams. Tačiau Lietuvoje iki 2021 m. spalio 1 dienos elektros rinkos liberalizavimo antrajame etape nepriklausomą tiekėją pasirinkę yra 33 proc. visų turinčių pasirinkti, arba 256,5 tūkst. buitinių vartotojų, o nepasirinkusių jokio tiekėjo yra 521,7 tūkst., arba 67 proc. visų turinčių pasirinkti buitinių vartotojų. Taigi, nuo kitų metų pradžios nepasirinkusieji pateks į „garantinį tiekimą“, o jiems bus taikoma garantinio tiekimo kaina, kuri nustatoma pagal vidutinę praėjusio ataskaitinio mėnesio elektros energijos biržos kainą, susiformavusiai Lietuvos kainų zonoje, pritaikant koeficientą 1,25.

Gamtinių dujų įstatymo projekte siūlomas kitoks prognozuojamų gamtinių dujų kainos įtraukimo į galutinį tarifą buitiniams vartotojams skaičiavimo principas. Tačiau, bet kuriuo atveju, reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams nuo 30 proc. iki 83 proc.

Šį dirbtinai sukeltą energetinių resursų kainų šuolį, analizuojant tarptautinių rinkų tendencijas, buvo galima prognozuoti jau 2020 metų antroje pusėje. Neadekvatus minėtų resursų kainų šuolis tapo visiškai akivaizdus 2021 metais. Lietuvos valstybė neabejotinai galėjo pasiruošti ir priimti tinkamus sprendimus jam sušvelninti. Tik šiuo metu keičiama įmonės Ignitis pagrindinio turto vertės nustatymo metodika, daranti tiesioginę įtaką elektros energijos skirstymo kainos dydžiui. Jei šio turto vertė daro pagrįstą įtaką elektros kainos augimui, mažinti ją buvo galima žymiai anksčiau – elektros energijos kaina būtų padidėjusi daug mažiau. Akivaizdu, kad valdžia prioritetu pasirinko ne viešąjį (visuomenės), o Ignitis privačių akcininkų ar kitų siaurų grupių interesus. Svarbu tai, kad iki šiol neturime išsamaus ir skaidraus minėtos metodikos keitimo aplinkybių vertinimo, dėl to neturime ir galimų optimalių sprendimų.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad valstybės vykdomą privačių siaurų grupių interesų protegavimą ir šių interesų įtaką energetinių resursų kainų šuoliui akivaizdžiai atskleidžia Ministrės Pirmininkės I. Šimonytės svarstymas, jog siekiant suvaldyti sparčiai didėjančias elektros energijos kainas, gali būti atidėtas elektros tiekimo rinkos visiškas liberalizavimas. Toks I. Šimonytės siūlomas sprendimas vienareikšmiškai rodo, kad:

a) elektros energijos tiekimo liberalizavimas netarnauja visuomenės interesams;

b) liberalizuojant elektros energijos tiekimą, kuris skatina kainų didėjimą, sąmoningai viešų diskusijų šiais svarbiausiais klausimais vengiama ir sąmoningai neieškoma visuomenės interesų tenkinančių sprendimų, nes jie prieštarauja rinkos liberalizavimu suinteresuotų siaurų grupių interesams;

c) būtent dėl siaurų visuomenės grupių suinteresuotumo Lietuvos politikai negina visuomenės interesų ir nekelia šio klausimo ES lygiu, kurios direktyva liberalizuoti elektros energijos tiekimą, tapo privaloma netgi neatsižvelgiant į vartotojų interesus.
Atkreipiame dėmesį, kad elektros energijos tiekimo paslaugos kaina yra mažesnė tiek, kiek palankiausiomis sąlygomis jos tiekėjas gali pirkti energiją biržoje ir kiek yra mažesni energijos vienetui tenkantys paslaugos administravimo kaštai. Tačiau šie abu veiksniai yra tiesiogiai susiję su tiekėjo biržoje perkamu ir vartotojams parduodamu energijos kiekiu – juo didesnis elektros energijos kiekis, tuo vartotojui gali būti mažesnė energijos kaina.

Didesnis elektros energijos tiekėjų skaičius savaime negarantuoja mažesnės elektros energijos kainos, nes sumažinus pagrindinio valstybės valdomo (ir galinčio kritiniu atveju suteikti vartotojams valstybės garantuotas paslaugas) tiekėjo Ignitis paslaugų apimtis bei ignoruojant ypač svarbias vartotojams parduodamos energijos apimtis, elektros paslaugos kaina gali tik didėti. Šiuo klausimu taip pat viešai nediskutuojama, nepateikiama informacija apie svarbiausias aplinkybes ir veiksnius, lemiančius mažiausią paslaugos kainą vartotojams. Kartu atkreipiame dėmesį, kad efektyvi konkurencija galima tik tuomet, kai elektros energijos tiekėjai veikia rinkoje maksimaliai panašiomis sąlygomis.

Mūsų nuomone, smulkūs tiekėjai objektyviai negali užtikrinti gerų tiekimo sąlygų. O ateityje natūraliai sumažinus elektros tiekimo apimtis stambiausiam valstybės valdomam elektros tiekėjui Ignitis, jo veiklos sąlygos neišvengimai pablogės. Tai paskatins kviesti į elektros energijos tiekimo rinką kitus stambius elektros tiekėjus (pvz., Estijos Enefit, kurios valdymo modelis bei tiekimo apimtys yra analogiški Ignitis valdymo modeliui bei tiekimo apimtims, ir kuri siūlo patrauklias elektros energijos tiekimo sąlygas). Todėl elektros energijos rinką gali papildyti lenkų, vokiečių ar kiti tiekėjai.

Tačiau padariniai jau dabar yra nuspėjami: smulkūs tiekėjai neišvengiamai bankrutuos, padarydami žalą vartotojams (savo klientams), o valstybė, kuri dar nėra nustačiusi, kas tuo atveju perims bankrutavusių tiekėjų įsipareigojimus ir kompensuos nuostolius vartotojams, liberalizavusi elektros energijos tiekimo rinką, nebepajėgs užtikrinti, kad dominuojantys stambūs užsienio tiekėjai nedidintų elektros energijos kainos mūsų vartotojams. Kartu neišvengiamai turės užtikrinti protingas elektros energijos kainas pažeidžiamiems vartotojams, kompensuodama dalį nuostolių iš valstybės biudžeto. Taip yra kuriamos akivaizdžios prielaidos „įveiklinti“ ir ,,suišteklinti“ Lietuvos valstybę, kad ši dar kartą padėtų nepagrįstai krautis viršpelnius minėtoms užsienio įmonėms mūsų šalies mokesčių mokėtojų sąskaita.

Nacionalinis susivienijimas, įvertinęs elektros energijos ir dujų kainų pokyčius, pareiškia:
1. Itin svarbi priežastis, lemianti energijos resursų kainų šuolį – netinkami valdžios sprendimai dėl vienašališkos metodikos, pagal kurią yra privaloma blokuoti Astravo atominėje elektrinėje (AAE) pagamintą elektros energiją, apribojant elektros energijos srautus per jungtis, esančias tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Kilę dėl to nesutarimai padidino įtampą tarp Lietuvos ir Latvijos bei Estijos, o ji gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių, įskaitant išaugusias rizikas dėl įgyvendinimo savalaikio elektros energijos perdavimo sinchronizavimo su Vakarų Europos elektros energijos sistema. Šių nesutarimų pasekmes vartotojai jau dabar pajuto – Lietuvoje sparčiai didėja elektros energijos kainos.

2. Dujų tiekimo sektoriuje Latvija ir Estija yra sukūrusios bendrą dujų prekybos ir tiekimo rinką, kuri leidžia išvengti papildomų prekybos kaštų ir mažinti kainą vartotojams. Tačiau Lietuva iki šiol nėra prisijungusi prie šios rinkos. Lietuvos dujų tiekėjams sudarytos blogesnės sąlygos naudoti Inčiukalnio dujų saugyklą, dėl to mūsų šalies vartotojai patiria papildomas išlaidas.

3. Atkreiptinas dėmesys į sąmoningai aplaidžią ar neprofesionalią veiklą centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje:

a. Šiame sektoriuje mėginama sukurti šilumos gamybos rinką, kurioje konkuruotų Centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) įmonės ir kiti privatūs šilumos gamintojai. Tačiau vieni gamintojai nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų ir dėl to tenka perimti jų turtą, o kiti uždirba nepagrįstai aukštus viršpelnius.

b. Ydingai reguliuojamą veiklą vykdančios CŠT įmonės neturėjo galimybės 2020 metų vasarą nupirkti ir saugoti dujas Inčiukalnio saugykloje kai šios buvo labai pigios, kad galėtų jas panaudoti šiuo metu. Valdžios institucijose pernelyg užsitęsė tariamos diskusijos apie metodiką, o tai yra akivaizdus aplaidumas, leidžiantis manyti, kad panašaus apsileidimo yra žymiai daugiau.

c. Ydingas metai iš metų pasikartojantis daugiabučius namus administruojančių privačių įmonių aplaidumas, ruošiant namų šilumos įrenginius ir vidaus šilumos tiekimo sistemas artėjančiam šildymo sezonui. Pažymėtina, kad š. m. rugsėjo 22 d. Seimo Energetikos ir tvarios plėtros komisijos posėdyje Energetikos viceministrė pripažino, jog iki šiol nėra tinkamai sutvarkyta įstatyminė bazė. O būtent dėl šios priežasties dar labiau padidės šilumos kaina daugiabučių namų gyventojams.

d. Minėtame rugsėjo 22 d. įvykusiame komisijos posėdyje buvo pripažinta aplinkybė, jog yra nemažai galimybių sumažinti biokuro kainą Lietuvoje ir tuo būdu mažinti šilumos kainą. Pastarasis viešas valdžios institucijų atstovų prisipažinimas, jog egzistuoja realios galimybės sumažinti neprotingai išaugusias šilumos kainas, leidžia daryti prielaidą, kad jos kažkodėl nėra suinteresuotos jas mažinti. Arba atvirkščiai, jos kažkodėl suinteresuotos šilumos kainas didinti.

e. Ypač pavojinga situacija susiklostė Vilniaus centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje: jame prognozuojama, kad šilumos kainos vartotojams gali padidėti net 60 proc. O pagrindinės dramatišką kainų augimą lemiančios priežastys yra šios:

i. Vėluojančios strateginės investicijos šilumos gamybos sektoriuje (dėl investicijų stokos nepakankama šilumos dalis yra gaminama naudojant biokurą).

ii. Nepakankamos investicijos šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti – tai nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusios Rubikon grupės ir su ja susijusioms įmonėms pasekmė.

iii. Ydingas Vilniaus m. savivaldybės, valdančios virš 99 proc. AB Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) akcijų, sprendimas, leidžiantis VŠT išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų iš ankstesniu laikotarpiu gauto pelno.

iv. Pagal Vilniaus atliekų deginimo jėgainės projektą dėl vieno iš rangovų bankroto ir negebėjimo vykdyti savo įsipareigojimų daugiau nei metams nukeltas biokurą naudojančio katilo paleidimas – Vilniaus CŠT prarado galimybę gauti daugiau pigesnės šilumos artėjančio šildymo sezono metu (nekeliamas klausimas dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų neigiamų pasekmių dėl darbų vilkinimo). Tačiau šitoks brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus, nes, kaip skelbiama viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose, vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.

4. Nurodytos aplinkybės patvirtina ankstesnius Nacionalinio susivienijimo teiginius ir dar kartą apnuogina ydingą neoliberalistinės ,,laisvos rinkos“ ideologijos sąlygojamą nuostatą – beatodairiškai privatizuoti visus ūkio sektorius, perduoti privataus kapitalo įmonėms visuomenei svarbiausių paslaugų teikimą, neatsižvelgiant į ekonominius bei socialinius padarinius vartotojams.

5. Pagrįstą nerimą mums kelia klausimas, kokią įtaką energetikos sektoriui, visuomenės ir vartotojų interesams daro privačių akcininkų atsiradimas Ignitis įmonėje. Kodėl užuot atidėjusi lėšas į rezervą ir jas panaudojusi šilumos kainos kilimui sušvelninti bei būtinoms investicijoms, Vilniaus m. savivaldybė leido išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų privatiems VŠT akcininkams. Kodėl savivaldybės neperima namų administravimo iš juos neefektyviai administruojančių įmonių. Kodėl valstybės resursai beatodairiškai švaistomi ne sunkiu metu šalies gyventojams padėti, o parazituojančioms ideologizuotoms įstaigoms (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kt.) išlaikyti, pseudoakademinės studijoms arba nelegaliems imigrantams finansuoti (726 mln. namelių migrantams pirkimas ir kt.).

6. Privataus kapitalo įtraukimo į energetikos sektorių pasekmės bus nagrinėjamas atskirai, tačiau jau dabar dera prisiminti skausmingus energetikos sektoriaus liberalizavimo padarinius, kai buvo pradėtas nuomoti centralizuoto šilumos tiekimo ūkis, kai buvo vykdomas LEO projektas. Šiuo metu drastiški ,,laisvos rinkos“ avantiūros padariniai jau ėmė ryškėti ir liberalizuotame šilumos gamybos sektoriuje CŠT – jie neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai.

Nacionalinis susivienijimas reikalauja:
1. Lietuvos Respublikos Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti ir neieškojo galimybių sparčiai augančioms šilumos ir elektros energijos kainoms mažinti.

2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą atlikti visapusišką, sąžiningą ir profesionalią gyventojų aprūpinimo elektros energija ir dujomis analizę ir jos pagrindu priimti Lietuvos piliečių interesus labiausiai tenkinančius sprendimus. Nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios išvengti papildomų prekybos kaštų ir galinčios sumažinti kainą vartotojams.

3. Įstatymų leidėją kuo skubiau kompleksiškai įvertinti daugiabučius namus administruojančių įmonių veiklos reglamentavimą ir numatyti teisines priemones ne tik efektyviai kontroliuoti tų įmonių veiklą, bet ir suteikti savivaldybėms galimybę greitai ir efektyviai perimti namų administravimą, kad būtų užtikrinti gyventojų interesai.

4. Lietuvos Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE, griežtai reikalaujant, kad Baltarusiją imtųsi papildomų priemonių AAE saugumui užtikrinti ir stabdyti planus statyti antrą ir trečią AAE blokus.

5. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų nuostolių.

6. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose. Apie atliktų tyrimų rezultatus reguliariai informuoti šalies visuomenę, o nustačius ir įrodžius korupcijos bei piktnaudžiavimo atvejus, kaltininkams taikyti ne tik atsakomybę pagal įstatymą, bet reikalauti atlyginti valstybei bei jos piliečiams padarytą žalą (nuostolius).

7. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno. Šias lėšas skirti šilumos kainoms mažinti ir būtinoms investicijoms šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti, kartu šalinant nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusiai Rubikon grupei ir su ja susijusioms įmonėms pasekmes.

8. Nedelsiant atverti galimybę lygiomis teisėmis į diskusijų Lietuvos ekonomikos ir ūkio klausimais viešąją erdvę – pirmiausia į Nacionalinio transliuotojo laidas ir internetinį portalą – patekti visuomenės ir valstybės bendrojo gėrio interesams atstovaujančius sąžiningus ir objektyvius šios srities mokslininkus siekiant panaikinti tik užsienio ir vidaus stambiojo kapitalo interesus aptarnaujančių bei tris dešimtmečius trunkantį Lietuvos ūkio išvalstybinimą ir visuomenės apiplėšinėjimą bei skurdinimą pseudomoksliniais neoliberalistinės beatodairiško ,,privatizavimo“ ideologijos lozungais teisinančių Lietuvos laisvosios rinkos instituto ,,ekspertų“ ir užsienio bankų tarnautojų monopolį visuomenės ekonominio švietimo srityje.

Pažymime, kad išvardintos aplinkybės neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai. Tikėtina, kad šios papildomos išlaidos gali tapti dar vienu pretekstu didinti ir taip išaugusią valstybės skolą. Todėl kviečiame visuomenę kartu stebėti ir griežtai reikalauti, kad Lietuvos piliečiai ir šiuo atveju eilinį kartą nebūtų politinių sukčių apvogti, kad valstybės skola nebūtų didinama dėl aplaidumo arba tyčinių valdininkų ir politikų korupcinių veiksmų.

Būtina reikalauti valdžią atsisakyti planų įgyvendinti svarstomą tariamą ir apgaulingą dėl ideologinio aklumo sukeltų problemų sprendimą, kai nenorint mažinti kitų valstybės išlaidų, kad atsirastų lėšų kainų augimo kompensavimui mažas pajamas gaunantiems vartotojams, dalis mokėjimų už elektros energiją, dujas ir šilumą būtų nukelta ateičiai. Eidami šiuo keliu valdantieji tik atidėtų esminį problemų sprendimą ir užkrautų jo naštą kitos kadencijos Seimui siekdami manipuliuoti piliečių simpatijomis ir bet kuria kaina išlikti valdžioje. Tokie sprendimai ir veiksmai būtų ciniški ir nusikalstami.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Pareiškimas dėl kilusios grėsmės demokratijai ir Lietuvos valstybingumui

Redakcija
-
2

Šiandien Nacionalinis susivienijimas pateikė reikalavimus Lietuvos Respublikos Prezidentui:

1.  Neleisti, kad sąmoningai būtų bloginami Lietuvos valstybės santykiai su kitomis užsienio valstybėmis, įskaitant Baltarusiją ir pareikšti nepasitikėjimą Užsienio reikalų ministrui bei kitiems asmenims, tiesiogiai atsakingiems už tarpvalstybinių santykių įtampos didinimą.

2. Atmesti bet kokius Lietuvai primetamus susitarimus perkelti į mūsų šalį atvyksiančius iš Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio šalių tūkstančius tariamų pabėgėlių, kurių perkėlimo tikrasis tikslas – „užtvindžius“ šalį esmingai ir negrįžtamai pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį.Taip pat atsižvelgiant, kad daugiau kaip penktadalis šalies piliečių gyvena skurde, o mokesčių mokėtojų lėšų stinga švietimui ir sveikatos apsaugai bei senjorų pensijoms didinti,  atmesti prievolę Lietuvos piliečiams šiuos Lietuvai primetamus migrantus išlaikyti.

3. Atsižvelgiant į tai, kad LRT tapo pagrindiniu visuomenės nesantarvės kurstymo bei Lietuvos valstybingumo ardymo židiniu, inicijuoti įstatymų projektus dėl LRT tarybos rinkimo tvarkos pakeitimo, taip pat keisti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą finansuojant LRT veiklą.

4.  Įšaldyti bet kokius įtampą visuomenėje eskaluojančių įstatymų projektų svarstymus.

5.  Grąžinti piliečiams atimtą realią konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme.

6. Panaikinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri yra neokomunistinės (genderizmo) ideologijos skleidimo centras. Minėta taryba ir atitinkamos regioninės tarybos paverstos valdžios aparato agentūromis.

7. Nedelsiant imtis priemonių visuomenei sutelkti, grąžinti rimtį ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, suburti Lietuvos nacionalinę asamblėją iš visuomeninių organizacijų atstovų, buvusių Lietuvos disidentų, rezistentų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, Kovo 11-osios Akto signatarų, dvasininkų, mokslininkų šalies kultūros ir meno darbuotojų bei kitų  visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą pelniusių, įvairioms tautinėms ir socialinėms visuomenės grupėms atstovaujančių žmonių.

Visas pareiškimo tekstas žemiau:

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Žiniasklaidai ir visuomenei

2021m. rugsėjo 7 d.

Lietuva išgyvena didžiausią per visą atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį pilietinio susipriešinimo ir aštriausių socialinių įtampų laikotarpį. Valdančioji koalicija ir jos suformuota nekompetentingiausia iš visų buvusių per tris dešimtmečius Vyriausybė neįstengia spręsti susikaupusių šalyje problemų. Nesprendžiami gyvybiškai svarbūs Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo ir tautos išlikimo klausimai. Vis nauji neapgalvoti ir beatodairiški valdžios veiksmai (Stambulo konvencija, homoseksualių asmenų partnerystė, „galimybių pasas“) duoda pagrindą manyti, kad yra sąmoningai didinama įtampa visuomenėje siekiant nukreipti dėmesį nuo valdantiesiems svarbesnių ir visuomenei neviešinamų tikslų.

Sunkiai suprantama, kodėl po rugpjūčio 10 dienos mitingo valdžia nesiėmė būtinų priemonių riaušėms išvengti, o priešingai, pažeidžiant Susirinkimų įstatymą (4 str. 3 dalis), provokavo susirinkusius, leisdama žmonių miniai pavojingai priartėti prie Seimo pastato ir įsiaudrinti, iš anksto neužkardant vėliau kilusių riaušių.

Taip pat nepaaiškinamas valdžios siekis sąmoningai didinti įtampą tarp žmonių atmetant prigimtinę šeimą ginančių visuomenės grupių ir organizacijų siūlymą susilaikyti nuo Stambulo konvencijos ratifikavimo ar homoseksualių asmenų partnerystės įteisinimo, kai prie Lietuvos Baltarusijos valstybės sienos yra sutelkta (specialiai suvežta ir parengta) tūkstančių nelegalių migrantų minia, kurios permetimui į Lietuvą yra suplanuota ir gerai parengta didelio masto Baltarusijos hibridinio karo operacija.  Esant pavojams valstybei ir neregėto masto visuomenės susipriešinimui absoliučiai nesuprantamas valdančiųjų mėginimas šiuo metu atšaukti galiojantį Lukiškių aikštės įstatymą, nustatantį šios aikštės valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę funkcijas.

Nesuprantama, kodėl pasienyje prieš prasidedant Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms „Zapad“, valdančiųjų atstovai (Seimo žmogaus teisių komitetas) visomis išgalėmis eskalavo vietines „pratybas“ gyventojams kiršinti – neokomunistinei genderizmo ideologijai propaguoti skirtą LGBT paradą Kaune, arba kodėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neturėdama jokio teisinio pagrindo, neleido Lietuvos šeimų sąjūdžiui (LŠS) rugsėjo 10-ąją rengti jos planuojamą mitingą.

Nacionalinis suvienijimas atkreipia dėmesį į šiuo metu ydingą teismų elgesį ginant konstitucines piliečių įsitikinimų reiškimo ir susirinkimų laisves. Antai, Kauno m. savivaldybei neleidus LGBT paradą rengti tam nepritaikytoje Laisvės alėjoje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), nepaisydamas visų perspėjimų apie galimas riaušes, įpareigojo Kauno m. savivaldybę suderinti LGBT eitynių vietą ir laiką būtent Laisvės alėjoje, pažymėdamas, kad <… teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje ir, kaip ir saviraiškos laisvė, yra viena iš tokios visuomenės pamatų, tad ji neturėtų būti aiškinama siaurai>[[1]].Tokiam sprendimui priimti teismui iš esmės pakako dviejų dienų.

Tačiau, kai analogišką Vilniaus m. savivaldybės draudimą rugsėjo 10 d. mitingui LŠS apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (VAAT), pastarasis nusprendė, jog savivaldybės administracijos sprendimas atšaukti rugsėjo 10 d. duotą sutikimą yra paremtas VSD informacija apie galimas grėsmes valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai. Kokios tos grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai teismas, priimdamas sprendimą negalėjo žinoti, nes nustatė VSD ne mažiau kaip 14 dienų terminą atsiliepimui į LŠS skundą pateikti bei „išspręsti klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teiktos medžiagos išslaptinimo arba pateikti ją teismui neišslaptintą“. Trečiuoju asmeniu byloje VAT įtraukė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatą (VPK), kuris savo ruožtu, per 14 dienų turės pateikti atsiliepimą bei „visą turimą su keliamu ginču susijusią medžiagą“. Tokiu būdu ginčo sprendimas nukeliamas mažiausiai pusei mėnesio.

Iš to darytina vienareikšmiška išvada, kad teismai nebesilaiko konstitucinio piliečių nediskriminavimo dėl įsitikinimų ar pažiūrų principo – skundą dėl LGBT eitynių LVAT išnagrinėjo per dvi dienas iki LGBT eitynių organizavimo pradžios ir įpareigojo Kauno m. savivaldybę nedelsiant (per 1 dieną) eitynes suderinti, nes „teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje“. LŠS skundą teismas pradės nagrinėti ne anksčiau kaip po 14 dienų, t.y. po to, kai Vilniaus apskrities VPK ir VSD pateiks teismui atsiliepimus bei įrodymus apie galimas grėsmes viešajai tvarkai, kitaip tariant, skundą teismas pradės nagrinėti  galimai ne rugsėjo mėnesį, o daug vėliau, kai mitingui suderinti skirtas laikas bus seniai praėjęs, nors ir šiuo atveju galioja LVAT išvada, kad „teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje <…>, tad ji neturėtų būti aiškinama siaurai“. Taigi teismai akivaizdžiai pažeidžia konstitucinį piliečių lygybės principą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (Konstitucijos 29 str.).

Pažymėtina ir tai, kad VSD perspėjimai Vilniaus m. savivaldybei nėra teisinis pagrindas rugsėjo 10 d. mitingui drausti, juolab teismams tokie perspėjimai be jokių įrodymų negali būti pagrindas atidėlioti susirinkimų organizatorių skundų svarstymą ir taip varžyti  konstitucinę piliečių susirinkimų laisvę, nes  Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) yra išaiškinęs, jog teisė laisvai rengti taikius susirinkimus   apima   ne   tik   negatyvią   valstybės   pareigą netrukdyti  rengti  taikius  susirinkimus,  bet  ir jos pozityvią pareigą   suteikti   tokių   susirinkimų   dalyviams   atitinkamą apsaugą [[2]].  EŽTT dėl savavališko ir diskriminacinio pobūdžio valstybės institucijų teisės siūlyti viešų renginių vietą, laiką ar pobūdį yra nurodęs, kad <…bendras demonstracijų draudimas gali būti pateisinamas tik tuomet, kai egzistuoja realus pavojus, kad jie gali sukelti neramumus, kuriems neįmanoma užkirsti kelio kitomis, mažiau griežtomis priemonėmis…>. EŽTT pažymėjo, kad <…viešų susirinkimų, skirtų tam tikrai nuomonei ar pažiūroms išreikšti, laikas gali būti labai svarbus jų politinei ar socialinei reikšmei. Jei viešas susirinkimas buvo surengtas po to, kai tam tikra socialinė problema prarado savo aktualumą ar svarbą  konkrečioje socialinėje ar politinėje diskusijoje, susirinkimo įtaka gali būti rimtai sumenkinta>. [ [3]]. Akivaizdu, kad tiek Vilniaus m. savivaldybės veiksmai, tiek teismo LŠS skundo nagrinėjimo procesinis vilkinimas vertintini kaip sąmoningas trukdymas LŠS rugsėjo 10 d. organizuojamam  mitingui surengti ir tokiomis priemonėmis riboti konstitucines piliečių įsitikinimų reiškimo bei susirinkimų laisves.

Nacionalinis suvienijimas neabejoja, jog tariamai neracionalūs valdžios sprendimai valdant pandemijos krizę, sąmoningas jos elgesys per valstybinę sienąį Lietuvą suleidžiant (nestabdant) daugiau nei 4 tūkst. nelegalių migrantų bei pasirengimas įsileisti jų dešimtis kartų daugiau (apie 40 tūkstančių) atitinkamai priimant būtinus teisės aktus (SADM 2021 08 26 įsakymas Nr. A1-627, padedantis ES valstybėms narėms užtikrinti humanitarinį asmenų perkėlimą)  ir sudarant tam būtinas materialines sąlygas (Valstybės sienos apsaugos tarnybos paskelbtas beveik 40 tūkst. vietų apgyvendinimo konteinerių miestelio „pirkimas“ už beveik 600 mln. Eurų nelegalams), taip pat dirbtinis konfliktų eskalavimas su Kinija bei kaimynine Baltarusija, naikinant pastarosios valstybingumo likučius, rodo, jog  valdžia, ignoruodama gyvybinius visuomenės poreikius ir slopindama viešąją nuomonę, laipsniškai įgyvendina  ,,globalios Lietuvos“ ideologija grindžiamą Lietuvos ištautintimo ir išvalstybinimo „programą“, kurios užsakovai nėra ir negali būti Lietuvos visuomenė ir jos piliečiai.

