Miguelis Nunesas Silva
„Principingas nacionalinis konservatizmas yra mūsų laikų problemų sprendimas“, – Lisabonos konferencijoje sakė „Heritage Foundation“ prezidentas Kevinas Robertsas.
Lapkričio 11 d. Lisabonos Trezenos institute įvyko konferencija „Transatlantinis konservatizmas Trumpo amžiuje“, kurioje pagrindinį pranešimą skaitė „Heritage Foundation“ prezidentas Kevinas Robertsas.
Renginyje dalyvavo žymiausi Portugalijos nacionalinių konservatorių intelektualai, aktyvistai, ekspertų grupių atstovai ir Vengrijos ambasadorius.
Kalbėdamas Portugalijos Nepriklausomybės rūmuose, Robertsas pasinaudojo proga kritiškai įvertinti postmoderniąją kairę ir dalį dešiniųjų, kuriuos jis pavadino „pasaulio piliečiais“ – žmonėmis, laikančiais meilę tautai ir savivaldai beveik erezija.
Tėvynės prioritetų teikimas leidžia visuomenei klestėti
Jo teigimu, būtent nacionalizmo kritikus apibūdina netolerancija ir uždarumas, o tik nacionalinis interesas ir Tėvynės prioritetų teikimas leidžia visuomenei klestėti. Šie principai, anot jo, yra ne tik D. Trumpo politinio judėjimo ir administracijos pagrindas, bet ir raktas į pergalę prieš marksistinę kairę bei globalistines tendencijas apskritai.
„Heritage Foundation“ vadovas taip pat nevengė pasmerkti Busho 41 administracijos suformuotos Naujosios pasaulio tvarkos koncepcijos, kuri, pasak jo, ne tik neužkirto kelio karams, bet juos paaštrino; neatnešė laisvės, o skatino materializmą; susilpnino gerovę eksportuodama darbo vietas į užsienį. Jo vertinimu, PPO, JT, NAFTA ir ES vykdyta politika sumažino Vakarų šalių ekonominį atsparumą ir nepriklausomybę.
Didžiausią dėmesį Robertsas skyrė JAV tarptautinės plėtros agentūrai (USAID), kurią pateikė kaip paradigminį pavyzdį to, kas, jo manymu, dešimtmečiais buvo negerai su transatlantine užsienio politika. Įkurta kaip priemonė valdyti užsienio pagalbą atsižvelgiant į JAV nacionalinius interesus, agentūra daugiausia finansavo infrastruktūrą, sveikatos apsaugą ir švietimą Pietų pusrutulyje, siekiant atsverti sovietų įtaką – nacionalinį tikslą, pasiekiamą nacionalinėmis priemonėmis.
Užgrobta tų pačių tituluotų kairiųjų vidutinybių
Tačiau po SSRS žlugimo USAID veikla, pasak Robertso, išliko, nors pati agentūra esą buvo „užgrobta tų pačių tituluotų kairiųjų vidutinybių, kurios užvaldė mūsų universitetų fakultetus, vyriausybės biurokratiją ir korporacinę žiniasklaidą“.
Šios jėgos „iškraipė“ agentūros paskirtį propaguodamos kairiąsias darbotvarkes – abortus, LGBT politiką, „lytį patvirtinančią priežiūrą“, DEI, klimato ekstremizmą ir apskritai antiamerikietišką, prieš laisvę nukreiptą politiką.
Pastaraisiais metais, anot jo, USAID netgi finansavo ir konsultavo Lotynų Amerikos subjektus, kaip geriausia nelegaliai imigruoti į JAV. Taip JAV mokesčių mokėtojų lėšos buvo panaudotos prieš pačius amerikiečius, dirbtinai kurstant migracijos krizę prie pietinės sienos. USAID nebebuvo nei JAV vertybių atspindys, nei JAV interesams tarnaujanti institucija.
„Heritage Foundation“ pirmą kartą viešai paragino panaikinti USAID dar 1995 m. Reformų poreikį esą pripažino net Clinton ir Obama administracijos. Iš Afganistano pasiekę pranešimai atskleidė, kad Talibanas naudojosi USAID pagalba, o agentūros lėšos metų metus patekdavo teroristinėms grupuotėms visame Artimuosiuose Rytuose.
Robertsas teigė, jog „Gordijaus mazgą nukirto“ būtent D. Trumpo administracija – pirmoji, kuri išdrįso visiškai išardyti USAID, nepaisydama politinio spaudimo ir pasipiktinimo.
Pasak jo, agentūros panaikinimas davė daug teigiamų rezultatų. Federalinės vyriausybės vadovybei buvo grąžinta korporatyvinė atsakomybės logika – darbuotojai pagaliau suprato, kad jų darbo vietos nėra savaime garantuotos. Kairiesiems politiniams oponentams tapo aišku, kad valstybės aparato kolonizavimas nėra vienpusis procesas.
USAID uždarymas, Robertsui teigimu, buvo naudingas ir šalims, kuriose ji veikė: panaikino jų priklausomybę nuo užsienio finansavimo ir nutraukė jų vaidmenį kaip Vakarų socialinės inžinerijos eksperimentų bandomiesiems subjektams. Tai esą prisidėjo ir prie JAV reputacijos atkūrimo, kurią buvo smarkiai pažeidusi „toksiška politika“, primetusi elitines vertybes.
Pagarba Europos tautų suverenitetui
D. Trumpo administracija, anot Robertso, perorientavo JAV užsienio politiką nuo abstrakčių teorijų prie praktinių rūpesčių. Užsienio pagalba ir toliau teikiama, bet tik tada, kai ji tarnauja tikriems Amerikos interesams. Vieninteliai, kuriems pakenkė tokia kryptis, yra „pasaulio piliečiai“ – prieš suverenitetą nusiteikę globalistai, kurių įtaka smarkiai sumenko. Apibendrindamas Robertsas teigė, kad principingas nacionalinis konservatizmas yra atsakymas į šiandienos pasaulio problemas.
Simboliška, kad tokia kalba pasakyta vakariausioje Europos valstybėje ir vienoje iš NATO steigėjų. Tai liudija, jog Vašingtonas nesiekia atsitraukti nuo Europos, o nori performuoti santykius. Bet kuris Europos vyriausybės vadovas, ištikimas nacionalinėms tradicijoms, turėtų sveikinti tokį Šiaurės Amerikos partnerių požiūrio pokytį: ne tik todėl, kad Vestfalijos suverenitetas yra klasikinė Europos diplomatijos tradicija, bet ir todėl, kad D. Trumpo politika reiškia didesnę pagarbą Europos tautų suverenitetui. Klausimas, kiek Europos lyderių iš tiesų išlieka ištikimi savo tautinėms tradicijoms, lieka atviras.
Galiausiai „Heritage“ vadovas aiškiai pabrėžė: „Suverenitetas vis dar egzistuoja, jei piliečiai ir lyderiai turi drąsos ir valios jį įtvirtinti.“
Miguel Nunes Silva – Trezenos instituto direktorius ir vietos tarybos narys Portugalijoje, susijęs su partija CHEGA! Šalis. Jis yra rašęs tokiems leidiniams kaip „The National Interest“, „The American Conservative“ ir „The Small Wars Journal“.
europeanconservative.com
