spot_img
2026-01-27, Antradienis
Tautos Forumas

Vytautas Radžvilas. Ir po trijų dešimtmečių – vis dar antrarūšiai

Gedulo ir vilties dienos minėjimas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Ant bėgių dedamos gėlės. Vilnius, 1989 m. birželio 15 d. Algirdo Sabaliausko, Vladimiro Gulevičiaus nuotrauka. LCVA, 0-105666.

Gedulo ir vilties dienos išvakarėse paskelbtas Nacionalinio susivienijimo pareiškimas. Pagrindinė jo mintis – praėjo jau daugiau kaip trys dešimtmečiai nuo 1990 m. kovo 11-osios, bet buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai šioje šalyje vis dar yra antrarūšiai.

Lietuvių žudynės ir tremtys supjaustė Tautos kūną į dvi dalis. Pjūvis negyja. Tos dalys niekaip nesuauga ir vėl netampa vienu kūnu iki šiol. Nes nėra vienintelio gydančio ir galinčio jas sujungti vaisto. Tiesos. Tik ji galėjo atnešti atgailą, atsiprašymą ir galiausiai tikrą ir nuoširdų susitaikymą.

Tačiau nei kolaborantinė LKP, nei okupacinio režimo represinių struktūrų veikėjai niekada neatgailavo ir neatsiprašė jų prievartautos bei engtos Tautos ir žvėriškai persekiotų bei kankintų nekaltų aukų. Juk, anot jų, naikindami ir persekiodami patriotus ir masiškai tremdami paprastus, savo kasdieniais darbais ir rūpesčiais gyvenusius taikius žmones, jie „ir tada dirbo Lietuvai“ – ar šiame pasaulyje gali būti kas nors ciniškiau, kaip šitoks savo „nuopelnų“ įvertinimas? Bet jie drįsta šitaip postringauti. Be menkiausio sąžinės ir gėdos jausmo krustelėjimo.

Vieni lietuviai mirė toli nuo Tėvynės nuo bado, kiti Lietuvoje statė „šviesų komunizmo rytojų“

Todėl niekas nepasikeitė. Anais laikais, kai vieni lietuviai mirė toli nuo Tėvynės nuo bado ir šalčio arba išsekę nuo nepakeliamo katorgiško darbo, vergiškai triūsė Gulago šachtose, kiti Lietuvoje statė „šviesų komunizmo rytojų“. Propaganda nėrėsi iš kailio, kad tų įkalintųjų ir ištremtųjų likimas nerūpėtų niekam, išskyrus jų gimines ir artimuosius. Daryta viskas, kad „liaudies priešai“ būtų pamiršti ir apskritai nebebūtų laikomi Tautos kūno dalimi. Ir tuo pat metu buvo sakoma: lietuviai niekada negyveno taip saugiai ir gerai, kaip įstoję į brolišką SSRS tautų šeimą.




Štai tada ir radosi dvi Lietuvos – susvetimėjimo sienos atskirtos dvi lietuvių tautos dalys. Šis susvetimėjimas niekur nedingo. Skirtumas tik tas, kad anuomet viena okupantų ir jų parankinių perkirsto Tautos kūno dalis buvo išblaškyta ir kentėjo bei mirė bekraštėse Sibiro platybėse.

Dabar dar daugiau lietuvių išsibarstę tolimiausiuose beribio pasaulio kampeliuose. Jų tiek daug, kad pasilikusių čia jau paprasčiausiai nebeužtenka palaikyti Tautos kūno gyvastį. Moksliškai ši merdėjimo būklė vadinama demografine krize. Tačiau vis tiek šių dienų propaganda žvaliai kartoja tą pačią anų laikų propagandos giesmelę: Lietuva niekada nebuvo tokia saugi ir klestinti per visą savo istoriją. Įdomu: kokia saugi ir klestinti, nors nebepajėgianti net fiziškai užtikrinti savo tęstinumo ir, kaip tiesiai skelbia mokslininkai ir tarptautinės institucijos, rekordiškai sparčiai išmirštanti ir nykstanti tauta!

prof. Vytautas Radžvilas

Dviejų Tautos dalių ir dviejų Lietuvų diena!

O rytojaus Gedulo ir vilties diena bus tokia, kaip visada. Dviejų Tautos dalių ir dviejų Lietuvų diena. Kaip teigiama Kreipimesi, vyks oficialūs ritualiniai minėjimai. Seime bus sakomos tos pačios banalios ir seniai pažįstamos kalbos. Žodžių apie tremtinių kančias šaltais suakmenėjusiais veidais klausysis vaikaičiai tų, kurie šiuos žmones lydėjo į gyvulinius vagonus žinodami, kad juos siunčia į šalčio ir mirties žemę.

Tą dieną minės ir kita Lietuva. Dar gyvos represijų aukos ir jų šeimų nariai, suprantantys šios tragedijos mastą ir baisumą patriotiški Lietuvos žmonės. Tai bus kitokie minėjimai. Tikri, nes nušviesti gyvosios kančių patirties ir atminties
šviesos.

Kreipiamės į valdžios institucijas ragindami imtis priemonių Tautos kūne paliktoms žaizdoms gydyti. Būtina ir seniai laikas griauti susvetimėjimo ir slapto priešiškumo, neretai ir atviros neapykantos SSRS okupacinio režimo vykdytų represijų aukoms sieną. Kaip būtų gerai, kad birželio 14-oji pagaliau taptų VISOS tautos atminties, susimąstymo ir susitelkimo diena. Kad pagaliau išnyktų nelemtas pasidalijimas į pirmarūšius ir antrarūšius Lietuvos piliečius.

