Lietuva ribojo pasakų knygą apie dvi princeses ir už tai pralaimėjo teismą EŽTT. Pralaimėti garbingiau negu visai nekovoti, nors labai labai abejoju, kaip atsidavusiai Lietuva buvo atstovaujama EŽTT šioje byloje. Daugybė teisininkų patys norėjo ir laukė tokio EŽTT sprendimo, kaip ir jį lėmusio įstatymo panaikinimo.
Kai jums aiškins, kad tarptautinės organizacijos (ypač ES, nors šįkart ne ji) neva nesikiša į šeimos arba švietimo politiką, parodykite šitą.
Valstybėms yra sistemingai ir vis agresyviau diktuojama, kokia informacija turi pasiekti vaikus. Šiuo konkrečiu atveju diktuojama, kokios pasakos privalo būti prieinamos. Valstybė negali spręsti, ką varžo.
Jau girdžiu ataidint pastabas, kad žodžio laisvė. Šių pasakų atvejis turi labai mažai bendra su žodžio laisvės principu (kurį laikau absoliučiai esminiu). Nepilnamečiams skirta informacija yra ribojama absoliučiai visose valstybėse be išimčių ir jau tikrai visose demokratinėse valstybėse. Ribojamas teisėtai ir nepažeidžiant žodžio laisvės. Lietuvoje ji ribojama per dvidešimčiai įvairių pagrindų. Tai normalu ir to niekas nelaiko cenzūra, žodžio laisvės ribojimu.
Vienintelė prasminga diskusija yra apie tai, kokią informaciją nepilnamečiams riboti tikslinga ir proporcinga. Europos žmogaus teisių teismas sako, kad apie šeimos modelius jokia informacija ribojama būti negali. Iš visų per dvidešimt informacijos vaikams ribojimo pagrindų išsirinktas vienas, nes jis yra leftistų revoliucijos smaigalyje. Todėl čia neva varžoma žodžio laisvė.
Niekada nepamirškime, kad kairiesiems (dažnai apsimetantiems liberalais) nerūpi jokia žodžio laisvė, čia pat apsisukę jie draus jums jūsų neva neapykantos kalbą ar net cituoti Bibliją. Žodžio laisvė jiems rūpi tik tada, kai instrumentiškai pasitarnauja savo požiūrį skleidžiant vaikams ir seksualizuojant vaikystę apskritai. Bet informacijos vaikams ribojimas niekada ir niekaip su žodžio laisvės principu nesikerta.
Norintiems džiaugtis, kas yra suaugusiųjų infantilumo formulė, tas nebūtinai suprantama.
