Vytautas Sinica. Apie Gabrieliaus Landsbergio interviu

Vakar mačiau daug ką giriant šį Gabrieliaus Landsbergio interviu, nes jame pasakoma daug dalykų, kurie Lietuvoje akivaizdūs, bet vakariečiams iki šio karo buvo nesuprantami ir net radikalūs. Juk visi suprantame, kad geopolitiškai mes ir Vakarų Europa mąstome skirtingai. Atsižvelgiant į publiką tai tikrai teisingas interviu. Rusija tas labai retas klausimas, kuriuo su TS-LKD galima sutarti.

Tik štai bėda, TS-LKD dėl Rusijos turi ir nuolatos viešai kartoja viltis, kurios atrodo naivios, niekuo nepagrįstos. Tai viltis, kad pakeitus Kremliaus kgbistinį režimą į demokratinį, Rusija taptų sugyvenama šalimi, nebe grėsme kaimynams. Tą kartoja senasis Landsbergis, Kubilius, dabar ir Gabrielius, žodžiu, visi pirmininkai.

Taip manyti nėra jokio pagrindo ir tokia viltis gali tik blogai paveikti Vakarų elgesį Rusijos atžvilgiu. Rusijos imperializmas nepriklauso nuo režimo, tai režimų sėkmė tokioje visuomenėje priklauso nuo gebėjimo atliepti imperinę ambiciją. Joks režimas šitai tautai neprimetė būti agresore, ji pati nori tokia būti ir palaiko imperines ambicijas. Rusijos geopolitinis kodas reikalauja valdyti teritorijas tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Kitaip nebus.

Kur ta grėsmė? Vienas blogiausių dalykų, kas dabar galėtų nutikti Rusijoje, tai jos neišvengiamo pralaimėjimo atveju Putiną valdžioje pakeisti koks „kankinys” imperialistas Navalnas. Ne atviras KGB klano atstovas, o permainų iliuzija. Kuria Vakarų šalys, o pirmiausia Vokietija labai mielai patikėtų, paskelbtų tobula priežastimi santykių perkrovimui, dar ir kad naujajam režimui reikia padėti atsistoti ant kojų, kaip kad meluota sau ir pasauliui po SSRS griūties, nors įžvelgesni (Bžežinskis) ir tada JAV sakė, kad Rusija ne imperinė būti negali ir Vakarų žaidimo taisyklių neperims.

Vienintelė įmanoma neagresyvi ir ne imperinė Rusija gali būti tik fragmentuota, iki tautinės valstybės subyrėjusi Rusija. Vienintelė opozicija, kurią galima ir prasminga palaikyti Rusijoje šiandien atpažįstama iš baltai-mėlynos Novgorodo respublikos vėliavos. Tai vienintelis ilgalaikės taikos scenarijus Rusijai ir jos kaimynams. Nes tik silpnumas, visiškas silpnumas gali priversti Rusiją nebūti imperine. Joks demokratinis režimas iš Rusijos sąmonės imperijos ištrinti negali. Navalnas to geriausias įrodymas.

Vienintelė įmanoma neagresyvi ir ne imperinė Rusija gali būti tik fragmentuota, iki tautinės valstybės subyrėjusi Rusija.

Ar Rusijos griūties scenarijus realus? Beveik ne. Tai labai mažai tikėtina. Bet nors tą pasiekti menkai realu, daug geriau sau pripažinti, kad režimo kaita nieko nepakeis geopolitiniu požiūriu, Rusija toliau bus grėsme visiems savo kaimynams ir visi kaimynai bei jų sąjungininkai privalo atitinkamai elgtis (būti pasiruošę gintis).

Gal todėl, kad tą puikiai supranta, Suomija galutinai priėmė sprendimą stoti į NATO gretas. Pati atvirai motyvuodama, kad stoja, nes Rusija drįso pasakyti, kad Suomijai negalima.

Keista kritikuoti Landsbergį už pernelyg pozityvų požiūrį į Rusiją. Bet nematau jokių veiksnių, kurie leistų tikėti jo optimizmu. Rusija nustos būti karine grėsme ir taps normaliu kaimynu tik jeigu subyrės į daug tautinių valstybių. Jokia režimo kaita čia padėti negali.

Žinoma, man lengva kalbėti. Neinu jokių pareigų, esu tik politologas. Užsienio reikalų ministras dėl einamų pareigų negali viešai kelti tikslo panaikinti kaimyninės šalies teritorinio vientisumo. Bet lygiai taip pat negali ir viešai kelti tikslo pakeisti jos režimo. O jeigu jau leidžia sau kalbėti tokius nediplomatinius dalykus, tai reikia sakyti tiesą.