Šį savaitgalį Nacionalinio susivienijimo komanda tęsė keliones po Lietuvos miestus – šį kartą aplankyta Ukmergė ir Biržai. Mugės, kuriose dalyvauta, tapo puikia proga pasikalbėti su žmonėmis apie tai, kas jiems rūpi labiausiai – valstybės likimą, teisingumą, kalbą ir migraciją.
Ukmergė: mažai prekeivių, bet daug pokalbių
Ukmergės mugė „Dūzgia avilys“ savo pavadinimu žadėjo bičių spiečių žmonių, tačiau šįkart avilys dūzgė ramiau – prekeivių buvo vos šeši ar septyni. Vis dėlto Nacionalinio susivienijimo paviljonui skirta vieta buvo tiesiog ideali – priešais kultūros centrą, prie pagrindinės gatvės, kurioje automobilių srautas nenutrūko nė minutei.
Ukmergė – vidutinio dydžio Aukštaitijos miestas, turintis apie 19 tūkst. gyventojų (2025 m. duomenimis). Miestas garsėja pramonės tradicijomis, aktyvia bendruomene ir patogia padėtimi tarp Vilniaus ir Panevėžio. Nors per pastarąjį dešimtmetį gyventojų skaičius rajone sumažėjo maždaug 10 proc., pats miestas išlieka svarbus regiono centras.
Dėl gatvių rekonstrukcijos eismas buvo nukreiptas taip, kad pravažiuojantieji mūsų pavėsinės tiesiog negalėjo nepastebėti. Ant stendo kabėjo pernykštės akcijos prie Sporto rūmų nuotraukos, rinkiminiai plakatai prieš masinę imigraciją, o dalijami laikraščiai traukė žmonių dėmesį – ukmergiškiai juos noriai ėmė, net jaunimas retai atsisakydavo.
Vietiniai pabrėžė stiprų bendruomeniškumą, tačiau dažnai kalbėjo apie savivaldos neveiklumą ir jaunimo išvykimą. Kai kurie teiravosi apie partijos pokyčius, apie buvusį vicepirmininką – teko paaiškinti, kad jis jau nebe partijos narys, o sprendimas atsisveikinti su vieninteliu Seimo nariu buvo sunkus, bet būtinas.
Sutikome daug palaikančiųjų – žmonės dėkojo, kad esame, kad laikomės, kad kalbame tiesiai. Kiti gūžtelėjo pečiais: „Ai, ir vėl politika.“ Bet net ir tokiems pasakodavome apie Alinos Laučienės teismą bei lietuvių kalbos gynimo svarbą.
Malonu buvo matyti, kai laikraštis patekdavo į ne lietuvių rankas – jie nustebdavo, kai juos pagirdavome už kalbos mokėjimą, o mes primindavome apie tuos, kurie ir po penkiasdešimt metų Lietuvoje taip ir neišmoko.
Kai mugės srautas sumažėjo, užsukome į turgų. Ten išgirdome istorijų apie savivaldybės parduotą turgų ir moterį, bandžiusią organizuoti protestą, bet likusią vieną, nes žmonės bijojo. Tokie susitikimai primena, kiek dar trūksta drąsos ir vienybės mūsų visuomenei.
Vis dėlto – mūsų žinia pasklido. Svarbiausia, kad kalbėjomės. Žmonėms reikia tiesos, bendravimo ir stiprybės.
Biržuose palaikymas ir dėkingi žmonės
Biržuose oras buvo nuostabus, o Nacionalinio susivienijimo paviljonui skirta vieta – puiki. Mugė čia buvo gerokai gyvesnė nei Ukmergėje: daug prekeivių, daug žmonių, daug pokalbių.
Dalydami laikraščius vis primindavome apie mūsų kovą už valstybinę kalbą ir Alinos Laučienės teismo istoriją. Kartu platinome ir plakatus su „Mergaite“, kalbėjome apie migracijos keliamas grėsmes. Žmonės klausėsi, pritarė, dėkojo. „Nesustokite, laikykitės – daugiau niekas taip nekalba“, – sakė moterys.
Biržai – šiauriausias Lietuvos miestas, garsėjantis tvirtove, alaus tradicijomis ir karstiniais ežerėliais. Čia gyvena apie 11 tūkst. žmonių, o visas rajonas turi apie 22 tūkst. gyventojų. Miesto ekonomika remiasi smulkiais verslais, turizmu ir žemės ūkiu, tačiau nemažai gyventojų mini darbo vietų stygių bei regioninę nelygybę. Pastaraisiais metais Biržai išsiskiria aktyviu pilietiniu gyvenimu – čia stiprios vietos bendruomenės, o kultūros renginiai pritraukia ne tik vietinius, bet ir atvykstančius iš kitų rajonų.
Gyventojai itin kritiškai vertino tiek konservatorius, tiek socialdemokratus. Daugelis klausė, kas vadovauja Nacionaliniam susivienijimui. Išgirdę profesoriaus Vytauto Radžvilo pavardę, žmonės atpažindavo ir šypsodavosi. Kai kurie minėjo ir Vytautą Sinicą – matyti, kad jo veikla rinkimų kampanijos metu paliko stiprų įspūdį.
Šįkart dalyvavo daugiau komandos narių, todėl susitikimų ir įspūdžių netrūko.
Aplankyti miestai parodė tą patį: žmonės nori tiesos, aiškaus ir drąsaus žodžio. Nors ne visi priima partijos laikraštį, beveik visi išklauso. Mūsų žinia apie lietuvių kalbos svarbą, tautinį tapatumą ir pasipriešinimą masinei imigracijai sklinda – iš rankų į rankas, iš pokalbio į pokalbį.
Reportažą parengė Daiva Jakubonienė ir Neringa Paškevičienė
