Vytautas Rubavičius. Civilizacinis Karūnuotojo veidrodis

Karūnuotasis vis labiau įsisiaučia Europoje, tarsi primygtinai stengdamasis mūsų dėmesį atkreipti į vakarietiškąsias silpnybes bei blogybes. Kad susikauptume, atsitokėtume nuo siaurakaktiško ekonomizmo ir su juo susijusio besaikio pinigų spausdinimo, kuris atbukino pasaulio turtingųjų ir su jais susijusių politikų nuovoką.

Pinigų srautų valdymo narkotikai nuslopino tikrovės pojūtį – pasaulis tarsi neteko jokių tikrų, realių matų – vien piniginiai. Palūkanų normos svertai. Tačiau Karūnuotojo veidrodis primena tikrovę ir jos matus, kurie savaip grindžiami žmonių civilizacinėmis ir dorovinėmis vertybėmis. Tikrovė pasibeldžia į savimonę ir sąžinę.

Veidrodis rodo daugybę dalykų, tačiau ir juos įžiūrėti reikalingas tam tikras apsivalymas. Nuo begalinio skaitmeninio turtėjimo užkrato, pirmiausia naikinančio socialinę materiją – meilę, atjautą ir žmogiškąjį orumą, kuris yra pats tikriausias realaus socialumo, socialinės sanglaudos matas. Nesama jokio individualistinio, neoliberalistinio žmogiškojo orumo, o vien bendruomeniškas, socialus. Individualistinis, pinigų matu ir jo poveikiu grindžiamas – naikina socialinę materiją ir negailestingai išskaido visuomenę į „turinčius galią būti oriais“ ir pagal visokius Darbo kodeksus tos galios neturinčius.

Pirmiausia akivaizdžiai matyti, kaip sparčiai apsivalo gamta – palydovinėse nuotraukose ne tik Kinijos miestai ir visa Kinija įgavo sveiko melsvumo, bet ir kai kurie kiti planetos regionai. Daugeliui nuotaiką praskaidrina iliustruota žinia, kad Venecijos kanaluosna po daugybės metų vėl pasirodė iš priverstinės emigracijos sugrįžę delfinai ir gulbės. Net Venecija ryškiai apsivalė. Lietuva taip pat neatsilieka – tokios taršalų atsikračiusios aplinkos jau senokai prietaisai neregistravo. O juk tai tik pradžia.

Pasaulinis apsivalymas primygtinai teigia vieną dalyką – globalizuota žmonijos veikla tapo didžiausia žmonijos bėda. Tos bėdos būtina kuo greičiau imtis, nes nebėra laiko. Visos technologijos turi ir savo antrąjį galą, kaip ir vaistai. Svarbiausias dalykas – dozė, vadinasi, saikas. Saiko jausmo žmonija neteko. Tiksliau, ne žmonija, o neoliberaliojo kapitalizmo lokomotyvą valdantieji. Tie keli šimtai pasaulio finansinius burbulus, kitaip tariant, rinkas valdantieji, o su jais ir milijonai aptarnaujančiųjų bei pagal juos gyvenančiųjų.

Ekonomikos nepaliaujamo augimo modelis pasirodo esantis vidujai ydingas, nes jame nesama jokių vertybinių ar kitokių “stabdžių” bei gairių. Niekas niekada negali pasakyti, kad jau pakaks vartoti arba didinti BVP. Karinės varžytuvės yra esminis tokios ekonomikos ir ją grindžiančios ideologijos elementas. Juk karinė galia turi didėti, o kaip ji gali didėti atsisiejus nuo mistinio BVP „mato“?

Šiuolaikinis ekonomikos mokslas yra perdėm ideologiškas – mokslo yra tiek, kiek jo galima užtraukti ant vieno neoliberaliojo augimo modelio „kurpaliaus“. O Karūnuotasis primygtinai rodo, kad joks verslas, jokios vadinamosios „laisvosios rinkos“ niekaip negali ne tik kad tvarkytis su pasauliniais iššūkiais, bet ir deramai jų suvokti. Suvokimui reikalinga nusiimti ideologinius akinius, o nusiėmus prarandama laiko „generuoti pridedamąją vertę“. Tad sukamės uždarame rate, kuris ir yra tiesus bėdos kelias.

Veidrodyje matyti ir pavienės šalys, ir jų junginiai. Matyti Europa ir Europos Sąjunga. Vėlgi – svarbiausia įsižiūrėti patiems tautiečiams ir valstybių vadovams. Nebijant tiesos ir nelabai gražaus vaizdelio. Pasiruošus kuo greičiau nusirauti įvairias sąmonėn įaugusias ideologines „linzes“. Ne tik ideologines, bet ir greitai į besikeičiančias aplinkybes trukdančias deramai atsakyti „instrukcines“ bei „direktyvines“, kurių prigaminta – vandenynai.