Akivaizdus valdančiųjų nenoras bent minimaliai įsiklausyti į nacionalinius interesus ginančių visuomeninių ir pilietinių sambūrių, taip pat politinių jėgų (tarp jų partijos Nacionalinis susivienijimas) reikalavimus bei rekomendacijas, kaip ir Vilniaus savivaldybės sprendimas atšaukti leidimą rengti rugsėjo 10-ąją LŠS planuojamą mitingą, turi būti vertinamas kaip  pavojingas ir nusikalstamas įtampos visuomenėje didinimas. Nuolatinis ir sistemingas viešosios nuomonės ignoravimas ir piliečių žeminimas įgyja vis daugiau sąmoningo provokavimo bruožų ir liudija valdžios siekį, iki kraštutinumo supriešinus visuomenę ir destabilizavus padėtį valstybėje, sukurti pagrindą radikaliai suvaržyti piliečių konstitucines teises ir laisves (tikėtina, įvesti nepaprastąją padėtį).

Be to, yra pagrindas manyti, jog įtampa visuomenėje nuolat auga dėl valdančiųjų negebėjimo atsispirti  agresyvioms Lietuvos valstybės destabilizavimu suinteresuotoms užsienio jėgoms, toleruojant pastarųjų spaudimą. Taip leidžia manyti viešoje erdvėje ir protesto akcijose, vis aktyviau pradėję reikštis antivalstybiškai nusiteikę asmenys bei VSD ataskaitose minimi antivalstybiniai visuomeniniai judėjimai, kurie jau visiškai nesislapstydami šliejasi prie LŠS organizuojamo mitingo (A. Paleckis ir kt.) ir atvirai ragina žmones keisti politinę santvarką Lietuvoje, išstoti iš ES bei NATO.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas pagal šalies Konstituciją turi dideles galias užsienio politikos srityje (pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus ir kt.), valstybės vidaus politikos srityje (yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, vadovauja Valstybės gynybos tarybai, turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, taip pat teisę vetuoti Seimo priimtus įstatymus, Konstitucijoje  numatytais atvejais gali paleisti Seimą ir kt.), taip pat yra svarbus veiksmingos teismų valdžios garantas (teisėjų bei teisų pirmininkų kandidatūrų teikimas, skyrimas ir kt.), todėl Prezidentas turi pakankamai galių dabartinei situacijai stabilizuoti ir ją kardinaliai pakeisti.

Mūsų valstybė atsidūrė prie egzistencinio išlikimo slenksčio, už kurio tėra žingsnis iki visiško nepriklausomybės praradimo. Tereikia leisti, kad visuomenėje ir toliau didėtų susipriešinimas, toleruoti nevaldomą žmonių tarpusavio neapykantą, galop virsiančią gyventojų neramumais, kuriems sutramdyti bus pateisinama pavartota grubi vidaus ar net išorės fizinė prievarta. Šioje situacijoje Nacionalinis susivienijimas turi pagrindą manyti, kad dėl valdančiųjų neveiklumo, nemokšiškumo ar net sąmoningais veiksmais  yra kuriamos sąlygos jeigu ne naujai šalies okupacijai, tai neabejotinam Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo neutralizavimui. Todėl Prezidentas negali išlikti neutralus nepriklausomos Lietuvos valstybės ardymo stebėtojas ir jam tenka išskirtinė atsakomybė už susidariusią padėtį šalyje.

Atsižvelgdami į tai, reikalaujame Lietuvos Respublikos Prezidentą pasinaudoti Konstitucijos suteiktomis galiomis ir nedelsiant bei ryžtingai sustabdyti tolesnį Lietuvos valstybės griovimą:

1.Neleisti, kad sąmoningai būtų bloginami Lietuvos valstybės santykiai su kitomis užsienio valstybėmis, įskaitant Baltarusiją – Lietuvos žmonės negali tapti pavojingų užsienio politikos žaidimų įkaitais. Vyriausybė sistemingai blogina santykius su Baltarusija, Kinija ir kitomis šalimis, neturėdama jokių galios svertų pasiekti išsikeltų tikslų, priešingai, esant daugybei pačios Lietuvos silpnųjų vietų dvišaliuose santykiuose (atvira siena su Baltarusija, piliečių pensijos investuotos Kinijoje). Užsienio politika turi remtis realia galia, įgyvendinamais tikslais ir tinkamu pasirengimu, kitaip net ir teisingų vertybių gynimas virsta beprasmiu kenkimu Lietuvos nacionaliniams interesams. Būtina nušalinti ir pareikšti nepasitikėjimą Užsienio reikalų ministrui bei kitiems asmenims, tiesiogiai atsakingiems už tarpvalstybinių santykių įtampos didinimą.

2. Atmesti bet kokius Lietuvai primetamus susitarimus perkelti į mūsų šalį atvyksiančius iš Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio šalių tūkstančius tariamų pabėgėlių, kurių perkėlimo tikrasis tikslas – „užtvindžius“ šalį esmingai ir negrįžtamai pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį ir kultūrinį bei kalbinį veidą paverčiant lietuvius asimiliuojama tautine mažuma jų pačių šalyje. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad daugiau kaip penktadalis mūsų šalies piliečių gyvena skurde, kad mokesčių mokėtojų lėšų stinga šalies švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoms bei senjorų pensijoms didinti, ryžtingai atmesti prievolę Lietuvos piliečiams savo darbu ir mokesčiais šiuos Lietuvai primetamus migrantus išlaikyti.

3. Nors esamas teisinis reguliavimas Prezidentui nesuteikia teisės keisti Nacionalinio transliuotojo (LRT) vadovybės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad LRT tapo pagrindiniu visuomenės nesantarvės kurstymo bei Lietuvos valstybingumo ardymo židiniu ir realiai nebeatstovauja visuomenei (LRT laidose nebėra visuomenės nuomonių įvairovės), inicijuoti įstatymų projektus dėl LRT tarybos rinkimo tvarkos pakeitimo, įgalinant visuomenės dalyvavimą juose, taip pat keisti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą finansuojant LRT veiklą, t.y. demonopolizuoti LRT suteikiant galimybes steigti alternatyvias šalies bei regionų TV stotis ar studijas.

4.  Įšaldyti bet kokius įtampą visuomenėje eskaluojančių įstatymų projektų svarstymus.

5.  Grąžinti piliečiams atimtą realią konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme sprendžiant svarbiausius  Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus (Konstitucijos 9 str.).

6.  Panaikinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri yra neokomunistinės (genderizmo) ideologijos skleidimo centras, užtikrinantis šios ideologijos tikslus aptarnaujančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) finansavimą, žlugdantis patriotinių visuomeninių judėjimų veiklą ir nepriklausomos Lietuvos valstybės stiprinimą, nes šios tarybos nuostatai ir veikla prieštarauja Europos tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos valstybėms narėms Nr. CM/REC (2007)14 dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje bei jo aiškinamajam memorandumui [[4]], t.y. minėta taryba ir atitinkamos regioninės tarybos paverstos valdžios aparato agentūromis (jas sudaro ½ valdžios atstovų) ir nebeatstovauja Lietuvos visuomeninėms organizacijoms bei judėjimams.

7. Nedelsiant imtis priemonių visuomenei sutelkti, grąžinti rimtį ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, nes to šiandien reikalauja gyvybiniai valstybės interesai. Pasinaudojant Islandijoje ir kitose demokratinėse šalyse kilusių krizių suvaldymo pavyzdžiais, suburti Lietuvos nacionalinę asamblėją iš visuomeninių organizacijų atstovų, buvusių Lietuvos disidentų, rezistentų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, Kovo 11-osios Akto signatarų, dvasininkų, mokslininkų šalies kultūros ir meno darbuotojų bei kitų  visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą pelniusių, įvairioms tautinėms ir socialinėms visuomenės grupėms atstovaujančių žmonių. Neabejojame, kad tik visų piliečių pasitikėjimą turinti Nacionalinė asamblėja gali pateikti geriausius siūlymus susidariusiai valstybės krizės įveikti.

Kviečiame visus piliečius drąsiai įvardinti valdžios daromas klaidas, kartu atsargiai vertinti atskirų asmenų ir visuomenės grupių kurstomus neramumus, išsaugoti rimtį ir susitelkimą, nepasiduoti galimai suplanuotoms provokacijoms mitingų ir kitų viešųjų surinkimų metu. Šiomis dienomis šalies ateitį lems kiekvieno mūsų pilietinė pareiga – ji lems ateitį mūsų  vaikų ir ateinančių kartų, kurios niekada neatleis už asmeninį egoizmą ar vienadienius troškimus – būtent dėl jų šiandien paaukoti Lietuvos nepriklausomą valstybę yra pasirengę kai kurie visuomenės veikėjai ir valdžioje esantys nebrandūs politikai. Bet prieš 30 metų apgynę iškovotą laisvę, bendromis jėgomis apginsime ją ir šiomis sunkiomis Lietuvai dienomis, saugodami čia gyvenančių tautų draugystę ir saugodami vieni kitus.

Nacionalinio susivienijimo valdyba

[1] https://www.lvat.lt/naujienos/lvat-ipareigojo-kauno-savivaldybe-suderinti-rugsejo-4-osios-eityniu-marsruta-kaune/934

[2]  EŽTT sprendimas Sąjūdžio  „Gydytojai už gyvybę“ byloje Cour eur. D. H., arret  Plattform  „Ärzte  für das Leben“ du 21 juin 1988, série Ano  139). 

[3]   EŽTT 2017 m. vasario 7 d. sprendimas byloje (pareiškimo Nr. 57818/09, 51169/10, 4618/11, svarbos lygis – 2).

[4]https://socmin.lrv.lt/uploads/socmin/documents/files/pdf/10286_rekomendacijos_nvo.pdf

Nacionalinis susivienijimas. Papildomi siūlymai dėl Baltarusijos agresijos ir nelegalių migrantų krizės

Redakcija
-
0

2021 m. liepos 8 d. pareiškime dėl Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu ir dirbtinai sukeltos nelegalių migrantų krizės Nacionalinis suvienijimas išsakė savo požiūrį, kad nelegalių migrantų siuntimas į Lietuvą yra Baltarusijos valdžios organizuota neterminuota prieš Lietuvą nukreipta akcija, todėl ji vertintina kaip sąmoningai tos šalies specialiųjų tarnybų rankomis vykdoma hibridinio karo prieš Lietuvos valstybę operacija. Pareiškime siūlyta pripažinti, kad ši operacija yra atsakas ir kerštas už Lietuvos valstybės valdančiojo sluoksnio atstovų aktyvų įsitraukimą, mėginant pašalinti autoritarinį Baltarusijos prezidentą A. Lukašenką, ir tiesioginį prieš jo valdymą nukreiptų opozicijos protesto akcijų, skambiai pavadintų demokratine revoliucija, rėmimą.

Rugpjūčio 2 d. Nacionalinis susivienijimas valdžiai ir visuomenei pateikė dešimties žingsnių planą nelegalių migrantų krizei išspręsti. Jame siūlyta atsižvelgti į akivaizdų faktą, jog vyksta ne natūrali migracija, o Baltarusijos hibridinio karo veiksmai prieš Lietuvą, todėl siūlyta nelegalius migrantus įvardyti pažeidėjais, netaikant jiems jokių prieglobsčių prašytojams ar ekonominiams migrantams taikomų tarptautinės teisės normų. Taip pat pateikti kiti siūlymai.

Konstatuotina, kad iš dalies jie buvo išgirsti. Lietuvos valdžia pagaliau ryžosi daryti tai, ką jau seniai siūlė daryti Nacionalinis susivienijimas, ir tai jau pradėjo duoti tam tikrų teigiamų rezultatų. Jie ypač svarbūs tuo požiūriu, kad sugriautas sąmoningai Lietuvoje plačiai skleidžiamas antivalstybinis propagandinis mitas, jog masinis sienos pažeidėjų ir tariamų migrantų antplūdis esąs kažkokia neišvengiama istorinė ,,globalizacijos tendencija“ ar neįveikiamas gamtos stichinis reiškinys. Ilgai kartoti atsikalbinėjimai, kad „stabdyti migrantų neįmanoma“, pasirodė esą brangiai Lietuvai ir jos žmonėms kainavusi ir dar kainuosianti melaginga propagandinė demagogija, skirta klaidinti ir apgaulingai raminti dėl migrantų invazijos padarinių susirūpinusiems ir pagrįstai ligšioliniu valdžios neveiklumu besipiktinantiems piliečiams. Kartu pažymėtina, kad būtina atlikti išsamų tyrimą ir atvirai paaiškinti šalies piliečiams, kokie vidaus ir išorės veiksniai bei priežastys lėmė valdžios vengimą ir delsimą iš karto ryžtingai stabdyti sienos pažeidėjų srautą.

Pripažintina, kad valstybės vadovai, supratę masinių valstybės sienos pažeidinėjimų sukurtos padėties rimtumą, susitikime su Lietuvoje viešėjusia Europos Komisijos (EK) atstove Ylva Johansson patvirtino tą patį, jog masiškai siųsdama per Lietuvos valstybės sieną nelegalus migrantus Baltarusija vykdo hibridinį karą prieš Lietuvą, šitaip keršydama Lietuvai už jos kišimąsi į Baltarusijos vidaus reikalus. Pastaroji aplinkybė leidžia manyti, kad pripažinus, jog prieš Lietuvą yra vykdoma hibridinio karo agresija, bus pagaliau pripažintas ir akivaizdus faktas, kad į Lietuvą iš Baltarusijos per sieną siunčiami nelegalūs migrantai yra Baltarusijos vykdomo hibridinio karo dalis ir jo priemonė, t. y. tariami migrantai yra šio hibridinio karo dalyviai, be kurių Baltarusijos vadovas sumanyto karo būtų neįstengęs netgi pradėti.

Reikalavimą apsispręsti, kokia yra Lietuvos užsienio politikos paradigma vertinant susidariusią padėtį – valstybės užpuolimas ar pabėgėlių krizė – nuolat kelia ir šalies politologai, nes tai yra principinis reikalas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis taip pat viešai pareikalavo aiškumo įvardijant, su kuo mūsų šalis turi reikalą – „su migrantais ar diversantais“.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad dabartinėje krizės akivaizdoje dviprasmiškas padėties vertinimas valstybei yra ypač pavojingas, nes galimai priešiškoms jėgoms tarnaujantys asmenys šį valdžios neapibrėžtumą naudoja įtampai visuomenėje eskaluoti ir nepasitikėjimui valstybės institucijomis didinti. Antai, Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius žiniasklaidoje paskelbė savo abejotinus įspūdžius apie valstybės sieną kertančią pažeidėją moterį, rankoje laikančią lašelinę, tariamai skirtą sergančiam vaikui. Pasieniečiai išsiaiškino, jog tai buvo gudri apgaulė. Ir nors minėta moteris su vaiku buvo įleista į šalį, V. Valentinavičius savo publikacijoje portale lrt.lt pasėjo abejones dėl pasienio pareigūnų elgesio atgrasant nelegalius migrantus, neva jam kelia abejones, ar apskritai pasienyje taikomos atgrasymo priemonės pažeidėjams yra teisėtos pagal tarptautinę teisę.

