Atmintis yra trumpas dalykas ir kartais net lengviau gyventi taip – neatsimenant. Visgi reikia prisiminti ir norisi priminti.
Šiemet Nobelio premiją laimėjo kalėjime sėdintis Baltarusijos opozicionierius A. Beliackis.
Lietuva ir konkrečiai Vilniaus meras Remigijus Šimašius – didieji kovotojai su Lukašenka – Beliackio biografijoje atliko šlovingą vaidmenį.
2011 metais Šimašiaus vadovaujama Teisingumo ministerija atidavė šį prieglobsčio Lietuvoje prašiusį disidentą Baltarusijos režimui į rankas.
Turiu pripažinti, kad nemačiau proporcingos ministro/mero atgailos tuo klausimu, nebent pavadino klaida ir suvertė atsakomybę klerkams. Bet gal nemačiau.
Skandalui nuraminti paaukota ministerijos Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė.
Dalinuosi, nes Lietuvos ryte paskelbtas kaip tik tuos įvykius pristatantis straipsnis. Kam prisiminti, o kam (jaunesniems) ir pirmąkart išgirsti labai pravartu.
Keista, bet Rimvydas Valatka ir dar ne vienas Lietuvos propagandistas buvo nepaprastai pasipiktinę šiuo Nobelio premijos paskyrimu, vadino Nobelio komitetą tarnaujančiu Putinui.
Suprask, Nobeliai tik Zelenskiui arba kitaip tarnauji Putinui.
Lietuviška, bet laisvas pasaulis taip bukai nemąsto.
Straipsnio nuoroda komentare.
Ačiū gerb. V. Sinicai. Apie tokius Lietuvos nusikaltėlius reikia balsu šaukti ir rašyti. Turėtų būti neramios Šimašiaus naktys, nebent yra visai sudeginęs savo sąžinę. Nebent.