Arūnas Dovydaitis
Sean Byerne „Pavojingi gyviai“ (Dangerous animals)
Turime gerą filmą, atstovaujantį populiariausią pastarųjų metų kino žanrą. Šiek tiek sekantys rinką, neabejodami pasakys, jog einamiausias žanras pasaulinėje kino industrijoje yra siaubo. Nežinau ar jo filmavimai kažkiek slopsta, ar išlieka daugiausiai kuriamo kino priešakyje. Savaime suprantama, jog tokiame kine per keletą metų atsirado ir daug niekalo, ir daug vidutiniškų sėkmių. Bet būta ir akivaizdžiai talentingai nardinančių į gąsdinančią aplinką filmų. Toks neabejotinai yra ir naujasis „Pavojingi gyviai“.
Pristatytas gegužę praūžusiame Kanų kino festivalyje, aišku, ne pagrindinėje „Dvi režisierių savaitės“ programoje, filmas turėjo pretenzijų į žiūrovų simpatijų prizą. Jo negavo, bet kad čia atliktas sėkmingas kinematografininkų darbas, neabejotina. Šio siaubo filmo lygį, neabejoju, sąlygoja, kad kūrė Australijos kino atstovai. O šio žemyno kinas ne itin dažnas mūsų kino teatruose, nors aktoriai iš Australijos sėkmingai reiškiasi Holivude ir kai kurie yra megažvaigždės. Koks įdomus australų kinas pakankamai pristato kino festivaliai ar TV serialai.
Kilęs iš Australijai priklausančios didelės Tasmanijos salos, matosi, režisierius puikiai jaučia vandens pasaulį ir filme rodomas veiksmas, filmuotas prie garsiosios Australijoje „Auksinės pakrantės“, dvelkia natūralumu. T. y., nelengva rasti detalių ar scenų, kurias priskirtume autorių fantazavimui. Spėjama parodyti ir gamtos grožį.
Filmas prasideda labai realistiška pramoga turistams laive, kai jie su naro atributika panardinami į vandenyną prie krano pritvirtintame narve ir stebi aplink narvą besisukiojančius grėsminguosius ryklius. Matant juos neišvengiamai pagalvosime apie garsiausią visoje kino istorijoje Steveno Spielbergo siaubo filmą apie ryklio siautėjimą „Nasrai“, bet naujajame filme situacija baisesnė. Gamtos idilė greitai tragiškai baigiasi, nes pagal filmo naratyvą, kurį sukūrė kanadietis scenaristas, susiduriame su psichopatu-maniaku. Jo veikimo metodai kur kas žiauresni nei atitinkamai pagal savo natūrą besielgiančių ryklių. Pavadinime taikliai panaudotas žodis gyviai orientuotas toli gražu ne vien į ryklius…
Neatsisakydami standartinių siaubo kino schemų, filmo kūrėjai sugeba išlaikyti logiką rodomuose kadruose. Štai greta gražių vandenyno vaizdinių, matome simpatišką laivo kapitoną Takerį, verslaujantį turizme naudojant nemažą savo laivą. Kai šiurpulingai pamatome jo maniakišką elgesį, negalime praleisti pro akis, kad jis nuoširdžiai domisi rykliais, laive įkūręs tarsi parodėle apie juos, prie progos visuomet panaudoja savo žinias apie šias grėsmingiausias žuvis. Deja, jos atėmė protą iš vyriškio, ir savo kolekcijoje jis kaupia ir žiaurią realybę. Kur gali pasislėpti nuo pašalinių akių, jei ne toli nuo kranto vienišame laive…
Tačiau dar prieš tai susipažįstame su „vandenyno vieniše“ Zefyra, kuri pripažįsta serfingavimą per bangas tik viena. Prie simpatiškos herojės, vaidinamos bene vienintelės aktorės amerikietės (visi kiti australiečiai), pristoja vaikinas Mozė, aiškiai įsimylėjęs gražuolę „iš pirmo žvilgsnio“. Ir tik mes, žiūrovai, tegalime įtarti, kad užsimezgusi pažintis papuola į didžiulį pavojų, nes Zefyra, atsidūrusi „ne laiku ir ne vietoje“ patenka ir į Takerio akiratį. Toliau žiūrovas pašiurpusiai stebės įvykius, kurie, kaip minėjau, nesikerta su maniakiška logika, skirtą pildyti jo kaupiamą kolekciją.
Net scenose, kurias galėtume kaltinti kaip nelabai realistiškas, galimi paaiškinimai. Štai jaukas įmerktas. Mažasis ryklys susilaiko, nes privalu atiduoti pirmenybę didesniajam. O jei šis sotus? Veiks nepuolimo refleksai. Be to, kaip Takeris ir aiškina, rykliai yra ir protingi (mokslininkai įrodė, kad šie grobuonys reaguoja į vibraciją. Ypač į metalo muziką, nes žemi dažniai juos traukia ir pan.). Todėl galime susieti, kad Zefyrą ypač nervinęs Mozė savo meile legendinei roko muzikos grupei „Creadence clearwater reviva“ ir pasakojęs bei leidęs jos muziką automobilyje, tapo tokiu brangiu, kad grupės hito frazė „Ooby Dooby“ tapo paskutine, kurią Takeris išgirdo iš Zefyros lūpų. Tuo noriu ir baigti savo rekomendaciją šiam, atrodytų mažai ką bendro su intelektualumu turinčiam filmui, tačiau labai profesionaliai sukurtam savajame žanre. Nors kinematografinio kraujo filme nemažai, bet jo stiprybė, kad siaubą žiūrovui „varo“ ne vaizdas kas įvyksta, o nuojauta, kas tuoj tuoj įvyks…
Išgirskime ir mes „Ooby Dooby“. Ir pralinksmėkime:
https://www.youtube.com/watch?v=JKX7LEnDWk8