Šioje situacijoje panašus asmenų elgesys absoliučiai netoleruotinas, ypač, kai pasienio pareigūnai negailėdami jėgų ir asmeninio laiko tarnybai, tuo nuskriausdami savo šeimas, deda visas pastangas nelegalių migrantų invazijai sustabdyti. Minėti asmenys vienareikšmiškai turi būti vertinami kaip žmonių priešpriešos kurstytojai ir šalies vidaus įtampos eskaluotojai.

Todėl atsižvelgdamas į pilietines inciatyvas padėti valstybės institucijoms hibridiniame kare prieš Lietuvos valstybę suvaldant masiškai siunčiamus nelegalius migrantus per Lietuvos valstybė sieną, Nacionalinis susivienijimas papildomai siūlo:

  • Nelegaliai per Lietuvos valstybės sieną mėginančius į Lietuvos teritoriją patekti asmenis, sutikusius tapti priešiškų Lietuvai jėgų diversijos įrankiu ir sąmoningai nusižengiančius legalaus atvykimo į šalį taisyklėms, nelaikyti migrantais ar prieglobsčio prašytojais. Iš šių asmenų prieglobsčio prašymai negali būti priimami.
  • Papildyti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 292 straipsnį bausmėmis dėl neteisėto užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir užsieniečių neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo. Esant paskelbtai ekstremaliai situacijai būtina panaikinti jame numatomą išimtį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei užsienietis, kirtęs valstybė sieną, įrodo turįs tikslą patekti į trečiąsias šalis. Ši išimtis turėtų būti taikoma tik nėščioms moterims ir motinoms su vaikais, kurios būtų grąžinamos į paskutinę jų buvimo šalį.
  • Esant ekstremaliai situacijai Lietuvos valstybės pasienyje nušalinti nuo pareigų Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovą Vytautą Valentinavičių už nepasitikėjimo pasienio tarnybų pareigūnais kurstymą ir įtampos visuomenėje eskalavimą.

Partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt penktoji (gegužės 3) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt penktoji (gegužės 3) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Balandžio mėnesio apžvalga

Kovo mėnesio apžvalgą galite rasti čia https://www.facebook.com/share/1AFDESEMUZ/

Tinginiams – trumpas apibendrinimas:

JAV ir Ukrainos susitarimas dėl išteklių bei nepavykusios rusijos pastangos primesti savo darbotvarkę viena vertus nuteikia optimistiškai. Tačiau JAV veiksmai ir retorika dėl karinės paramos formos Ukrainai (eksportas vs parama) bei teiginiai apie Amerikos pasitraukimą iš derybų proceso įneša neaiškumo dėl tolimesnės taikos proceso perspektyvos (kuri ir taip buvo labai miglota).

Ukrainos politinė-karinė vadovybė tęsia žingsnius sprendžiant vadovavimo ir valdymo (korpusų kūrimas) bei rezervų telkimo (programa „Kontrakt 18–24“) problemas.

Agresoriaus nuostoliai eilėje kategorijų mažėjo, tačiau tai gali būti susiję su natūraliu dinamikos bangavimu (gyvosios jėgos nuostoliai), siekiu kompensuoti netektis kitais pajėgumais (šarvuota technika vs nešarvuota technika), bei dėl sėkmingo ukrainiečių darbo ankstesniais mėnesiais sumenkusio taikinių skaičiaus bei rusų taikytų apsaugos priemonių (MLRS ir oro gynyba).

Ukrainos ir rusijos pajėgos tęsė smūgius priešininkų užnugaryje. Ukrainiečiai sėkmingai smūgiavo agresoriaus karinei infrastruktūrai (smūgiai raketų brigadoms, 51-am šaudmenų sandėliui, Shahed gamyklai, šviesolaidžio gamyklai ir kt.). Agresoriaus pajėgos intensyvino smūgius raketomis ir KAB‘ais, o sumenkę smūgiai Shahed dronais tikėtina susiję su logistinėmis rusų problemomis pristatant naujas dronų partijas pajėgoms.

Nors agresorius išlaikė bendrą persvarą pajėgomis ir resursais Pokrovsk – Konstyantinopil sektoriuje, tačiau dėl nuolat atakuojamų tiekimo ir rotacijos kelių bei rezervų trūkumo, rusijos pajėgų puolimo dinamika neleido susikurti sąlygų Pokrovsko miesto šturmui. Kita vertus, rusų taktinių sėkmių Konstyantinopilio sektoriuje visuma gali sukurti sąlygas agresoriui intensyvinti operacijas Pokrovsko ruože, bei siekti perkelti operacijas į Dnepropetrovsko sritį. Tuo pačiu taktinė agresoriaus sėkmė vakariniame Toretsko flange didina grėsmę Konstyantinivka. Agresoriaus pastangos Luhansko kryptyje indikuoja, kad jis siekia intensyvinti pasirengimus perimti kairįjį Oskilo upės krantą ar atakuoti link Lymano, taip perspektyvoje grasinant Slovyanskui ir Izuymui.

Detaliau čia:

Tarptautinis frontas.

Balandžio mėnesį tarptautinis frontas priminė amerikietiškus kalnelius. Nuo pat mėnesio pradžios jautėsi JAV prezidento administracijos frustracija bandant pasiekti greitus rezultatus užbaigiant rusijos-Ukrainos karą diplomatiniu keliu. Pradžioje atrodė, kad niekas nesikeis – D. Trumpas toliau labiau spaus mažesnį darybų dalyvį, t. y. Ukrainą, taip bandydamas pasiekti greitą rezultatą. To geriausias pavyzdys – į viešumą nutekėjusios žinios, kad amerikiečiai gali pripažinti Krymą rusijai ir viešas amerikiečių valdžios atstovų susierzinimas, kad Ukraina nesirengia pritarti tokiai JAV pozicijai.

Tiesa, po rusų teroristinių smūgių Kryvyi Rih, Verbų sekmadienį Sumy ir tariamų Velykinių paliaubų, JAV Baltieji rūmai ėmė demonstruoti nepasitenkinimą rusų veiksmais. Po asmeninių pokalbių su V. Zelenskiu popiežiaus laidotuvių metu, atrodo D.Trumpas pakeitė (ar pakoregavo) savo poziciją. Ilgai netrukus buvo pasirašytas JAV ir Ukrainos susitarimas dėl išteklių.

Kita vertus, situacija nėra labai aiški. Vašingtonas rengiasi atnaujinti karinės pagalbos tiekimą Ukrainai, kuris yra susitarimo dėl išteklių dalis. Tiesa, paskelbtas 50 mln. JAV dolerių vertės eksporto, o ne karinės pagalbos paketas kelia klausimą – ar ilgalaikėje perspektyvoje tai bus karinė pagalba, ar eksportas, už kurį ukrainiečiai turės mokėti. O gal tai tik žodžių žaismas, kuriuo D. Trumpo administracija bando pridengti ankstesnius savo teiginius, kad Ukrainai daugiau nemokės nei dolerio? Ką reiškia JD Vence teiginys, kad JAV pasitraukia iš derybų proceso? Ar tai reiškia, kad gavusi minimumą (susitarimas dėl išteklių) JAV administracija neperspektyviose derybose „nebedegins“ ir taip krentančių D. Trumpo reitingų? Ar minėtas susitarimas turėtų signalizuoti rusijai, kieno pusėje atsistojo Vašingtonas, ir neva to turėtų pakakti taikai pasiekti? Klausimų daugiau nei atsakymų.

Svarbu paminėti, kad lyginant su kovo mėnesiu, pasikeitė kremliaus veiksmai diplomatiniame fronte. Praėjusį mėnesį v. putinas pasiūlė Ukrainos valdymą perduoti Jungtinėms tautoms, tarsi suponuodamas, kad rusija jau pasiekė pergalę. Šį mėnesį tokių keistų „nugalėtojo“ kliedesių nebematyti. Matydama stringančias derybas, rusija pabandė užsidėti „taikos balandžio“ kaukę. Siūlė Velykines bei „pergalės prieš fOšyzmą“ paliaubas. Tačiau kaip įprasta patys sulaužė pirmas, o antromis nei Ukrainoje, nei, panašu, Vakaruose tikėjimo nėra.

Kovinio potencialo dinamika.

Vadovavimas ir valdymas. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų korpusų formavimas įsibėgėja. Svarbu, kad korpusų vadai ir karininkai dalyvauja Generalinio štabo organizuojamuose kursuose. Jų metu išgryninamos pajėgų valdymo, rezervų formavimo, kovinės paramos ir kitos detalės bei sąveika su aukštesniais štabais. Tuo pačiu per balandį pasirodė daugiau detalių apie pačius korpusus. Daugiausia detalių apie Nacionalinės gvardijos ir Oro – desanto pajėgų korpusų sudėtį. Kol kas jie labiau primena pėstininkų brigadų rinkinius (korpuse penkios tokios brigados). Tačiau pasirodžiusi informacija apie vienam iš Oro desanto pajėgų korpusų priskirtą artilerijos brigadą leidžia viltis, kad aplink pėstininkų brigadų branduolį bus suformuoti ir įgalintojai – korpuso vado tiesioginiame pavaldume esantys artilerijos, dronų, logistikos, žvalgybos, inžinerijos pajėgumai.

Rezervai. Programa „Kontrakt 18–24“ išsiplėtė jau iki 24 Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigadų (kovo mėnesį buvo 16). Šios programos esmė – finansine, socialine ir karjeros paskata į ginkluotąsias pajėgas pritraukti jaunus ir motyvuotus karius. Ši programa padės ne tik vienetus užpildyti motyvuotais kariais, bet ir yra svarbus žingsnis unifikuojant rekrūtavimo sistemą, kuri anksčiau neretai priklausė nuo kiekvienos brigados atskiro veikimo. Programoje dalyvaujančių brigadų skaičiaus augimas rodo, kad šis pasirinktas kelias yra efektyvus.

Manevras (žr. priedą Nr. 1)

Šį mėnesį agresoriaus gyvosios jėgos nuostoliai sumažėjo. Jei kovo mėnesį jie siekė 41 160, tai balandį – 36 260. Kažkuriame dalimi prie šių skaičių prisidėjo mažesni rusų nuostoliai per Velykas, tačiau kiek mažesnė rusų nuostolių dinamika buvo ir viso mėnesio metu. Tiesa, jie nėra kardinaliai mažesni, tad vertinti tai, kaip kažkokio ženklaus pokyčio negalime. Antai vasario mėnesį rusai nukautais ir sužeistais neteko 34 920.

Taip pat sumažėjo agresoriaus šarvuotos technikos nuostoliai. Tenka konstatuoti, kad jie sistemiškai mažėja jau trečias mėnuo. Vasarį sunaikinta/pažeista 906 šarvuotos technikos vienetų, kovą – 879, o balandį – 731. Tai labai aiškiai koreliuoja su ir toliau ženkliai augančiais agresoriaus nešarvuotos technikos nuostoliais. Jei vasario mėnesį rusai neteko 3446 nešarvuotos technikos vienetų, kovą – 3545, tai balandį – net 4 104. Praeitą mėnesį gana rezervuotai vertinome galimybę, kad šioje srityje rusai gali žengti Shahedų pramintu keliu, kai brangios raketos taupomos ir kaupiamos, o pigiai pagaminamų Shahedų smūgiai tik intensyvėja. Skaičiai rodytų, kad visgi negalime atmesti, kad rusai priėmė panašų sprendimą šarvuotos technikos srityje eiti šiuo keliu. Tačiau čia yra kitas niuansas – nešarvuotos technikos parkas rusijoje labai ribotas, sparčiai senka ir yra užpildomas visokiais „Mad Max“ stiliaus žiguliukais. Didelė dalis nešarvuotos ir civilinės technikos, kuri užima šarvuotos technikos vietą kontaktinėje linijoje, perkama už rusijos gyventojų suaukotus pinigus ir pristatoma savanorių (tų pačių, kuriuos „reikėtų atskirti nuo kremliaus režimo, jie prieš karą ir yra labai geros dūšios žmonės“). Karinės pramonės indėlis čia gana ribotas. Koks rusijos potencialas pramoniniu mastu išvystyti pigios nešarvuotos technikos gamybą frontui – sunku pasakyti. Ypač, kai tokią techniką reikalinga specialiai paruošti (EW, tinklai nuo dronų, važiuoklė etc.). Kol kas neatrodo, kad rusijos karinė pramonė žengtų plačius žingsnius šiuo keliu. Jeigu turite kokios informacijos šia tema, būtume labai dėkingi už pasidalinimą.

Ugnis:

Kontaktinė linija ir artimas užnugaris. Padėtį galima įvertinti analizuojant agresoriaus artilerijos ir oro gynybos sistemų nuostolius. (žr. priedą Nr. 2). Vertinant bendrai, agresoriaus nuostoliai šioje srityje taip pat sumažėjo.

Sumažėjo ukrainiečių efektyvumas naikinant agresoriaus netiesioginės ugnies sistemas, tačiau tai nėra drastiškas sumažėjimas. Analogiją galima išvesti su rusų gyvosios jėgos nuostolių dinamika (t. y. natūralus bangavimas). Per vasarį viso ukrainiečiai sunaikino 1412 artilerijos sistemų ir minosvaidžių, kovą – jau 1687, o balandį 1580. Tiesa, kiek neramina efektyvumas naikinant rusų MLRS. Nuo sausio fiksuotas spartus efektyvumo didėjimas (sausį 10, vasarį – 35, kovą – 43), tačiau balandį jis ženkliai krito – sunaikinti 29 MLRS vienetai. Tačiau neatmestina, kad tai ne tiek ukrainiečių kaltė, kiek jų efektyvumo įrodymas. MLRS vis labiau tampa reta ginkluotės sistema, ją sunkiau pakeisti nei minosvaidį ar net artilerijos sistemą. Pagal struktūrą vienetuose yra gerokai mažiau nei haubicų. Tad neatmestina, kad per pastaruosius du mėnesius ženkliai išaugę nuostoliai praretino rusų MLRS pajėgumus, kuriuos pakeisti ne taip lengva, tad ir taikinių ukrainiečiams mažiau. Be to tikėtina, atsižvelgdami į patiriamus nuostolius rusai ima labiau saugoti šį pajėgumą (maskavimas, perdislokavimas etc.)

