Sakyčiau, pagaliau. Kai Skvernelio vyriausybei naikinant Lietuvos miškus visi tam neabejingi visuomenininkai ir aplinkosaugininkai, pagaliau vietos bendruomenės rėkė, kad miškai naikinami, pirmoji Lietuva juokėsi, kas per nesąmonė, „miškų juk daug ir tik daugėja“, o iš žodžio „sengirė“ apskritai darė bajerį. Suprask, išgalvota gėrybė ta sengirė.
Dabar vienu metu gauname ir apibendrintą Valstybės kontrolės analizę, ir labai konkrečią vykstančios betvarkės iliustraciją. Valstybės kontrolė, aišku, žvelgia formaliai, pagal strategijose iškeltus kriterijus, bet vis tiek konstatuoja, kad:
„Neužtikrinama tinkama miškų ir juose esančių gamtinių vertybių apsauga: nepasiekti strateginiuose planavimo dokumentuose numatyti miškingumo tikslai; daugėja gyvūnų, vabzdžių, ligų ir kitų veiksnių pažeistų medžių, tobulintinas ūkinės veiklos miškuose kontrolės procesas, vėluojama nustatyti Buveinių apsaugai svarbias teritorijas“.
Kaip gali būti kitaip? Skvernelio Vyriausybė įsteigė vieną už Lietuvos miškų priežiūrą atsakingą instituciją, kurios tiksluose ir kartu veiklos kriterijuose atsirado pelningumas. Vienu metu siekiama miškų saugojimo ir miškininkystės pelningumo ir tą daro ta pati institucija. Natūralu, kad kirtimai, įskaitant plynus, tapo plintančia praktika.
Buvo mojuojama, kad bendri miškų plotai didėja, o aplinkosaugininkų nerimas nepagrįstas. BET 1) miškų plotas didėja marginaliai, daug lėčiau negu numatyta strategijose; 2) miško plotas savaime nieko nereiškia, jeigu jį sudaro plantacijos – tvarkingi vienodo amžiaus ir rūšių miškai, kurie auga iki brandos ir tada iškertami, o natūrali ekosistema su visais miško gyvenimo etapais ir buveinių įvairove nesusiformuoja. Kaip gali egzistuoti buveinių ir gyvūnijos įvairovė vienodame miške?
Žodžiu, kiekybė nereiškia kokybės, bet net ir kiekybės (iki šiandien nežinojau) pasirodo nėra. Ir čia iškyla tas tiek išjuoktas sengirių klausimas – kodėl prireikia iškirsti saugumus miškus kaip Anykščių šilelis ar Punios šilas, kodėl jie negali būti saugomi aukščiausiu lygiu ir palikti gyventi be žmonių kišimosi?
Kaip tik vakar dar vienas pavyzdys – ne toks garsus ir svarbus kaip Punios šilas – Dirkliškių miškas prie Grigiškių ir Lentvario. Senas ąžuolynas, kokių nėra daug likę. Tokius prireikia kirsti.
Belieka priminti, kad virš 90 procentų gyventojų nepritaria /plyniems kirtimams, 85 procentai gyventojų nepritaria saugomų teritorijų miškų kirtimams ūkiniais tikslais (tik pačių miškų priežiūrai, kas kartais iš tiesų reikalinga). Miškų kirtimas saugomose teritorijose gali skambėti kaip oksimoronas, bet kaip tik tokie nuolatos vyksta. Abejojantys visada kviečiami atvykti pasidairyti į Labanoro girią.
Ar valstybės kontrolės ataskaita kuo nors padės? Ar visuomenės neatstovaujančių partijų kaita valdžioje ką nors keičia? Dabartiniai valdantieji labai kritikavo miškų naikinimą, kai tą darė Skvernelio vyriausybė, bet reformų tam sustabdyti ir miškams apsaugoti valstybės lygiu dabartinėje Vyriausybėje neteko matyti.
Nuorodos:
