Vytautas Sinica. Kaliningrado tranzito pamokos

Buvo žmonių, nepatenkintų, kad nekomentuoju Kaliningrado tranzito. Tai štai komentuoju.

Kodėl, dabar, po laiko? Nes iki EK išaiškinimo buvo galimos tik spekuliacijos, o tema ypatingai jautri ir taip, kritika šioje temoje, nors nukreipta į vyriausybę, bet atsiliepia ir valstybei. Iš esmės toks veiksmas, kokį darė valdantieji, buvo suvokiamas ir įmanomas tik turint neoficialų politinį pritarimą Briuselyje, Londone ar Vašingtone. Gal toks buvo?

Akivaizdu, kad nebuvo ir reikia sudėti taškus. Iš principo Lietuva suinteresuota kuo efektyvesnėmis ir griežtesnėmis sankcijomis Rusijai, todėl ir kuo platesniu tranzito draudimu. Jeigu toks būtų pasiektas, tai tik sveikintume. Reikėjo dėti visas pastangas jį pasiekti ES formate. Grybauskaitė viską verčia aukštyn kojomis, kai kritikuoja, kad reikėjo stuburo, nekrūpčioti, nenuolaidžiauti. Taip, reikėjo, bet tik ne dabar po EK išaiškinimo, leidžiančio tranzitą, ir ne imantis dar daugiau vienašališkų veiksmų, kur jie nepriklauso. Stuburo reikėjo derantis dėl sankcijų teksto, pavasarį.

Bet to nepadarius, vienašališkas Kaliningrado tranzito draudimas buvo žalingas. Žalingas ne todėl, kad taip neva išprovokuosime Rusijos agresiją, suteiksime jai pagrindą. Tai visiškas Rusijos nesupratimas. Rusijai nereikia provokacijų ir pagrindo, ji puls, kai/jei jausis turinti jėgų ir saugi tą padaryti, o pretekstą visada suras ir jo kokybė neturės reikšmės.

Tikroji žala yra tai, kad Lietuvos diplomatija jau mažiausiai trečią kartą veliasi į tarptautinius skandalus nederindama veiksmų su tais, su kuo privalėtų derinti. Baltarusijos trąšų klausimas buvo daugeliu aspektų kitoks, bet Taivano atstovybės – beveik identiškas. Lietuva viena imasi veiksmo, kuris yra iš principo teisingas, bet daro jį atbulai – viena ten, kur būtinas europinio lygmens sprendimas ir europinio lygmens palaikymas. Tada reikalauja to europinio lygmens palaikymo ir jo negauna.

Kad Lietuva lieka pralaimėtoja šioje situacijoje (šįkart prieš Rusiją), tai dar niekis. Daug svarbiau, kad taip Lietuva nuosekliai formuoja savo, kaip nepatikimos ir nestabilios šalies įvaizdį. Man išties paradoksalu, kad didžiausi Europos integracijos entuziastai vėl ir vėl rodo nenorą ar nemokėjimą elgtis pagal tas integruotos Europos bendras žaidimo taisykles.

Ar turėtų atsistatydinti tiek klaidų pridaręs užsienio reikalų ministras? Žinoma. Turėjo seniai, priežasčių buvo per akis jau iki karo. Per karą atsistatydinimas turėtų prasmės tik jeigu būtų realūs pokyčiai su naujojo ministro atėjimu. Bet stebėdami kaip Pavilionį pakeitė Andrikienė, o tokie kaip Ažubalis toliau laikomi kuo toliau nuo postų ir sprendimų galim aiškiai matyti, kad jokie pokyčiai su šia vyriausybe neįmanomi. Tad ir Landsbergio pasitraukimas tebūtų simbolinis.

Nuotraukoje Foreign Policy straipsnis, rodantis, kad JAV analitikams Lietuva buvo tapusi svarbiu diskusijų objektu ir tai nebuvo smulkmena pasaulyje. Klausykite laidą šia tranzito tema.