Taip pat sumažėjo rusų oro gynybos nuostoliai. Ukrainiečiai per sausį sunaikino 18 tokių sistemų, vasarį – 37, kovo mėnesį – 35, o balandį – 25. Tačiau tikėtina situacija ir priežastys labai panašios kaip ir MLRS atveju.

Deep strike vs. oro gynyba. Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį, kad anksčiau vertintas Ukrainos smūgių vertinimas pagal regionus nėra objektyvus, kadangi trūksta aiškios informacijos. Gana sunku susidaryti tikslų vaizdą iš rusų pateikiamų duomenų tik apie numuštus dronus bei ukrainiečių pranešimų tik apie sėkmingus smūgius. Neretai nemaža dalis smūgių lieka „pilkojo zonoje“, kas iškreipia bendrą vertinimą. Todėl šio vertinimo atsisakysime.

Kalbant apie Ukrainos „deep strike“ dinamiką ji išliko aukšta. Svarbu atkreipti dėmesį, kad ukrainiečiai sugeba ne tik veikti pagal planą, bet ir reaguoti į besikeičiančią situaciją. Antai po teroristinio rusų smūgio Sumy Verbų sekmadienį, Ukrainos pajėgos surengė visą eilę smūgių šiame nusikaltime dalyvavusioms dviem rusų raketų brigadoms (448-oji ir 112-oji). Taip pat ukrainiečiai toliau atakavo taikinius rusijos gynybos gilumoje, pvz. atakuoti 51-as rusijos Generalinio štabo artilerijos šaudmenų sandėlis ir šaudmenų dalių gamykla Vladimir srityje, Shahedų gamyklai Tatarstane, FPV dronų gamybai kritiškai svarbi švieslolaidžio gamykla.

Agresorius toliau prioritetą teikė smūgiams Ukrainos civilinei ir energetinei infrastruktūrai, taip pat atakuoti prie Dniepro upės esantys ukrainiečių logistiniai mazgai bei Odesa jūrų uostas. Smūgių dinamika ir ukrainiečių oro gynybos efektyvumas atvaizduotas priede Nr. 3.

Smūgių raketomis intensyvumas toliau auga (vasarį – 56, kovą – 87, balandį – 126). Dažnėja didesni nei 10 raketų per naktį smūgiai, kas rodo, jog rusai pradėjo naudoti per keletą mėnesių prikauptas raketas. Įdomu, kad šį mėnesį sumažėjo smūgiai Shahed dronais. Antai kovo mėnesį smūgiuota 4 044 dronais ir dronais-masalais, vasario mėnesį 3933, o balandžio mėnesį – 2 646. Vargu ar tai susiję su problemomis gamybos srityje. Labiau tikėtina, kad tai labiau logistinės problemos – privežimas iš gamyklos nespėja kompensuoti dronų panaudojimo tempo. Panašią rusų problemą fiksavome prieš keletą mėnesių KAB‘ų panaudojimo srityje.

Žvelgiant į Ukrainos priešraketinės gynybos efektyvumą, tai viešų šaltinių duomenimis ukrainiečių priešraketinė gynyba veikia efektyviau. Kovo mėnesį numušta 43 proc. dronų, o balandį – 52 proc. Tiesa, tai gali būti susiję su tuo, kad didėjant raketų smūgių skaičiams, plečiasi ir naudojamų raketų nomenklatūra. Jei atakuodama retai rusija nemaža dalimi remiasi sunkiai ukrainiečiams numušamomis balistinėmis raketomis, tai didesnių smūgių metu agresorius priverstas įtraukti ir kitas, lengviau numušamas raketas (pvz. Kh101, Kh59, „Kalibr“). Tai tikėtina ir padidina ukrainiečių oro gynybos rezultatyvumą. Tuo tarpu dronų numušimo efektyvumas toliau mažėja – praėjo 9,7 proc. rusų dronų (vasario mėnesį taikinius pasiekė vos 2,7 proc. dronų, kovą – 9,7 proc., tai balandį – 15 proc. Kaip ir praėjusį mėnesį, galima konstatuoti, kad tikėtina šį pokytį įtakojo pasikeitusi agresoriaus smūgių taktika. Dabar rusai miestus pradėjo atakuoti didesniais, keliasdešimties dronų spiečiais, o ne mažesnėmis grupelėmis siekiant paveikti didesnes teritorijas. Todėl šiuos spiečius tapo sunkiau numušti, kas prisidėjo prie oro gynybos efektyvumo sumažėjimo. Taip pat rusams patobulinus dronus – masalus „Gerbera“ ir pridėjus kovinį užtaisą, padidėjo ir žalą galinčių padaryti dronų nomenklatūra.

KAB‘ų panaudojimas ir toliau sistemingai auga. Jei vasarį smūgiuota 3516 sklendžiančiomis bombomis, kovą – 4 311, tai balandį – net 5 272. Ukrainiečiai ir toliau šioje srityje nelabai turi priešnuodžių – per balandį nenumuštas nei vienas rusų orlaivis, o „ilgų rankų“ sistemingai atakuoti rusų karinius oro uostus ukrainiečiams labai trūksta. Beje, fronte pasirodė rusų atakos dronai „Chernika-2“, veikiantys 80 km atstumu. Jų kovinė dalis yra nedidelė, tačiau civilių terorizavimui užteks. Taip pat rusai pradėjo naudoti reaktyviniais varikliais varomus dronus, kurie gali pasiekti taikinius iki 150 km atstumu. Tad neatmestina, kad taip rusai nukraus dalį krūvio nuo KAB‘ų, gali pradėti juos naudoti didesniais kiekiais prieš vieną taikinį (pvz. siekiant pralaužti ukrainiečių gynybą).

Situacija fronte

Geresniam įsivaizdavimui siūlome naudoti DeepState žemėlapį

https://deepstatemap.live/en%22#10/48.1129329/37.0156860

Pagrindinių pastangų kryptis.

Nors agresorius išlaikė bendrą persvarą pajėgomis ir resursais Pokrovsk – Konstyantinopil sektoriuje, tačiau dėl nuolat atakuojamų tiekimo ir rotacijos kelių, rusijos pajėgų puolimo dinamika jau kelintą mėnesį neleido susikurti sąlygų Pokrovsk miesto šturmui:

Pietvakarinio pleišto smaigalyje situacija per balandžio mėnesį iš esmės liko nepakitusi. Rusai bando išplėsti pleištą, tačiau ukrainiečiai kontratakomis ir atakuodami agresoriaus tiekimo linijas šį rusų judėjimą sustabdydavo.

Atsižvelgiant į tai, rusai ir toliau bandė šią situaciją pakeisti intensyvindamas atakas pietiniame pleišto ruože (Nadezhdynka-Zaporizhia) bei Konstyantinopil ruože. Taip agresorius bandė įgalinti platesnį kelių tinklą bei susikurti sąlygas apeiti pietvakarinio flango pleištą. Rusams pavyko pasigerinti situaciją šiuose ruožuose. Yra grėsmė, kad juos sujungus agresorius susikurs tvarų placdarmą ne tik apeiti Pokrovsk, bet ir tęsti operacijas į Dnepropetrovsko sritį.

Rusų kairysis flangas. Po Velyka Novosylka užėmimo, keletą mėnesių agresoriaus operacijos palei upę Mokry Yali strigo, o balandžio mėnesį įgavo lokalų pobūdį.

Rusų dešinysis flangas. Agresoriaus pastangos iš pietų (Toretsk) ir vakarų (Tarasivka) priartėti prie Konstyantinivka ėmė duoti rezultatus. Agresorius ėmė periminėti svarbias aukštumas palei kelią Donetsk-Konstyantinivka, įsitvirtino Sukha Balka. Taip pat agresoriui pavyko pasigerinti padėtį Tarasivka, čia mūšių tempas mėnesio pabaigoje augo.

Remiančių pastangų kryptys:

Luhansk kryptyje agresorius intensyvina pastangas susikurti sąlygas perimti Oskil upės rytinį krantą, taip perspektyvoje grasinant Slovyansk ir Izuym. Įtempčiausia padėtis buvo Lyman sektoriuje. agresorius intensyvino operacijas abiejuose Zherebec upės krantuose. Jam pavyko išplėsti pleištą vakariniame krante (Nove – Katerynivka – Novomykhailivka), taip siekiant ženkliai išplėsti placdarmą, kuris leistų pradėti pasirengimą puolimo operacijai link Lyman ar link Borova.

Kitose kryptyse ir sektoriuose dominavo mažesnio intensyvumo mūšiai.

Vytautas Sinica. Praturtinimas pakistaniečiais

Redakcija
-
0
Vytautas Sinica. Praturtinimas pakistaniečiais

Trečiadienį vyko slaptas uždaras Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdis, kuriame VSD pristatė migracijos situaciją Lietuvoje. Negaliu pasakoti nieko, kas konkrečiai ten kalbėta, nebent kad akcentas buvo migracijai iš Baltarusijos ir iš Vidurio Azijos. Daug aktualių klausimų. Tačiau posėdis įkvėpė susimąstyti apie vieną tolimesnę šalį. Pakistaną. Pagalvojau, kad verta sujungti kelias iš pažiūros tarpusavyje nesusijusias naujienas.

Nedaug kas Lietuvoje pastebėjo, kad Lukašenka prieš kelias savaites pasigyrė su Pakistano vadovais sutaręs dėl 150 tūkstančių (!) pakistaniečių atvykimo dirbti į Baltarusiją. Esą Pakistano piliečiai dirbs ūkio ir pramonės darbus Baltarusijos laukuose ir gamyklose, o dėl to išloš abi garbingos tautos.

Man visgi atrodo, kad šis didelio masto kvietimas susijęs su kitkuo. Tai parengiamieji darbai ir kartu įspėjimas mums prieš artėjančius 2026-uosius metus. 2026 metais įsigalios pernai priimtas ES migracijos paktas. Paktas, kuris sąlyginai griežtina migrantų patikrinimus, lengvina ir greitina išsiuntimo procedūras, pripažįsta migrantų instrumentalizaciją ir dar daug ką, tačiau neleidžia vieno dalyko – apgręžimo prie sienos politikos. Kitaip tariant, ES teisė neleis Lietuvai fiziškai neįsileisti nelegalių migrantų nuo kitų metų. O migrantų, akivaizdu bus. Neleistų ir Lenkijai, bet Lenkija iškart aiškiai pasakė, kad šio migracijos pakto nesilaikys ir vadinasi migrantus toliau apgręžinės kaip ir dera. Visiems beliks eiti į Lietuvą ar gal dar Latviją.

Kokie žmonės yra pakistaniečiai? Patys įvairiausi. Turiu kaimyną pakistanietį ir susidariau įspūdį, kad tai puikus, mandagus, išsilavinęs, kvalifikuotą darbą dirbantis žmogus. Bet statistiškai būna visaip. 2013 metų „Pew Research Center“ duomenys rodo (vėlesnių neieškojau), kad šioje šalyje 84 procentai gyventojų pritaria, kad šarijos teisė taptų oficialiais valstybės įstatymais. Taip pat 88 procentai nuo tų, kas palaiko šarijos teisę, pritaria kūno bausmėms už nusikaltimus kaip vagystės, 89 procentai pritaria užmėtymui akmenimis už neištikimybę, 88 procentai mano, kad žmona privalo paklusti savo vyrui, vos mažiau nei pusė gyventojų laiko nepateisinamais garbės nužudymus, 76 procentai pritaria mirties bausmei už apostazę (islamo atsisakymą), o 26 procentai mano, kad savižudžių sprogdinimaisi siekiant civilių aukų gali būti pateisinami. Apie kitų islamiškų šalių sociologinius skaičius galite pasidomėti nuorodoje.

Neramina ir kita istorija. Mano suolo draugas Seime Vitalijus Šeršniovas ne kartą atkreipė dėmesį į pasibaisėtiną ir – kas baisiausia – britų teisėsaugos politkorektiškai dangstytą nuo teisingumo migrantų iš Pakistano ir jau vietoje gimusių šios kilmės asmenų seksualinių nusikaltimų ir prekybos žmonėmis tinklą Jungtinėje Karalystėje. Didžiulis skaičius Pakistano piliečių eilę metų prievartavo daugiausiai iš globos institucijų paimtus britų vaikus (daugiau nei 1400 aukų) ir už tai nesulaukė teisėsaugos dėmesio, nors tyrimai galiausiai parodė, kad faktų jų nuteisimui netrūko daug anksčiau, nei tai galiausiai įvyko. Dauguma aukų buvo baltųjų, etninės kilmės britų mergaitės. Dėl padarytų nusikaltimų įvyko ir daug nėštumų, persileidimų, abortų ir jų komplikacijų. 2016-2017 metais dėl to pagaliau nuteistas 21 asmuo. Tai yra tikrasis praturtinimas įvairove.

Pabrėžiu, ne visi konkrečių tautybių žmonės pasižymi tokiu elgesiu, koks čia aprašytas. Tačiau nepaprastai ženklus procentas jų palaiko elgesį ir normas, visiškai nesuderinamas su gyvenimu Europos šalyse ir demokratijoje. Klausimas mums, kaip šaliai, ar būtume atviri humanitariniais ar ekonominiais pagrindais įsileisti reikšmingą tokių svečių skaičių.

Audrius Bačiulis. Vokiečiai toliau daro viską, kad Alternatyva Vokietijai laimėtų kitus Bundestago rinkimus

Redakcija
-
0
Audrius Bačiulis. Vokiečiai toliau daro viską, kad Alternatyva Vokietijai laimėtų kitus Bundestago rinkimus
Alice Weidel / Bild. Olaf Kosinsky nuotr.

Bukiausia Europos nacija© vokiečiai toliau daro viską, kad Alternatyva Vokietijai laimėtų kitus Bundestago rinkimus ir kartu patvirtina JD Vance’o požiūrį, kad tironiškų Europos Sąjungos valdančiųjų vertybės neturi nieko bendra su Amerikos laisve ir demokratija:

„D. Trumpo administracija apkaltino Berlyną tironiškais veiksmais po to, kai vyriausioji žvalgybos agentūra oficialiai pavadino populistinę AfD partiją „ekstremistine“ grupe dėl jos pozicijos prieš masinę migraciją, taip atverdama kelią dar didesniam vyriausybės šnipinėjimui prieš dešiniojo sparno partiją.

