Tęsinys. Pradžia ČIA.
Kai individo ištikimybė pakyla iki nacionalines valstybes lygmens, jo kolektyvines laisves ir apsisprendimo troškimo objektas taip pat kinta šia kryptimi. Tai nereiškia, kad individas išsižada ištikimybės klanui ar genčiai. Tačiau kur gentims pavyksta susivienyti į nacionalinę valstybę, genties ar klano laisvės ir apsisprendimo troškimas yra suvaržomas stipraus siekio užtikrinti vidinį tautos integralumą.
Kitaip tariant, šis troškimas užgniaužia karo veiksmus kaip priemonė siekti klanų ir genčių interesų. Karo veiksmai nacionalinėje valstybėje pasitraukia nuo scenos ir yra pasitelkiami tik ginant plačią nacionalinę erdvę (valstybės sienas) arba vidaus tvarką bei taiką.
Panašiai ir teisingumo užtikrinimas: prireikus anarchijoje jis sprendžiamas prievartos tarp klanų ir genčių priemonėmis, nacionalinėje valstybėje perduodamas teisingumo sistemai – policijai ir teismams, atskaitingai nacionalinei valdžiai ir laisvai nuo atskirų šeimų, klanų ar genčių įtakos.
Taip nacionalinė valstybė užgniaužia karo veiksmus kaip konfliktų sprendimo priemonę didelėje teritorijoje, o karas nustumiamas į žmogiškosios patirties paribius. Valstybes tarnautojai ir kariai ir toliau pašvenčia savo gyvenimą nacionalinių valstybių lenktynėms, įskaitant ir karus. Tačiau prievarta paveikia individų gyvenimą daug rečiau ir beveik visais atvejais toli nuo namų, o šeima gali ir toliau ramiai gyventi, karui vykstant kur nors kitoje vietoje. Šios taikos erdvės, kur šeimos ir ekonominis gyvenimas gali vystytis beveik be prievartos, sukūrimas yra pirmoji nacionalinės valstybes inovacija, į kurią remiasi daugelis kitų.
Antra, panieka imperiniams užkariavimams. Nacionalinė valstybė yra riboto masto institucija. Tai reiškia, kad nacionalinės valstybės valdovai paveldi politinę tradiciją, pripažįstančią tautos sienas ir jos gynybinius poreikius kaip natūralias plėtros ribas, o kitų tautų užkariavimo idėja niekinama.
Tai priešingybė imperinei valstybei, kuri iš viršaus nuleidžia sienų nepaisymo politinę tradiciją ir kurios valdovai visada randa priežasčių naujų tautų užkariavimams.
Kaip minėta, kiekviena šių politinių tvarkų yra įsišaknijusi moralinėje tvarkoje. Imperialistai tvirtina, esą teisinga plėsti valdas, kuriose vyraus jų valdovų žmonijai atnešta taika ir klestės ekonomika.
Nacionalistai pabrėžia, kad teisinga yra ir tautų laisvė bei apsisprendimas. Kiekviena šių pozicijų iš dalies įtikinama. Tačiau panieka begaliniams užkariavimams, kuri yra vienu metu nacionalinės valstybės politinio idealo priežastis ir pasekmė, žmonijai pasitarnauja taip stipriai, kad vien to gali pakakti diskusijai tarp šių požiūrių baigti.
Nors bjaurėjimasis kitų tautų užkariavimais dažnai pateikiamas kaip geraširdiškumas, svarbu pažymėti, kad tai, be kita ko, yra savosios tautos interesų supratimo išraiška.
Dažnai klaidingai teigiama, neva visos tautos, visai kaip senoves romėnai, įsivaizduoja stiprėjančios tada, kai priverčia kitas tautas paklusti jų valdžiai, kai didina ekonominę erdvę, kurioje gali rinkti mokesčius, ir jai paklūstančias armijas. Tačiau egzistuoja ir iš senoves Izraelio kylanti alternatyvi tradicija, kuri tokias imperines valstybes laiko vidujai silpnomis ir niekina jų begalinę plėtrą, kaip žalingą, o ne naudingą jos siekiančiai tautai. Tai gerai išsakė Herderis, rašydamas apie imperinių valstybių vidinį trapumą ir, priešingai, nacionalinių valstybių ilgaamžiškumą.
Bus daugiau.
gt4phv