Bet vilčių, kad budeliai ir jų palikuonys ras jėgų nuoširdžiai atgailai ir su ja širdyse išdrįs atvirai pažvelgti savo aukoms ir jų palikuonims į akis, kad bus ištiestos ir tvirtos spaudžiamos galutinį susitaikymą liudijančios rankos, beveik nėra. Nebent įvyktų susitaikymo stebuklas.

O kol kas saugokime ir ginkime kankinių atminimą. Amžinoji šviesa tešviečia visiems jiems, baigusiems savo žemiškąją kelionę.

Kreipimąsi skaitykite ČIA.

5 KOMENTARAI

  1. Gerbtina ir būtina prisiminti tremtinius, politinius kalinius ir visus, kurie kentėjo dėl Lietuvos laisvės. Tačiau kartais atrodo, kad dalis mūsų politinio ir intelektualinio elito taip įstrigo kaltės ir skausmo naratyve, jog pamiršo pagrindinę praeities misiją – mokytis, kad kurtume gyvą, teisingą, atsparią valstybę šiandien.

    Istorinės nuoskaudos negali būti amžinas politinis kuras. Į kiekvieną sprendimą, į kiekvieną žingsnį viešojoje erdvėje žvelgti per „okupantų–aukų“ dichotomiją – tai tautinės sąmonės užkonservavimas, kuris ilgainiui tampa paralyžiuojantis. Šalis nebus išgelbėta nuo išnykimo vien nuoširdžiais minėjimais ar istoriniais kaltinimais.

    Skambūs pareiškimai apie „dviejų Lietuvų“ egzistavimą ir tariamą „atgailos nebuvimą“ negali pakeisti realybės: jeigu šiandien Lietuva nyksta, tai ne dėl neišpažintos kaltės, o dėl politinio neveiklumo, intelektinio sustabarėjimo, nesugebėjimo burti, ugdyti, kurti. Tokia laikysena pavojingai artėja prie moralinio šantažo – arba tu „susitaikai su tiesa“, kaip ją suvokia vienas intelektualinis ratas, arba tampi antrarūšiu.

    Tikrai patriotinei jėgai laikas nustoti gyventi vien tik praeitimi. Istoriją reikia žinoti ir gerbti, bet ateitis kuriama ne su vilties raudomis, o su aiškia vizija, struktūra, vienybe ir realiu veiksmu čia ir dabar. Kol NS ir kitos išlikti siekiančios jėgos to nesuvoks – jos, deja, liks tik galingų žodžių, bet silpnų veiksmų partijos.

    5
    1
  2. Visiškai tuščias, populistinis Radžvilo tekstas, kaip kokia Nausėdos kalba. Bijau, kad pasigooglinus jau rastume tą patį ar panašų tekstą, kažkieno parašytą anksčiau. Čia banalioji, anot Čiuldės, Radžvilo versija?
    Tiesos, tiesos, tiesos! Tiesos?
    O kaip vadinosi katedra, kurioje sovietmečiu darbavosi Radžvilas? Kaip vadinosi, dalykai, kuriuos dėstė Radžvilas sovietmečiu? Radžvilas ir tada dirbo Lietuvai?
    Radžvilai, tai kokiame pastate prie tūliko „išrinkote” Sąjūdžio pirmininką?
    O ponai tremtiniai, politkaliniai, kas jums burnas ir sąžines „užsiuvo”? Visus, norėjusius grįžti Lietuvon, užverbavo KGB?

    3
    11
  3. Taip, nes Bolševikų partija tapo oligarchų partija, dėl runkelių pasiskirsčiusi po daugybe pseudo dirbtinių partijų. Kuo mažesnė visuomenė – tuo daugiau apsišaukusių partijų.

    10
  4. Taip yra todėl, kad Lietuvą visą tą laiką valdo tie patys persidaze ekskomunistai.

    • Geriausiai persidažė konservatoriai, apsistatė tremtiniais, partizanais ir veidmainiais rėksniais ( Kasčiūno tipo), kad naivuoliai nematytų kas slypi už pagražinto fasado..

      12

Komentarai nepriimami.

Reklama

Kviečiame paremti

Panašios publikacijos

Susiję straipsniai

Rasa Čepaitienė. Hienos ir našlaičiai

Dabartinė padėtis Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau primena kaprizingą vaiką, krečiantį vis didesnes eibes ir stebintį, kiek dar...

Valdas Sutkus. Kaip prancūzų marksistui laisvoje Lietuvoje paminklą pastatė

Užvakar rašydamas tekstą apie kairiųjų Vakarų intelektualų meilę Irano islamistams, neišvengiamai turėjau paminėti ir garsųjį prancūzų marksistą J....

„Simfoninės stichijos“ žada stiprią muzikinę bangą

Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) rengia programą „Simfoninės stichijos“, žadančią stiprią muzikinę bangą. Ją sukels...

Tautos forumo tribūna: Trumpas prieš globalistus – kodėl Rytų Europa Vašingtoną supranta geriau nei Vakarai. Kur link krypsta Lietuva?

Jonas Nedzveckas Kanados ministras pirmininkas Markas Carney sausio 15 d., susitikęs su Kinijos premjeru Li Qiangu, teigiamai įvertino Kanados...