Tariamai nepriklausoma Federalinė konstitucijos apsaugos tarnyba (BfV), tiesiogiai pavaldi išrinktos civilinės vyriausybės Vidaus reikalų ministerijai, penktadienį nusprendė, kad „Alternative für Deutschland“ (AfD) yra „dešiniojo sparno ekstremistinė“ organizacija. Toks priskyrimas leis valstybei vykdyti sustiprintą prieš masinę migraciją pasisakančios partijos priežiūrą, įskaitant jos susitikimų su informatoriais stebėjimą ir partijos telekomunikacijų klausymąsi.

Pareiškime, pagrindžiančiame šį žingsnį, BfV konkrečiai nurodė, kad AfD pozicija imigracijos, ypač iš musulmoniškų šalių, atžvilgiu yra „nesuderinama su laisva demokratine pagrindine Vokietijos santvarka“.

„Tai rodo daugybė nuolatinių partijos vadovaujančių pareigūnų pareiškimų, priešiškų užsieniečiams, mažumoms, islamui ir musulmonams. Ypač nuolatinė agitacija prieš pabėgėlius ir migrantus skatina skleisti ir gilinti išankstines nuostatas, apmaudą ir baimę šios žmonių grupės atžvilgiu.

„Minėtų žmonių grupių nuvertinimą taip pat atspindi apibendrintas tokių terminų kaip „peiliniai migrantai“ vartojimas arba bendras etnokultūriškai nulemto polinkio į smurtą priskyrimas vadovaujantiems AfD nariams.“

Agentūra taip pat teigė: „Vokietijos piliečiai, imigravę iš musulmoniškų šalių, nelaikomi lygiaverčiais partijos etniškai apibrėžtos Vokietijos tautos nariais.“

Šis žingsnis žengtas AfD pakilus į apklausų viršūnes ir po to, kai vasario mėn. vykusiuose federaliniuose rinkimuose ji laimėjo daugiausiai vietų per visą savo istoriją, todėl populistinė partija tapo didžiausia opozicine jėga Bundestago parlamente.

Auganti parama partijai atsirado didėjant visuomenės pykčiui dėl masinės migracijos politikos, kurią vykdo viena po kitos Berlyne dirbančios vyriausybės, ir virtinės garsių teroro išpuolių, kuriuos įvykdė tariami prieglobsčio prašytojai iš daugiausia musulmoniškų tautų.

Aukščiausi D. Trumpo administracijos pareigūnai, tokie kaip viceprezidentas J. D. Vance’as ir valstybės sekretorius Marco Rubio, apkaltino Berlyną, kad šis bando nustumti partiją į šalį dėl politinių priežasčių.

„AfD yra populiariausia partija Vokietijoje ir bene labiausiai atstovaujama Rytų Vokietijoje. Dabar biurokratai bando ją sunaikinti“, – rašė Vance’as X ir pridūrė: „Vakarai kartu nugriovė Berlyno sieną. Ir ją atstatė – ne sovietai ar rusai, o Vokietijos valdžia“.

Valstybės sekretorius Rubijus pateikė komentarą: „Vokietija ką tik suteikė savo šnipinėjimo agentūrai naujus įgaliojimus stebėti opoziciją. Tai ne demokratija – tai tik užmaskuota tironija.

„Tikrai ekstremistinė yra ne populiarioji AfD, kuri neseniai vykusiuose rinkimuose užėmė antrąją vietą, o valdančiųjų sluoksnių vykdoma mirtinai pavojinga atvirų sienų imigracijos politika, kuriai AfD priešinasi. Vokietija turėtų pakeisti kursą.“

Vokietijos užsienio reikalų ministerija atkirto, teigdama, kad sprendimas patvirtinti platesnį AfD, kuri jau buvo šnipinėjama po to, kai anksčiau buvo priskirta prie „įtariamų“ ekstremistinių organizacijų, sekimą, iš tiesų reiškia „demokratiją“, ir kartu tvirtino, kad BfV atliko „kruopštų [ir] nepriklausomą tyrimą, kad apsaugotų mūsų Konstituciją [ir] teisinę valstybę“.

„Iš savo istorijos pasimokėme, kad dešinįjį ekstremizmą reikia sustabdyti“, – pridūrė vyriausybės ministerija.

Kadenciją baigianti kraštutinių kairiųjų pažiūrų vidaus reikalų ministrė Nancy Faeser, kurios biuras prižiūri žvalgybos agentūrą, tvirtino, kad „naujajai ataskaitai nebuvo jokios politinės įtakos“ ir kad BfV veikė „nepriklausomai“.

AfD bendrapirmininkė Alice Weidel, kuri palaiko lesbietiškus santykius su moterimi iš Šri Lankos, tai atmetė, sakydama: „Šnipinėjimo agentūra dirba valdančiajai vyriausybei, kuri yra atsakinga už nelegalią masinę migraciją, sparčiai augančius nusikalstamumo rodiklius, didžiausius mokesčius ir didžiausias energijos kainas. Kadangi AfD šiuo metu yra stipriausia partija apklausose, jie nori nuslopinti opoziciją [ir] žodžio laisvę.“

Sprendimas AfD priskirti „ekstremistinei“ partijai nebūtinai reiškia, kad jai bus taikomas visiškas draudimas, kurį gali įvesti tik Bundestago arba Bundesrato įstatymų leidžiamieji rūmai arba Federalinis konstitucinis teismas. Tačiau sprendimas gali paskatinti tokį žingsnį.

Pastaraisiais mėnesiais buvo uždrausta dalyvauti rinkimuose ir kitiems populistams Europoje, įskaitant sprendimą uždrausti Călinui Georgescu dalyvauti artėjančiuose Rumunijos prezidento rinkimuose ir penkerių metų draudimą Prancūzijos Nacionalinio susivienijimo lyderei Marine Le Pen, kuri taip pat yra pagrindinė kandidatė būsimuose prezidento rinkimuose”.

Šaltinis breitbart.com

Veidaknygė

Kastytis Braziulis. Kaip Rusijos karinė žvalgyba veikia Lietuvoje

Redakcija
-
0
Kastytis Braziulis. Kaip Rusijos karinė žvalgyba veikia Lietuvoje

Šiais metais sausio mėn. specialus GRU padalinys gavo užduotį surinkti informaciją apie Vakarų Europoje gyvenančius visuomenės formuotojus. Sužinoti jų vardus, pavardes, adresus, finansinius šaltinius, kontaktus, problemas, ryšius ir taip toliau. Gal pradės „novičiokus“ siųsti.

Po karo Ukrainoje, kai iš Vakarų Europos buvo išvaryti šimtai GRU žvalgų, kai jie bandė nunuodyti Skripalius, kai Vakarai išmoko GRU žvalgus identifikuoti ir neutralizuoti, tai GRU kardinaliai pakeitė savo veiklos metodus. Kaip?

Mitinge prieš pensijų reformą Paryžiuje vasario 11 dieną buvo nemažai plakatų su užrašais prieš NATO, prieš Ukrainą, prieš Ukrainos finansavimą ir ginklų jai tiekimą. Pasirodė, kad šie asmenys iš GRU už šią akciją gavo pinigėlių, kriptovaliuotą, kad pėdsakų neliktų kas ir kaip finansavo.

Jeigu priklausai nusikaltėlių gaujai ar esi prorusiškas, ar esi radikalas, nesvarbu koks kairysis ar dešinysis idiotas, tai tu esi Rusijos karinės žvalgybos taikinys. Geidžiamas asmuo, būsimas jų agentas.

Vytautas Sinica. NT mokesčio gynybai nereikia

Redakcija
-
0
Vytautas Sinica. NT mokesčio gynybai nereikia

Ketinimas įvesti visuotinį nekilnojamojo turto (NT) mokestį rimtai supurtė Lietuvos visuomenę. Ar galima tokiam „išbuožinimo mokesčiui“ pritarti? Tikrai ne.

Nacionalinis susivienijimas visada nuosekliai nepalaikė tokio mokesčio įvedimo, priešingai, kai tą bandė padaryti praėjusioji „konservatorių“ vyriausybė, nuosekliai tai kritikavome. Tą patį akcentavome ir per rinkimus.

NT mokestis negali būti siejamas su gynybos reikmėmis. Iš šio mokesčio, kad ir kiek jį išplėstume, bus surenkama valstybės mastais juokingai maža suma, niekaip neatliepianti nors kiek žymesnės gynybos poreikių dalies.

Vytautas Sinica / D. Umbraso / LRT nuotr.

Gynybai ji nieko nelems. Tuo tarpu visuomenės susipriešinimas ir atmetimo reakcija bus milžiniška.

Mūsų tauta yra ypač nusistačiusi prieš šį mokestį ir į tai turi būti atsižvelgta, nes pasekmės einant kaktomuša su visuomene dažnai būna labai neigiamos.

Dangstant šio mokesčio išplėtimą gynybos reikmėmis, norom nenorom bus kompromituota pati gynybos stiprinimo idėja.

NT mokesčio plėtimas siūlomas visiškai ne dėl gynybos, o dėl Europos Sąjungos  reikalavimų.

Mat jei neįsivesime tokio visuotinio mokesčio, neteksime vadinamojo RRF fondo lėšų.

Tai labai atvirai ir sąžiningai žiniasklaidoje įvardijo Seimo vicepirmininkė socialdemokratė Rasa Budbergytė, po jos ir kiti politikai.

Tačiau prarastume jokiu būdu ne milijardus, o, jei valstybės institucijų pateikta informacija teisinga, viso labo apie 115 mln. eurų. Tai vėlgi nėra tos lėšos, dėl kurių reikėtų „perlaužti“ visuomenę šiuo jai principiniu klausimu.

Tiesa, kad didžiojoje dalyje Vakarų šalių turto mokestis egzistuoja, ir beveik visur jis faktiškai visuotinis.

Tačiau visur Vakaruose susiduriama ir su problema: nuosavas būstas ten daug mažiau prieinamas, daug daugiau žmonių gyvena amžinai nuomodamiesi ir net neturi vilčių per savo gyvenimą įsigyti savo nekilnojamojo turto, kurį kada nors galėtų perduoti savo vaikams.

Prie to ypač prisideda institucinių investuotojų įsileidimas į NT rinką, ką dabar Vilniaus meras Valdas Benkunskas suplanavęs daryti sostinės Šiaurės miestelyje.

Žinoma, negalima teigti, kad NT mokestis vienas nulemia būsto neprieinamumą, bet jis neabejotinai brangina būsto išlaikymą ir tuo pačiu didina NT koncentraciją turtingesnės visuomenės dalies ir juridinių asmenų rankose.

O Lietuvoje tokie žaidėjai (pvz., fondai) dar ir yra atleisti nuo pelno mokesčio.

Taigi NT mokestis gali veikti ir daug kur veikia kaip „išbuožinimo“ mokestis, priverčiantis žmones parduoti turtą, ypač sostinėse ir senamiesčiuose, nes jį išlaikyti tampa per brangu.

Tokiu būdu siaurinamas savininkų sluoksnis, bloginama šeimų ekonominė padėtis.

Reikia pripažinti, kad Finansų ministerijos pristatytame projekte siūlomi mokesčio tarifai neatrodo milžiniški – tokio dydžio mokestis tikriausiai nepriverstų gyventojų atsisakyti nuosavo būsto.

Tačiau žengus žingsnį visuotinio NT mokesčio link, būtų atverta savotiška Pandoros skrynia – vėliau mokesčio tarifus kelti būtų jau nepalyginamai lengviau, ir ilgainiui jis galėtų tapti nepakeliama našta vidutines ar mažesnes pajamas gaunantiems lietuviams.

Todėl esu įsitikinęs, kad Lietuvoje šiuo metu galiojantis NT mokestis yra pakankamas, o perskaičiavus būstų vertes taptų net per didelis Lietuvos visuomenei.

Visuotinio mokesčio įvedimo, ypač jo taikymo pirmajam būstui ar būstui, kuris įsigytas gavus paskolą ir yra įkeistas bankui, tikrai nepalaikysiu.

Vytautas Sinica yra Nacionalinio susivienijimo partijos atstovas Seime.

kaunieciams.lt

Nacionalinis susivienijimas išplatino protesto pareiškimą dėl visuotinio nekilnojamojo turto (NT) mokesčio įvedimo ir dabar galiojančių NT mokesčių didinimo. („Pozicijos“ prierašas)

Rasa Čepaitienė. Šviesos takais

Redakcija
-
0
Rasa Čepaitienė. Šviesos takais

Tai, kas labiausiai bado akis, kartais gali būti ir sunkiausiai įvardijamas bei apibrėžiamas reiškinys. Turiu omeny visuotinai klestinčią ypatingo, net paranojinio įtarumo, nepakantos kitai nuomonei ir verbalinio (kol kas?) smurto prieš kitaminčius atmosferą, kasdien vis labiau stiprėjančią Lietuvoje.

Randasi teisieji – teisingo Žinojimo atstovai ir Šviesos nešėjai, leidžiantys sau mažų mažiausiai griežtai ir be apeliacijų teisti ir smerkti kitus nesilaikant jų nustatytos ortodoksijos – Tikrojo Tikėjimo, – jei tik jiems kyla bent menkiausias įtarimas. Kai kurios temos, kaip antai Landsbergiai, Ukraina, Rusija, viena tokia išskirtinė mažuma, viena tokia išskirtinė tauta, žmogaus teisės, įtrauktis (jau seniai virtusi atskirtimi), ES, europinės vertybės, tolerancija, nevaržoma ir nekontroliuojama imigracija, žaliasis kursas ir toliau pagal sąrašą, gali būti vertinamos tik tam tikru būdu, reiškiasi, yra tapusios neginčijama ir nekvestionuotina dogma. Kitaip viskas aišku – ja suabejojęs ar, neduok dieve, kritikuojantis, žinoma, be abejonės, o kaip gi kitaip „dirba Putinui“ ir privalo nešdintis ten, kur „jam labiau patinka“, t. y. – „į Rusiją“.

