Negali viskas būti apie politiką, net ir Seimo nario paskyroje. Praėjusią savaitę su vienu savo profesoriumi, akademiku Alvydu Jokubaičio radijo laidoje aptarėme vieną ryškiausių tarpukario Lietuvos kūrėjų prof. Stasį Šalkauskį. Visiems, o ypač nepažįstantiems tokios istorinės asmenybės nuoširdžiai rekomenduoju pasiklausyti. Gyvas pokalbis buvo.
Stasys Šalkauskis įkūnija tą pavergtų, bet jau norinčių laisvės lietuvių kartą, kuri matė carinę priespaudą, miegančią tautą, pabudo patys, suprato reikalą imtis kūrybinio darbo ir pakelti savo tautiečius į visiškai naują lygmenį. Vieni tai darė ekonomikoje, kiti teisėje, Stasys Šalkauskis darė kultūroje, filosofijoje, pedagogikoje. Jis ir tokie kaip jis paliko giliausią pėdsaką smetoniškoje Lietuvoje. Baigę mokslus Vakaruose jie laikė savaime suprantama grįžti ir statyti Lietuvą.
Atėjus II pasauliniam karui ir okupacijai jis suprato, kad dabar Lietuva išliks tiek ir tuo, ką jo kartai pavyko sukurti per dvidešimt laisvės metų. Jeigu pamatai padėti geri, gal ir išliks, gal atsikurs. Ir atsikūrė! Kasdien matom ir liudijam.
Visiems, kam įdomu daugiau išgirsti apie šį žmogų, šiaulietį, ateitininką, laidos nuoroda ČIA. Visiems, kam įdomu daugiau su juo susipažinti, nuoroda į mano leistą jo knygą apie Lietuvos civilizacinę vietą ir misiją „Dviejų pasaulių sandūroje“. Puiki dovana per Kalėdas šviesiam žmogui, rekomenduoju!
P. S. Paskutinė žinoma prof. Stasio Šalkauskio nuotrauka – 1940 m. birželį, kelios dienos iki Lietuvos okupacijos, su kitais VDU profesoriais susitinka Kačerginėje. Galima kone fiziškai pajausti, kaip greitai apsivertė jų ir visos Lietuvos gyvenimas tą paskutinę vasarą.
Taip va man pavyksta be politikos.
8d18t5
Lietuvių tauta pradėjo stotis tik tada, kai Vokietija supartalino carinės Rusijos imperijos galybę Antrajame Žalgiryje, o iki to momento lietuvių inteligentai, kartu privertę ir varguolius, klykavo „Za caria, za batiušku į pravoslaviju”, bet šito nenori prisimint. Bajorai tarnavo caro kariuomenei ir mūsų nelaimėliams eiliniams kareivukams, drąsiai žengiantiems į Rytų Prūsiją.
Netiesa. „Za caria” – galėjo lietuviai pasakyti, nes „kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui”, bet nėra nei vieno lietuvio, nėra nei vieno atsiminimuose, nėra niekur kur būtų parašyta, kuris būtų pasakęs „za batiušku” arba „za pravoslavije”. Lietuviai ne pravoslavai, taigi to pasakyti negalėjo. Tu kvailys Juliau. Paskaityk Smetonos atsiminimus, ką Mintaujoje būdamas gimnazistas pasakė. Taip lietuviai tarnavo Rusijos, o ne caro kariuomenėje, kaip ir Manerheimas. Ir? Ką nori pasakyti?
Pala, pala ar ne Stasys Šalkauskis siūlė Lietuvai būti tiltu tarp rytų ir vakarų? Paimti visa ką geriausio iš rytų ir vakarų? Be rytų despotijos ir vakarų fanatizmo? Taigi kaip dera su NS poltika gi anot dabartinio establišmento Lietuva – vakarų dalis. Matom eilinę Sinicos šūdmalystę, tipo žiūrėkite koks aš intelektualus.
Jei tai tiesa, kad profesorius buvo vedęs daug už save jaunesnę studentę, tai tas man patiko. Rimtai.
Vakarų fanatizmas pasikeitė ir Rytų despotija nebe ta. O Šalkauskis siūlė pagal tai ką matė tuomet.