Lietuva kovoja. Negali pasakyti, kur ir kas klysta, nes viskas nauja, o patyrimas įgaunamas veikiant. Kritikuoti žvelgiant pro langą nėra sunku, tačiau labai sunku medikams ir visiems vadovams, kuriuos spaudžia ne tik atsakomybė, o jos jau buvo išmokta kratytis ir nusikratyti, bet ir įvairiausios instrukcijos bei aprašai, daugeliui tapę svarbesni už sveiką protą.

Vis daugiau užsikrėtusių medikų, tad išvada aiški – jų saugumu nebuvo deramai pasirūpinta. Kažkas pražiūrėjo, nors juk buvo aišku, kad jie yra pagrindinis visuomenės ir valstybės su visais BVP rodikliais apsaugos ir gelbėjimo „frontas“. Tad jų apsauga – pirmiausia. Kad visa Sistema galėtų sklandžiai veikti.

Girdėjome daug kalbų, kad medikams visko užtenka, tačiau išlindo ir tikrovės grimasos – medikams trūksta apsaugos priemonių. Kaip tai galėjo nutikti, kad tik dabar laukiame įvairių labdaringų siuntų, Kinijos pagalbos. Neieškokime kaltų vyraujančio primityvaus ekonomizmo sąlygomis. Nereikia užsakinėt iš anksto net reagentų, nes jie kainuoja. Kam leisti pinigus, jei pasirodys, kad pernelyg išlaidavome? Suspėsime. Tad kol kas šiame bare einame ne užbėgdami Karūnuotajam už akių, bet gesindami pasekmes. Tačiau išlaidos gerokai viršys „taupumo“ apskaičiavimus.

Medikai jau seniai mušė pavojaus varpais – nesijautė saugūs. Įvairiais kanalais aiškino, kad būtina didinti tyrimų apimtį, sutvarkyti karantinavimo infrastruktūrą. Išryškėjo didžiulė biurokratinė bėda – aprašai. Jie buvo kurti nusižiūrint į išskaitytus simptomus. Patvirtinti tapo juridiniu dokumentu, kuris nepripažįsta nei pačių medikų patirties, nei sveiko proto.

Suprantama, aprašai būtini, tačiau esminė juose glūdinti nuostata turėtų būti – pasitikėjimas pačių medikų nuovoka ir galimybė priimti savarankiškus sprendimus. Aprašai pernelyg supaprastina tikrovę ir trukdo vietiniams vadovams bei ligoninėms reaguoti į kylančius iššūkius.

Visiems žinoma, kad joks ligos eigos ar simptomų aprašas negali nusakyti visų ligos simptomų, juolab kad žinoma ir besimptomė eiga. Tad vienintelis sprendimas – tikrinti visus įtartinus ar įtartinais pasijutusius. Ypač medikams šitai turėjo būti laiduota. Tačiau pasirodo, kad Karūnuotąjį įtaręs gydytojas neturėjo galimybės atlikti net testo – instrukcijos ir aprašas neleido. O sykiu ir kolegų „įsiinstruktinimas“: pažeisi – tai atsakysi.

Didžiuliai nuostoliai. Ne tik finansiniai, bet – ypač – moraliniai. Daugeliui medikui teks dirbti saviizoliacijos sąlygomis nuotoliniu būdu. Didelė bėda. Pasirodo, stokojame reagentų. Delsėme užsakyti, nors visais komunikacijų kanalais buvo tikinama, kad pinigų viskam užtenka.

Visuose komunikacijos ekranuose matome sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Jis šiuo metu vadovauja gynybai nuo Karūnuotojo. Tačiau klausimas: o ką veikia gynybos štabui atstovaujantis Giedrius Surplys. Pastovi šalia ir linksėdamas pritaria ministrui? Net nėra ką lyginti su buvusiu premjero atstovu „žiniasklaidos reikalams“ Skirmantu Malinausku.

Gynybos štabo vadovui perėmus visus komunikacinius ryšius bendravimas su visuomene nukentės. Ypač kai vis labiau teks kalbėti apie trūkumus ir didės mirčių statistika. Viešųjų ryšių požiūriu tokia dviguba pozicija ydinga – visuomenė nesąmoningai kabina „kaltes“ ant daugiausia teleekranuose besireiškiančio atsakingo vadovo.

Niekam nelinkime tapti „atpirkimo ožiu“, kurį visada linkę kurti ir politiniai oponentai. Tam ir reikalingas išmanus komunikacijos atstovas – visuomenės akyse jis ne vadovas, todėl tiesioginės „kaltės“ niekaip negali prisiimti.

Tas pats Malinauskas jau gerokai anksčiau skambino varpais dėl atsargų kaupimo – buvo atstatydintas. Nes pernelyg teisus. Komunikacijoje labai svarbu informacijos surinkimas, bendrinimas ir sklastymas. Aukščiausiems vadovams jau turi kuo greičiau patekti tik jų lygiui reikalinga ir jų lygio sprendimus komentuojanti. Joks vadovas negali aprėpti visų iš tikrovės kylančių žinių – socialiniai tinklai ir tiesioginės transliacijos aplenks visokius ribojimus, tad teks viešai gūžčioti pečiais. O tai didina nepasitikėjimą.

Tikėkimės, kad šitos bėdos – laikinos.