Rasa Čepaitienė

Dekartiškąjį „mąstau, vadinasi esu“ jau seniai pakeitė „smerkiu, vadinasi esu“. Kur gi dingo dar taip neseniai mokykliniuose vadovėliuose ir universitetinių kursų aprašuose itin pabrėžtas „siekis ugdyti kritinį mąstymą“? Kur mūsų Konstitucijoje įtvirtinta žodžio, susirinkimų ir saviraiškos laisvė? Juos, kaip matome, pakeitė grynai religinė pasaulėjauta ir tam tikros grupės sau prisiskirtas tiesos monopolis: „tikėk mokslu“ (per plandemiją), tikėk Partijos ir Vyriausybės begaline išmintimi, garbink Va(l)dovą ir jo apaštalus, venk bet ko, kas galėtų sutepti tavo tyrą tikėjimą (ypač neteisingų ir smerktinų „nedemokratiškų“ mitingų…), ir bus tau išganymas, o gal net ir koks trupinys nuo didžiūnų stalo nubyrės…

Ši Naujoji Bažnyčia jau turi daug uolių išpažinėjų, ypač – dorųjų krikščionių ir apsukraus jaunimo tarpe, nepailstamai kovojančių su eretikais ar bent įtartais nelemtąja eretikyste. Jie karštai seka ir matuoja šio tikėjimo grynumą ir nepavargdami teisia ir baudžia baudžia baudžia netikėlius, nesibaimindami suklysti ar apsirikti. O kam: „kapok juos visus, Dievas atsirinks savus“.

Jų idealas – šalis, apvalyta nuo „vatnikų“, „liaudies priešų“ ir „užsienio agentų“, jų dėka „dar niekada taip gerai negyvenusi“ ir sparčiai žengianti Gerovės, Įvairovės ir Įtraukties keliu. Tik paradoksas – šis idealas jau keliolika metų vis sėkmingiau įgyvendinamas… toje pat Rusijoje, kurios pavyzdžio čia taip įnirtingai kratomasi. O jo turinys primena viena kitai prieštaraujančių reiškinių ir prasmių košę.

Naujoji religija labai išpopuliarėjusi sostinėje – šventojo Kristoforo (Kristaus nešėjo) mieste – ir yra net dėstoma seniausiame regiono universitete, kuris kažkada garbingai išlaikė persekiojimus dėl tiesos ir neprarado savojo kilnumo – kokia pasibaisėtina intelektualinė degradacija dabar! Čia bet kuris psichiškai nestabilus rėksnys, nusmūktakelnis ar pusmokslis, įsijautęs į inkvizitoriaus vaidmenį, gali sau leisti „cancelinti“ jam netikusį politinį oponentą, kunigą ar profesorių, o propagandistai su džiaugsmu siundo ant tokių savo išugdytų naujųjų chunveibinų būrius. Jau pasigirsta raginimų su kitaminčiais ir fiziškai susidoroti, arba netikėlius sudeginti ant socialinio atmetimo laužo. Apie vis stiprėjančią atmetimo kultūrą, kai eretikai demonstratyviai metami iš darbų, mobinami ar kitaip apribojamos jų karjeros ir visuomeninio veikimo galimybės, jau nekalbėsime – tai seniai tapę kasdienybe. Tad šios religijos adeptai dabar neša nebe Kristų, gerbiantį ir neprievartaujantį nei asmens sąžinės, nei proto, atlaidų žmogaus klaidoms bei nuodėmėms, kadangi Jis puikiai žino jo prigimties trapumą, bet ir atgailos, pasitaisymo iš klystkelių, atsisukimo Tieson galimybę, o bekompromisės naujosios ortodoksijos Šviesą. Taip jie tampa jos – Lux/Lucis – nešėjais… liuciferiais.

Iš tiesų tame nėra nieko naujo ar originalaus. Žmonija, ypač XX–XXI a., dažnai lipo ant šito religija paverstos ideologijos grėblio su visiems žinomomis to pasekmėmis. Bet kodėl ant jo vėl savanoriškai lipama Lietuvoje, atrodytų, išmokusioje baisias nesenos istorijos pamokas? Todėl, kad ideologiniam melui ir puikybei nepatinka loginiai argumentai ir tiesa, tad juos belieka užčiaupti cenzūra, nutildymu ir prievarta. Bet kodėl tad leidžiama šitai neapykantos isterijai taip įsigalėti, o protesto balsai tokie negausūs ir silpni? Nes bijoma. O bijoma todėl, kad tikrasis tikėjimas lieka silpnas, neauginamas, apleistas, arba suklastojamas pakeičiant religijos surogatais.

Veidaknygė

Edvardas Čiuldė. Tautinė tapatybė yra kaip oda, kurią praradęs žmogus tampa beformiu organizmu

Redakcija
-
0
Edvardas Čiuldė. Tautinė tapatybė yra kaip oda, kurią praradęs žmogus tampa beformiu organizmu
Nuotr. evangelija.lt

Kartais sakoma, kad, žiūrint iš amžinybės taško, tautinės tapatybės, rasių skirtumų ir panašūs klausimai yra niekur nevedantis bandymas laikytis įsikibus praeities, kai neva artimesnėje ar tolimesnėje perspektyvoje tokių skirčių nebeliks, tautoms ir rasėms susimaišius į homogenišką visumą, tampriai sulipus į vieną pasaulinį skruzdėlyną. Kaip dar skelbia tokie ateities šaukliai, tautinio prisirišimo puoselėjimas, nacionalinis sentimentas yra atsilikusių, užklimpusių praeityje žmonių pasirinkimas, o labiau pažangūs žmonijos protai neva tiesiog privalo peržengti tautinio užsiangažavimo ribotumą.

Tačiau įdomu yra tai, kad pasaulinę istorinę reikšmę paprastai įgyja tos asmenybės, kurios nė iš tolo nesiekė kažkokios amžinosios šlovės, o savo gyvenimą pašventė savojo laikmečio problemų sprendimui, bandė susidoroti su konkrečiai bendrijai iškilusiomis problemomis, taigi buvo savo gyvenamosios vietos ir laiko spalvų prisodrintos, labai realistinės figūros. Toks, tarkime, buvo arba, tiksliau tariant, visados išlieka Sokratas, aktualizavęs tuos klausimus, kuriuos kėlė pats gyvenimas, sugebėjęs įsiklausyti į gyvenimo prieš 2,5 tūkst. metų paslaptį taip jautriai, kad jam nė iš tolo negali prilygti tie šiuolaikiniai autoriai, kurie yra linkę visados užbėgti į priekį. Jeigu apie pažangą kalbėtume labiau atsakingai nei esame įpratę mūsų laikais, nesunkiai pastebėtume, kad Sokratas pažangos lenktynėse pralenkė visus istorijos dalyvius, užmindamas mums mįslę apie tai, kad tolimas nuo pirmapradžio šaltinio veda į atsilikimą labiausiai dramatiška to žodžio reikšme.

Edvardas Čiuldė

Negaliu praleisti progos dar kartą nepademonstravęs savo pagarbos žydų tautybės žmonėms, sužavėtas šios bendruomenės žmonių ypatingu tautinio solidarumo pietetu, kai nuoroda „mūsiškiai“ čia yra svarbiausias veiklos variklis, aukščiausiasis visų pasirinkimų principas, toli pranokstantis galimų apsisprendimų dėl visuotinės tiesos, nelygstamo gėrio ar tobulo grožio paletę. Tačiau drauge pasidygėjimą kelia tie iš jų, kurie kitų tautų atžvilgiu jau laikosi atvirkštinio tautinio egoizmo refleksų nepripažinimo reikalavimo, primygtinai skatindami kitus morališkai nusiginkluoti.

Vengdamas nereikalingos įtampos, neminėsiu konkrečių pavardžių, tačiau nesunku bus suprasti, kad toliau čia kalbėsime apie visiems Lietuvoje gerai žinomą žydų tautybės bendrapilietį, iš protėvių paveldėjusį pavardę, atsiradusią kaip upės pavadinimo kalkė, o dabar visus mus stebintį jau iš amžinybės perspektyvos. Taigi, diskretiškumui nutylėti jo pavardę mus įpareigoja ta paprasčiausiai priežastis, jog anas dar ne taip neseniai paliko mūsų ašarų pakalnę, o skausmas dėl jo praradimo ir atmintis tarp jo artimųjų bei bendražygių dar yra gyvas dalykas.

Dažnai tvirtinama, kad jis paliko ypatingai ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje, nenustebčiau, jog jo vardu anksčiau ar vėliau bus pavadinta gatvė, skveras, mokykla, biblioteka, stadionas, garlaivis ar lėktuvnešis.

Nesiginčysiu nė iš tolo dėl to, kad jis išties paliko ryškų pėdsaką Lietuvos dirvoje, net jeigu pripažinsime, kaip atrodo bent man, jog savo idėjų visiškai neturėjo, o beždžionavo pagal svetimus užkeikimus, tačiau tikrai ten, kur jis žengė, sudygo dygios piktžolės ir drauge užsiveisė nešvankios diskusijos – turi ar neturi lietuvaičiai teisę užsistoti savo tendencingai apkaltintus, dergiamus herojus? Dar daugiau, – esu linkę pripažinti, kad mūsų oponentas (kai diskusijos nesustabdo net mirtis) savo vardu yra užpatentavęs įdomią verbalinę formuluotę, kažką panašaus į loginį fokusą, kuris iš pradžių patraukia dėmesį elegantiška forma, bet, pasigilinus, vis tik nuvilia turinio tuštumu.

Taigi kartą anas (uždengiame pavardę), kalbėdamas apie tautos kaip darinio būvį, viešai yra pareiškęs maždaug taip: tautai svarbu ne paprasčiausiai būti, esą daug svarbiau tautai yra būti prasmingai. Kaip atrodo, čia pacituotus žodžius galima suvesti dar į tokią kraštutinai paradoksalią formulę, ribiniu būdu išryškinančią posakio keblumą: neva pats buvimas savaime nepateisina pasiryžimo būti, čia dar reikia nurodyti kažkokius papildomus argumentus, užtikrinančius tokią buvimo teisę.

Taigi cituotas autorius, jeigu ne tiesiogiai, tai bent užuomina kvestionuoja mūsų padangėje dažnai skelbiamą šūkį apie užduotį išsaugoti tautos egzistenciją, savo tautinę tapatybę, paprasčiausiai išlikti kaip tautai. Kita vertus, savo rizika dar kartą perklauskime – ar tautos išlikimo reikalas yra savitikslis, pats save grindžiantis uždavinys? Gal išties turėtume nerimauti, jaustis kažkam nusikaltę dėl to, jog priklausome tautai, kuri, tarkime, nepateikė svarių įrodymų, pagrindžiančių jos, unikalios tautos, teisę būti dar ir kažkokiomis papildomomis nuorodomis į ypatingą buvimo prasmingumą…

Kas įprasmina tautos būvį – istorija, praeities žygiai ir ateities užmojai, bendras žmonių likimas, kultūra, sukurta valstybė? Visi čia nurodyti dalykai iš tiesų sutelkia tautą, sukuria prielaidas tautinio tapatumo išsaugojimui, leidžia užtikrinti tautos egzistencijos tęstinumą. Tačiau, kaip atrodo, įvesti čia papildomą prasmės konstantą, leidžiančią klasifikuoti tautas į labiau ar mažiau prasmingai liudijančias savo buvimą, yra ne tik beprasmiška, bet ir morališkai ydinga išmonė, primenanti blogiausius pavyzdžius iš košmariško nacių repertuaro. Be visa ko kito, toks prasmės klausimas įpainiotų į neišsprendžiamus prieštaravimus. Ar, pavyzdžiui, labiau prasmingai egzistuoja išpampusi nuo užkariavimų valstybė, koks nors engiantis kitas tautas imperijos plūduras, ar – priešingai – maža valstybėlė, kurioje bent kvailių skaičius pagal statistinės tikimybės dėsnį turėtų būti mažesnis nei didelėje tautoje? Kita vertus, jeigu kažkas negali išsiversti be tokio pobūdžio buvimo prasmės inventorizacijos, tebūnie, tačiau drauge svarbu pastebėti, jog lietuvių tautos sugebėjimas išlikti istorijos pervartose, atsispiriant įvairiausio plauko agresoriams, yra toks tautos kovinės dvasios paliudijimas, kuris prasmės klausimą daro pertekliniu, tinkamu nebent kaip teorinė inkrustacija, jau atkovojus savo būtį.

Kalbant labai abstrakčiai galima būtų sakyti, jog kiekvienos tautos buvimas yra prasmingas kaip leidžiantis užtikrinti kultūrų įvairovę, skirtingumą. Kita vertus, nuoroda į skirtingumą šiuo atveju nėra tik abstraktus prasmės galimybės konstatavimas, tai labiau yra pačios būties nuoroda, leidžianti atpažinti neišgalvotos tikrovės reljefą. Kaip nėra žmogaus apskritai, o yra tik „sudurstytas“ iš skirtumų žmogus, kaip nėra tokio dalyko kaip medis apskritai, o tik realiai į žemę šaknis suleidę beržas, klevas ir t. t. Tobulos globalizacijos ideali sąlyga yra vienodumo dykuma, o būties oazėse siautėja skirtumai.

Dabar paklauskime taip – kodėl privalome puoselėti tautinį tapatumą net ir tada, kai globalizacijos vėjų gairinamoje padangėje už tai tau, mielas žmogau, niekas nepasiūlys jokio prizo?

 Kaip jau buvo užsiminta, vieni atsakymo galimai ieškos praeityje, šlovingoje istorijoje, kiti – forsuodami ateities vizijas, tačiau tikriausiai nereikėtų išsigąsti ir tokios būsenos, kai galutinio atsakymo į šį klausimą su visų aplinkybių išskaičiavimu tu nežinai arba greičiau tau vis dar nesinori suskaidyti gyvą visumą į komponentus, susmulkinti į atskiras dalis, analitiškai išardyti laimės vaizdinį.

Neretai tai reiškiasi savaime lengvai ir džiugiai, panašiai kaip oras lengvai kvėpuojasi ten, kur dar nėra užterštas, o kvepia aukštikalnėmis ir pušų sakais.

Tautinė tapatybė yra kaip oda, kurią praradęs žmogus tampa beformiu organizmu.

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt ketvirtoji (gegužės 2) diena

Redakcija
-
1
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt ketvirtoji (gegužės 2) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos surengė kombinuotą ataką prieš Juodojoje jūroje ir Kryme veikiančias agresoriaus pajėgas bei infrastruktūrą. Ukrainiečiai apie tai kalba mažai, detalesnį vaizdą galima susidaryti vertinant rusų šaltinius. Tikėtina ukrainiečiai atakavo 6–10 jūrinių dronų grupėmis, kuriose buvo oro gynybos, FPV ir žvalgybinių dronų bei PTRK nešėjai. Tokiu būdu ukrainiečiai jau veikia jūrinių dronų padaliniais, kurie dengia beveik visas mūšio funkcijas, t. y. įmanoma vykdyti pilnavertes operacijas. Atakuota agresoriaus infrastruktūra jūroje (dujų platformos), kurią rusai naudoja žvalgybai. Taip pat ukrainiečiai smūgiavo ir oro atakos dronais. Rusai teigia numušę 89 dronus, tačiau kaip įprasta – ne visus. Sprogimai Sevastopolyje, Simferopolyje, Dzhankoy. Teigiama, kad atakuota rusų raketų brigada. Tokie smūgiai labai laukti, nes yra atsakas į rusų raketų ir dronų smūgius iš Krymo. Jei tokie Ukrainos smūgiai būtų dažnesni, rusai būtų priversti riboti savo atakas iš pusiasalio.

Agresorius atakavo Ukrainos teritoriją 150 dronų Shahed ir dronų-masalų. Ukrainiečiai teigia numušę 64, 62 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Intensyviai atakuotas Zaporizhia miestas. Vėl smogta į gyvenamuosius rajonus, 28 civiliai sužeisti.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Tęsiasi mūšiai Sumy-Kursk sričių pasienyje bei Popovka-Demidovka ruože (Belgorodo sr.). Kontaktinėje linijoje pakitimų nefiksuota.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be pakitimų.

Lyman. Sunkios kautynės Nove-Katerynivka-Novomykhailivka ruože (vakarinis Zherebeco upės krantas). Padėtis no man land dinamiška. Taip pat mūšiai ir kituose sektoriaus ruožuose.

Syversk. Rusai bando pasistūmėti no man land Bilohorivka griuvėsiuose. Be esminių pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Problemos vakariniame Toretsko flange gilėja. Rusai pasigerino pozicijas Tarasivka ruože, bei nuo Sukha Balka stumiasi į šiaurę. Pastarasis ruožas pavojingesnis, kadangi rusai bando perimti aukštumas palei kelią į Konstyantinivka, kurios dominuoja virš Toretsko šiaurinės dalies. Jei rusams jose pavyktų įsitvirtinti, jie užeitų ukrainiečiams iš užnugario, kas ženkliai sukomplikuotų šiaurinių Toretsko prieigų gynybą bei sukurtų sąlygas russms platesniu frontu judėti link Konstyantinivka.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Be esminių pakitimų, snukiadaužis tęsiasi. Fiksuojami naujai atvykę rusų rezervai, tad tikėtina spaudimas tik didės.

Konstyantinopil. Rusų pastangos prasiveržti link Bahatyr-Odradne nebuvo sėkmingos. Tęsiasi sunkūs mūšiai.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Darius Kuolys. Nusiginklavimas (1)

Redakcija
-
2
Darius Kuolys. Nusiginklavimas (1)
T. Lukšio / BFL nuotr.

Šiandien Lietuvos žiniasklaida sutartinai piktinasi 2025-aisiais Maskvoje išleista „Lietuvos istorija“. Šią knygą pristato ir jos esmę pratarmėje nusako pats Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas: veikalo „autoriai siekia visapusiškai ir moksliškai pagrįstai išnagrinėti raidą žemių, kurios skirtingu laiku buvo susijusios su Lietuva“.

Taigi rusakalbiam pasauliui Maskvos skelbiama „Lietuvos istorija“ – be lietuvių, be lietuvių tautos. Ir tai nieko nauja – tokia Lietuva vaizduota jau XVIII amžiuje Michailo Lomonosovo darbuose, tokią Lietuvą būsiant teigė Sovietų Sąjungos valdininkas Michailas Suslovas. Nauja yra tai, kad senas Maskvos pasakojimas pirmąkart susišaukia su Lietuvos valstybėje kuriamu ir savos vyriausybės lietuvių vaikams bei visuomenei siūlomu istoriniu pasakojimu.

Štai, 2022-ųjų rudenį, Rusijos kariuomenei griaunant Ukrainos miestus ir žudant jos gyventojus, Lietuvos Respublikos Seimas paskelbia švietimo, mokslo ir sporto ministrės patvirtintas naujas bendrojo lavinimo mokyklos programas. Jose pirmąkart atsiradęs reikalavimas rusakalbiams lietuviams, ukrainiečiams, baltarusiams „tautos, pilietybės ir pareigos supratimo“ mokytis iš Michailo Lomonosovo kūrybos yra iškalbingas, bet ne vienintelis ženklas.

Darius Kuolys

Lietuvos pagrindinei mokyklai skirtoje naujoje istorijos programoje, kaip ir Maskvos pasakojime, neberasime lietuvių ir lietuvių tautos kaip istorijos subjekto. „Lietuvių“ ir „lietuvių tautos“ sąvokų čia pabrėžtinai – programiškai – vengiama. Kalbama apie Lietuvą, Lietuvos teritoriją, apie šioje teritorijoje vykusius įvykius ir veikusias asmenybes, net apie Lietuvos valstybę, bet apie lietuvius ir lietuvių tautą – nė žodžio. Nurodoma pamokose išsiaiškinti „rusėnų“, „litvakų“, „slavų“ ir net „baltų“ sąvokas, o „lietuvių“ sąvokos tiesiog nėra.

Lietuvos valstybė programoje skrupulingai atribojama nuo lietuvių tautos. Pagrindinės mokyklos mokiniams ji pristatoma kaip Mindaugo sukurtas ir Vytauto Landsbergio atkurtas darinys: „Lietuva kaip karalystė ir kunigaikštystė XIII–XVI a. Susipažįstama su karaliumi Mindaugu: asmenybės vaidmuo istorijoje. <…> Aptariama Vytauto Landsbergio, Laisvės gynėjų, žuvusiųjų 1991 m. sausio 13-ąją reikšmė Lietuvos valstybingumo atkūrime ir gynime“. Lietuvių tautos kaip Lietuvos valstybės kūrėjos šiame pasakojime neįžvelgsime.

Beje, pasakojimas apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę programoje itin glaustas: jau nuo XVI šimtmečio vidurio LDK pradingsta – lieka mokykloje tik Abiejų Tautų Respublika. Tik dėl jos atkūrimo Lietuvos teritorijoje vykę ir XVIII–XIX amžių sukilimai.

Vilnių mokiniai raginami atrasti ne kaip Lietuvos sostinę, bet tik kaip „daugiakultūrį“ miestą: „Didieji Lietuvos miestai. Susipažįstama su Vilniumi – jo daugiakultūriškumo istorija. Susipažįstama su Kaunu – kaip laikinąja, bet moderniąja sostine“. O juk Vilnius, jei kelis šimtmečius nebūtų buvęs didelės valstybės sostine, vargiai būtų tapęs daugiatautis.

Įsidėmėtina: nerasime naujoje istorijos programoje ne tik „tautos“, bet ir „tiesos“ sąvokos. Tarp istorijos mokymosi tikslų, uždavinių nė neužsimenama apie tiesos paieškas, apie pagarbos tiesai ugdymą. Tiesos siekį programoje keičia interpretacijų įvairovė. Mokiniams keliamas uždavinys „įžvelgti skirtingas istorijos interpretacijas“. Ne jas tikrinti, vertinti, bet tik „įžvelgti“ – kaip lygiavertes. Ir šalia tokio uždavinio paaiškinama: „Istorijos interpretacija yra viena iš pamatinių istorinio tyrimo (istorinio metodo) procedūrų. Istoriniame tyrime istorikas <…> sukuria konkrečios istorinės problemos interpretaciją“.

Svarstyti, ar šiandien „sukurta istorinės problemos interpretacija“ atitinka istorinę tikrovę, praeities žmonių gyvenimo tiesas, Lietuvos mokiniams nesiūloma. Taigi ir Lietuvos leidyklų išleisti nauji istorijos vadovėliai, ir šiemet Maskvoje publikuota „Lietuvos istorija“ mūsų jaunimui turėtų pateikti tik įžvelgtinas „skirtingas istorijos interpretacijas“.

Postmodernų tiesos neigimą ir žaidimą interpretacijomis šiuo metu lietuviams siūlo ne tik Sergejus Lavrovas, ne tik Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto, bet ir mūsų Užsienio reikalų ministerija. Būtent ji neseniai paskelbė, kad „Pagonios herbas“ ir „lietuviškas Vytis“ – tai du „skirtingi simboliai“, kad „Pagonia nėra tas pats, kaip lietuviškasis Vytis“. Ir tokiu būdu atkartojo Maskvos pasakojimą apie slavišką ir nieko bendra su lietuviais neturėjusią senąją Lietuvos valstybę. Būtent mūsų Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai primygtinai siūlo užsienio šalių ambasadoriams bendrauti tik su šitaip LDK istoriją interpretuojančiais lietuvių istorikais.

Taigi karo akivaizdoje Lietuvos vyriausybė ėmėsi įgyvendinti ne kadaise Jono Aisčio siūlytą tautos atsparos, bet dvasinio nusiginklavimo programą. Kodėl? Niekas iš sprendimus priėmusių neatsako.

Ar tikrai nebesuprantame, nebejaučiame, kad negausios tautinės bendruomenės laisvė, Lietuvos Respublikos likimas priklausė ir priklauso nuo tiesos? Juk istorinės tiesos siekiu buvo grįstas lietuvių tautos kelias į nepriklausomybę ir 1918, ir 1988–1991 metais. Juk tiesa buvo ir lieka mūsų – ir ukrainiečių, estų, latvių, lenkų – ginklas prieš šio pasaulio galingųjų melą ir prievartą.

Kaip skaidriai, Europoje siautėjant bolševikams ir naciams, tai suprato Marija Gimbutienė, 1940–1941 metais dienoraštyje rašiusi:

„Tokia kritiška padėtis. Pasauly tolerancijos nėra, tik savi interesai. Mus tegali gelbėti tiesa. Pasauliui turi būti įrodyta moralinė teisė egzistuoti. Dabar didžiausios reikšmės turės mūsų mokslinė karta. <…>

Nieko didesnio pasaulyje nėra už tiesą“.

Taigi.

Veidaknygė

Almantas Stankūnas. Kai moralė tampa ne šio pasaulio dimensija

Redakcija
-
4
Almantas Stankūnas. Kai moralė tampa ne šio pasaulio dimensija

Š. Jasiukevičius savo bjauria manipuliacija vėl puolė mane ir tuo pačiu Nacionalinio susivienijimo Pirmininką prof. dr. Vytautą Radžvilą, nes šis demaskavo jo melą.

Jis man klijuoja vatniko etiketę būdamas apsėstas aklos neapykantos, kuri atsirado po to, kai paskubėjo palikti NS, nes grėsė būti pašalintam iš partijos už šiurkščius NS įstatų ir Etikos kodekso pažeidimus.

Sprukdamas nesugebėjo sugalvoti nieko gudresnio, kaip niekingai keršyti eilinį kartą paspekuliuojant Ukrainos didvyriška kova ir jos žmonių kančia. Tokį triuką galima šiek tiek suprasti – skęstantysis griebiasi ir šiaudo. Tuo šiaudu tapo apytikriai prieš 3 mėnesius vidiniame partijos susirašinėjime mano išsakyta absoliučiai pagrįsta kritika, kad paaugliškai reklamuodamasis Kursko srityje ir vaidindamas didvyrį, iš tikrųjų elgėsi kaip Rusijai naudingas idiotas.

Putino propagandos mašinai reikia tokių Ukrainos rėmėjų informacinės ,,mėsos“, kad galėtų visam pasauliui triūbyti apie kažkur Kursko laukuose šėliojusį ir kvailai apsišvietusį neva lietuvį samdinį ir fašistą. Galima neabejoti, kad kai eurazijinė orda susiruoš pulti Lietuvą, kelias savaites ar mėnesius Vakarų informacinėje erdvėje suksis Jasiukevičiaus socialiniuose tinkluose skleisti vaizdeliai.

Lietuvių kraujo ištroškusiai ordai juk reikės pateisinti jo troškulį. Pasinaudojant naudingų idiotų pagyrūniška dabartine savireklama bus staugiama, kad tai pelnytas atpildas už Jasiukevičiaus ir panašių į jį ,,lietuviškų banderovcų“ pralietą nekaltų Kursko gyventojų kraują. Niekam nebus svarbu ir niekas nesiaiškins, kaip buvo iš tiesų. Pretekstas duotas, šito propagandos mašinai pakanka.

Priskiriu save tiems, kuriems nereikia įrodinėti, kad nesu vatnikas. Šito ir nedarysiu. Verčiau pasakysiu, ko norėjo ir siekė Jasiukevičius būdamas NS: paversti mūsų partiją tokių pat Rusijai naudingų idiotų būreliu. Ir šitaip pasitarnauti jo mylimiems konservatoriams, kuriems labai svarbu, kad Nacionalinis susivienijimas visuomenės akyse atrodytų isteriškų nupušėlių, egocentriškų cirko artistų, radikaliais šūkiais besitaškančių savimylų ir narcizų kompanija. O geriausia – tikri beprotnamio gyventojai.

Jasiukevičius yra paprasčiausias savanaudis, kuriam moralė – ne šio pasaulio dimensija. Dar aiškiau sakant, jis yra savanaudis ir morališkai puolęs žmogus. Tai visada eina kartu.

Toks Ukrainos rėmėjas diskredituoja Ukrainos rėmimą. Todėl būtų geriau paramą Ukrainai skirti ne per Jasiukevičiaus organizaciją, bet per tuos pagalbos Ukrainai teikėjus, kuriems moralė yra šio pasaulio dimensija.

Nacionalinį susivienijimą jau buvo bandyta atakuoti bent du kartus. Dabar vyksta trečias, rimčiausias puolimas.

Daug kam sunku susitaikyti su tuo, kad Lietuvoje gali išlikti politinė jėga, kuri be kompromisų kovoja už suverenios ir klestinčios lietuviškos Lietuvos išsaugojimą. Konservatoriaus Jasiukevičiaus akiratyje ir vaizduotėje tokios Lietuvos nėra. Kovoti su „vatnikais“ lengviau ir labiau apsimoka, negu dirbti Lietuvai.

Veidaknygė

123...1 701Nuo 1 701 1 puslapis